2015 m. gegužės 8 d.    
Nr. 18
(2138)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


Kelionės


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI


 

Šiame numeryje:

Neįvardinta
ir nepasmerkta
nusikalstama
organizacija

Šmeižto kampanija

Vilniaus
magija drobėse

Knygų šventėje –
knygos ir jų autoriai

Baltijos šalių
keramikų pavasaris

Šimtametis kuria

Gyvybės dienos
minėjimas Kaune

Gerojo Ganytojo tarnystė

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus laimina
jo įšventintą kunigą
AFP ir Reuters nuotraukos

Kunigų šventimai Šv. Petro bazilikoje

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, kuris Bažnyčios liturgijoje švenčiamas kaip Gerojo Ganytojo sekmadienis, ypatingą dėmesį skirdamas sielovadinei tarnystei ir maldoms už dvasinius pašaukimus, popiežius Pranciškus tradiciškai suteikė sakramentinius šventimus naujiems kunigams. Tą šventadienį, balandžio 26 dieną, jis įšventino 19 įvairias Romos seminarijas bei dvasines kolegijas baigusių kunigų, iš kurių 13 paskirta į Popiežiaus vadovaujamą Romos vyskupiją, o likusieji – į kitas pasaulio diecezijas. Tuo norėta simboliškai pabrėžti, kad Šv. Petro bazilikoje suteikti kunigystės šventimai įvairiatautei jaunų vyrų grupei turi ir visuotinumo pobūdį. Šį bruožą reikėtų akcentuoti ir toliau aptariant tų šv. Mišių homilijoje išsakytas Šventojo Tėvo mintis apie ganytojiškus kunigiškos tarnystės bruožus. Tai yra svarbu ne tik visos Katalikų Bažnyčios sielovadininkams, bet ir tikintiesiems, kurie irgi turi žinoti, kokios viltys sietinos su jų parapijų bendruomenių dvasinių vadovų veikla bei liudijimu. Pradėdamas pamokslą popiežius Pranciškus pirmiausia priminė visiems mums svarbų faktą, kad plačiąja prasme kunigišką misiją turi visa šventoji Dievo tauta, visi pakrikštytieji su jiems skirtu tikėjimo sklaidos įpareigojimu ir asmeniniu bendruomenišku krikščioniško gyvenimo bei tarnystės pavyzdžiu. Tačiau tarp visų savo mokinių ir išpažinėjų Viešpats Jėzus, kaip vienintelis Vyriausias Naujojo Testamento Kunigas, nori pasirinkti nedaugelį betarpiškam viešosios kunigiškos tarnystės įgyvendinimui Bažnyčioje, visų likusių tikinčiųjų ir evangelizuojamųjų naudai, pratęsdamas Jo išganytojišką, evangelizacinę, auklėjamąją ir švietėjišką misiją.


Kitokia meilė

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo meilės žmonėms tapatinimo procese visada matome tam tikrą paslaptį, nes neįmanoma vien žmogišku protu suvokti Jėzaus žodžių tiesą: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Reikia malonės, kad galėtume sakyti: „Kaip Tėvas myli savo Sūnų, taip Jis myli ir mus visus!“ Natūralu, kad žmonės, kurie regimajam pasauliui ir kūriniams teikia pirmenybę, laikosi stereotipinių nuostatų konstantos, kuri užgožia bei uždengia neregimųjų vertybių realumo suvokimą. Jei kas žiūri į daiktą, pirmiausia mato tik jo išorinį vaizdą, o gilesnioji jo egzistavimo bei poveikio prasmė ne iš karto yra suprantama. Reikia noro, pastangų ir laiko, kad, pavyzdžiui, stebėdami talentingo menininko paveikslą galėtume tarti: „Šis meno kūrinys ne tik sukelia estetinį pasitenkinimą, bet iš jo sklindantis dvasinis grožis skverbiasi ir į mano vidaus gelmę...“


Vienam kitą mylėti įmanoma?!

Kun. Nerijus PIPIRAS

Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų per dieną Viešpaties kvietimas mylėti liko neišgirstas. Prisipažinsiu, greitai pamečiau skaičių. Evangelijos tekstus apie meilę smagu tik skaityti. Apie klausymąsi be atsako jau neverta nė kalbėti. Bet kai tai turi paliesti kasdienybę, net baugu darosi...

O kiek Viešpats duoda galimybių! Kažkas visą dieną prekiavo žibuoklėmis, kad sudurtų galą su galu. Kažkas norėjo paprasčiausiai pasikalbėti. Kažkas savo neviltį bandė skandinti. Ir tai nėra pasakos, tos, kurios turi tik pradžią, bet neturi pabaigos. Tai – konkreti kasdienybė.

Pro daugelį tokių žmonių tiesiog praėjau. Esu prisiklausęs daugybės kalbų apie meilę ir milijonus kartų pats prisiekinėjęs ją. Taigi, ar iš tiesų pasilieku Jo meilėje? Galbūt ji – tik grubiai netobula teorija, pagal kurią neįmanoma gyventi?


Susitikimas su kunigų artimaisiais

Lina Kiršaitė

Susitikimas su kunigų artimaisiais
Panevėžyje balandžio 26-ąją

Balandžio 26 dieną, prasidedant ketvirtajai Velykų savaitei, Katalikų Bažnyčia šventė Gerojo Ganytojo sekmadienį. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje ši diena buvo ypatinga, nes Sumos šv. Mišiose Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ kvietimu dalyvavo iš įvairių vietų suvažiavę Panevėžio vyskupijos kunigų mamos, tėvai, seserys, broliai ir kiti artimieji. Jie sukviesti neatsitiktinai – juk daugelio dvasininkų pašaukimo kelias prasidėjo būtent šeimoje. Artimiausi kunigų žmonės buvo kviečiami drauge melstis už pašauktuosius ir naujus pašaukimus. Šv. Mišioms vadovavo vysk. Lionginas Virbalas SJ, drauge meldėsi vikaras kun. Dainius Matiukas. Giedojo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros Sumos choras, vadovaujamas vargonininko Antano Šauklio.


Sveikiname

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios emeritas, mons. Vytautas Pranciškus Rūkas mini 90 metų jubiliejų.

Jubiliatas yra gimęs 1925 m. gegužės 7 dieną Kauno r. Garliavos valsčiuje Pagirių kaime ūkininkų Prano ir Marijos Rūkų šeimoje. Kartu augo broliai Antanas ir Alfonsas. 1958 m. baigė Kauno kunigų seminariją, dirbo Švenčionių, Ignalinos, Šumsko bažnyčiose, nuo 1966 m. Trakų bažnyčioje. 1975 m. atrado Trakų bažnyčios aukso lobius, kurios saugojo 25 metus. 1994 m. pastatė Trakų parapijos jaunimo namus, 2000 m. suteiktas monsinjoro titulas, 2001 m. apdovanotas kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvai, 2005 m. suteiktas Trakų garbės piliečio vardas.

Parapijiečių dėkojame už pasiaukojimą Bažnyčiai, Tėvynei Lietuvai ir linkime sveikatos ir Trakų Dievo Motinos globos.


Ekumeninis žvilgsnis į giesmes

Klaipėdos Marijos, Taikos
Karalienės, parapijos giesmininkai.
Kairėje – vadovas Vidmantas Budreckis

Klaipėda. Šešerius metus etnokultūros centre, sekant Popiežiškosios kultūros tarybos pagonių kiemo pavyzdžiu, vyksta tradicinių giedojimų vakarai. Balandžio 25-osios vakarą miestiečiai ir svečiai rinkosi į vakarą „Velykinės giesmės: katalikai, stačiatikiai, liuteronai“. Vakare dalyvavo Klaipėdos stačiatikių bendruomenės kolektyvas „Večiora“ (vadovė – M. Serebriakova) ir Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos liaudiškojo giedojimo kolektyvas (vadovas – Vidmantas Budreckis).

Vakarą vedęs kun. dr. Saulius Stumbra, sveikindamas vakaro dalyvius, sakė: „Lietuvoje švenčiami etnografinių regionų metai. Dažnai kalbant etnologijos, folkloro temomis žvelgiama atgal į istoriją. Šiandien mes žvelgiame į Klaipėdos kraštą, Mažąją Lietuvą, tik ne praeitin, bet ir į šiandieną, į didžiausių krikščionių bendruomenių Klaipėdoje velykines giesmes“.


Dailininko kūryba įamžinta albume

Kalba fotomenininkas Evaldas
Ivanauskas, sėdi S. Kavaliausko
sūnus Jaunius su žmona Jūrate

PANEVĖŽYS. Dailės galerijoje pristatytas dailininko Stasio Kavaliausko (1935–2003) kūrybos albumas. Renginyje dalyvavo jo artimieji, kūrėją gerai pažinoję ir jo darbus vertinantys žmonės.

Vakarą vedusi S. Kavaliausko marti Jūratė Kavaliauskienė (ji uošvį vadino tėčiu) pasakojo, kaip gimė mintis išleisti žinomo dailininko kūrybos albumą ir kaip sekėsi tai paversti tiktove. Pradžioje žadėta išleisti atsiminimų apie menininką knygą, iliustruotą jo darbais. J. Kavaliauskienė dėkojo savo kūrybinei grupei, kurios rūpesčiu pagaliau dienos šviesą išvydo solidus leidinys. Kalbėjo tos grupės nariai: dailėtyrininkas Sigitas Laurinavičius, fotomenininkas Evaldas Ivanauskas. S. Kavaliausko sūnus Jaunius dėkojo knygos rėmėjams.


Laiškai – nykstanti neįkainojama vertybė

Paulius LEMEŽIS

Maironio atvirlaiškis Marcelei

KAUNAS. Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikė edukacinė paroda ,,Laiškai žmonėms ir apie žmones“. Čia buvo galima pamatyti XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios rašytojų, literatų laiškus, atvirlaiškus, sveikinimus, raštelius, adresuotus kitiems žymiems to meto visuomenininkams. Renginyje buvo apdovanoti akcijos ,,Rašau laišką rašytojui“ laureatai, vyko literatūrinė-muzikinė programa, buvo dalijamasi patirtimi, pasakojimais ir įdomiais faktais apie susirašinėjimus bei kalbama apie laiškų vaidmenį šiandien ir anksčiau.

Šiandien ranka rašytus laiškus keičia naujosios technologijos: vis dažniau laiškai rašomi elektroniniu paštu, telefonu siunčiamos trumposios žinutės, bendraujama socialinių tinklų pagalba. Tačiau, besinaudojant naujosiomis technologijomis, pamirštamas autentiškas laiško formatas: ranka rašytame laiške geriausiai atsiskleidžia savitas raštas, parinktas lapas, kvapas, piešiniai ar atvirukai, įamžinti atsiminimai – visa tai neturės tokios reikšmės internete, kompiuteryje ar kitoje skaitmeninėje laikmenoje. Edukacinėje parodoje ,,Laiškai žmonėms ir apie žmones“ eksponuoti Maironio, Ievos Simonaitytės, Jono Aisčio, Juliaus Kaupo, Antano Vienuolio, Antano Gustaičio, Bernardo Brazdžionio, Jurgio Blekaičio, Sigito Gedos, Povilo Višinskio, Balio Sruogos, Gražinos Tulauskaitės, Antano Miškinio ir kitų rašytojų, visuomenės veikėjų laiškai, atvirlaiškiai, rašteliai. Pristatyti Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomi unikalūs eksponatai labai įdomūs, informatyvūs. Skaitant laiškus, galima atkurti praeityje gyvenusių asmenybių kasdienybės detales, pomėgius, gyvenamąją aplinką, aktualias jų epochos problemas, ryšius tarp žmonių. Šalia laiškų parodoje pateikiami įvairūs vaizdingi atvirukai, atvirlaiškiai su paveikslėliais, nuotraukomis, asmeniniai daiktai, adresatų ir adresantų nuotraukos, autorių kūryba. Tai suteikia galimybę įsivaizduoti praėjusio amžiaus gyvenimą, kultūrą.


Sodai – lietuviškas talismanas

Režisieriaus A. Tarvydo dokumentinio filmo „Dangaus sodai“ premjera

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Filmo „Dangaus sodai“
režisierius Algirdas Tarvydas

Vilnius. Tądien į senjorams skirtą seansą „Skalvijoje“ susirinko nemažai garbių sodų pynėjų (rišėjų) iš visos Lietuvos. Virš įėjimo durų sukosi sodas. Prieš seansą apie lietuviškus sodus kalbėjo filmo autorius Algirdas Tarvydas, Vilniaus etninės kultūros centro (VEKC) darbuotoja Marija Liugienė, kuri ir paskatino režisierių sukurti šį filmą, pamiršti pensijinį amžių ir kaip senais laikais pavažinėti po Lietuvą ir jos regionus (pavyzdžiui, Merkinę, Kupiškį, Uteną ir t.t.) su kamera, tik šį sykį šnekinant mūsų tautodailininkes – sodų pynėjas (rezultatas: iš 20 val. filmuotos medžiagos reikėjo palikti tik vieną, tiesa, archyvas yra). Apie sodų simboliką kalbėjo VTEKC direktorė Milda Ričkutė, apie jų sakralumą – filosofas Gintaras Ronkaitis (pasak jo, šį stebuklą aprašyti sunku, jį galima tik išgyventi).


Tapęs tautinio išsivadavimo švyturiu

Vilmantas Krikštaponis

Mečislovas Davainis-Silvestraitis
(1849 – 1919)

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje lietuvių tautiniame judėjime, be iš lietuvių liaudies kilusios šviesuomenės, aktyviai pasireiškė ir tautiškai susipratę lietuviai bajorai. Pastarieji, supratę esą lietuviais (kai kurie iš jų save laikė lenkais), tapo žymiais lietuvių tautinio judėjimo veikėjais. Vienas iš tokių buvo tautosakos rinkėjas, publicistas, poetas, mokslo populiarintojas, spaudos leidėjas bei visuomenės veikėjas Mečislovas Davainis-Silvestraitis.

Pagal naujus rastus duomenis jis gimė 1849 m. gegužės 8 (20) d. nedideliame Davainavos dvarelyje, Žieveliškės kaime, netoli Kalnujų (Raseinių r.), nusigyvenusių bajorų šeimoje, kurioje buvo tvirtai saugomos bajoriškos tradicijos ir tarpusavyje bendraujama tik lenkų kalba.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija