Pienionių puošmena
Važiuojant nuo Kavarsko Ramygalos
kryptimi, galima nesunkiai pasiekti buvusį Pienionių dvarą ir
kadaise vešėjusį nuostabaus grožio parką. Žinoma, iš to buvusio
parko grožio telikęs tiktai liūdnas prisiminimas, kaip ir iš dvaro
pastatų. Ir istoriniuose šaltiniuose, ir senų žmonių prisiminimuose
minimas šis dvaras bei parkas jau nuo XIX a. pradžios. Na, o Pienionių
valsčius žinomas dar nuo XV amžiaus.
Dėl visokių suiručių, gamtos stichijų, žmonių abejingumo ir nerūpestingumo
suniokotas dvaro ansamblis, parkas, bet koplytėlė visai šalia
kelio išliko. Ir dabar praeinančius, pravažiuojančius pro šalį
ji džiugina, čia susirenka žmonės melstis.
Kadangi gražių, išraiškingų formų balta lyg gulbė koplytėlė stūkso
netoli vienos sodybos, tenai ir pasibeldžiu, norėdamas sužinoti
šio statinio istoriją.
Duris atvėrusi Ona Balaišienė papasakojo, kad ši vietovė yra jos
vyro Jono gimtinė, čia gyveno jo tėvai Mikalina ir Jonas Balaišiai.
Anksčiau Pienionis valdė dvarininkai Siesickai. Jų būta gana pamaldžių:
tai vienur, tai kitur dvarininkai pastatė koplytėles. Mėgo sodinti
medžius, puošti žemę.
Balaišiai, tarnavę Siesickams, paprašė toje vietoje žemės, iš
ponų nusipirko ir netoli koplytėlės pasistatė namą. Senieji Balaišiai
pasakodavo, kad čia melstis atvažiuodavo ir dvarininkas su šeima,
tikintieji eidavo Kryžiaus kelius, rinkdavosi melstis per "mojavas"
ir kitomis progomis. Ši tradicija išsaugota iki šiol.
Pokario metais atvažiavę skrebai daužė koplytėlės kampą, sakydami,
kad viską išardys, esą "bus gerų plytų kitoms statyboms".
Greitai jie nuleido rankas, nes mūras buvo labai tvirtas, lengvai
"nepasidavė". Skrebai suprato, kad teks daug ir sunkiai
dirbti, tad į viską numojo ranka. O sodybos šeimininkė M.Balaišienė
pradėjo nekviestus svečius barti, gėdyti, kam šie nori sugriauti
šventą dalyką, išniekinti kaimo simbolį.
Sovietmečiu ilgą laiką niekas nesirūpino koplytėlės remontu, pro
kiaurą stogą varvėjo vanduo, gadino mūrą. Tačiau ir griauti neskubėjo,
nors Anykščių rajone tuo metu "buldozerinis ateizmas"
smarkiai vešėjo. Tuometinio "Gintaro" kolūkio valdžia
netgi vienu metu pradėjo rodyti didesnį dėmesį šiam objektui,
mat paaiškėjo, jog tai yra "valstybės saugomas dailės paminklas".
Padedant kolūkiui, Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos dvasininkams,
koplytėlė buvo restauruota, sutvarkytas jos stogas. Sugrąžintas
į ankstesnę vietą ir kryžius, kurį nuo piktadarių išniekinimo,
sunaikinimo išsaugojo senieji Balaišiai.
Dabar, pasak O.Balaišienės, niekas netrukdo čia melstis, niekam
nekyla ranka padaryti kokį nors blogą darbą. Koplytėlė - didelė
šio krašto puošmena. Gaila, nebėra jau senųjų Mikalinos ir Jono
Balaišių, kurie dar regėjo koplytėlės statybą, visaip šiuo tikėjimo
simboliu rūpinosi. Dabar tuo rūpinasi jų sūnus Jonas su žmona
Ona...
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2001 "XXI amžius"
