Meilės buveinė žemėje
Yra Lietuvoje tokia paslaptinga vieta,
kur žmogus ir kentėdamas jaučiasi laimingas. Ta meilės ir ramybės
buveinė - Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvientėje, miško
prieglobstyje esanti sanatorija. Mes, ligoniai, ją tebevadiname
kardiologine ligonine, nes čia gydomi tie, kurių širdeles palietė
chirurgo skalpelis. Vienų dar žaizdos neužgiję, žingsneliai tokie
netvirti, kitų - jau randeliai širdy. Mus, tuos sužeistus žmones,
gerumo aura apgaubia visi: gydytojai, seselės, masažistės, šeimininkėlės,
slaugutės, valgyklos padavėjos ir virtuvės virėjos. Šio gerumu
ir rūpestingumu neaplenkiamo kolektyvo siela ir visų atrama yra
direktorius, vyr.gydytojas Modestas Juozaitis. Apie jį, kaip neeilinę
asmenybę, net nedrąsu kalbėti. Ką gali pasakyti samanėlė apie
ąžuolą? Gal ir gali, nes jie abu šlovina Kūrėją. Taigi gerbdama
jo privatumą, kuklumą daug nepasakosiu. Tik noriu pasakyti, kad
jo dvasios turtų gelmę gali pajusti, kai jis kukliai tarp ligonių
įsijungia į sudabartintą Jėzaus Auką... Jo, save užmirštančios
meilės pulsą labiausiai pajunti drauge stovint po Jėzaus kryžiumi,
prie kenčiančiojo lovos, taip pat tapusios jo kryžiumi, jo, tarsi
Apvaizdos visur suspėjančio, visur esančio. Jo vidinę giedrą gali
pajusti iš tarsi prilaikytos šypsenos, tokios panašios į Tėvo
namus iškeliavusio kunigo J.Zdebskio, beje, svarbiausią - ir dvasios.
Kai skyriaus vedėjas gyd. Valdas Kukulskis įeina į palatą, ji
ir ligonių veidai nušvinta nuo mielos šypsenos, vidinės harmonijos,
ramybės. Iš karto pajunti rūpestį, pasijunti saugi jo atidumo
dėka. Tuo metu, atrodo, kad tu jam esi vienintelis, tiek kantraus
jo dėmesio, rūpestingumo skirta tau, tarsi jam niekur nereikėtų
skubėti, nors žinai, kiek daug ligonių ir rūpesčių dar jo laukia.
Sugeba ligonį apgaubti dėmesiu, giedrumu, atjauta, įsiklausymu
į įvairiausius jo skundus.
Ir visi mūsų gydytojai tarsi susitarę nepralenkiami gerumu, rūpesčiu,
atjauta ligoniui. Jų šypsenos - tikros, kylančios iš atjautos,
iš atsidavimo pareigai.
Mūsų mieląsias sesutes be išimties reikėtų vadinti senuoju, gražiu
kreipiniu: gailestingoji seselė, o aš norėčiau dar papildyti -
mylinčioji. Būna tokių gražių jų poelgių, tokių akimirkų, kad
jų rūpestinga meilė sugraudina iki ašarų... ir norisi širdyje
sakyti: "Dieve, aš tikrai nesu verta tokios meilės. Duok
Dieve, kad visose ligoninėse dirbtų tokios seselės kaip mūsų!"
Pusvalandį praleidžiu masažo kabinete pas mielą Dalytę, o kitoje
kabinoje girdisi masažistės Danutės pokalbis su ligoniu. Dievuliau
mano, kiek reikia neeilinės kantrybės ir atjautos seselėms masažistėms,
kai ligoniui atrodo, kad jis - vienintelis ir jo problemos - svarbiausios.
Ir vis apie operacijas, apie savijautą, beveik visada tas pats
ir tas pats. O per dieną kiek jų ateina! Angeliška jų kantrybė:
ne tik išklauso, bet ir užjaučia, ir pataria. Po jų masažo tarsi
atgimsti. Masažuojama mąstau: "Dieve, jų darbas - tai atjautos
ir meilės malda..."
Abiejų skyrių šeimininkėlės - tikros darbščiosios bitelės. Kiek
joms reikia perkloti lovų, pakeisti rankšluostėlių. Dar atėję
kiekvieną paklaus: ar netrūksta ko nors, ar antros pagalvėlės
nereikėtų, gal dusina, tars dar žodelį, nusišypsos ir taip skuba,
bėga visą dienelę.
Slaugutės tvarko mūsų palatas kaip savo namus, o juk gerai žinau,
kiek daug panašių rūpestėlių jų laukia sugrįžus į savuosius. Jos
visada malonios, tarsi problemų neturėtų.
Nuėjusi į valgyklą, jaučiausi geriau negu kavinėje. Mūsų Ramunėlė
ir Regina bėginėja, vos neskraido po salę, lyg joms nesunku būtų
nešti pilną padėklą. Jos dirba po vieną, o dvi pamainas pamaitinti
tikrai nelengva. O abi - tikros saulutės! Vieną pakalbins, kito
paklaus, ar skanu, kaip savijauta, kaip išsimiegojot? Svarbiausia,
visa tai - taip tikra. Čia - ne miesto kavinė, kurioje kartais
padavėjai šypsosi, rūpinasi net perdaug dėmesingai, galbūt tikėdamiesi
gauti didesnių arbatpinigių. O joms lieka tik mūsų padėka už nuoširdumą,
žavėjimasis jų gerumu, greitumu ir, be abejo, grakštumu.
Pastaruoju metu įsigalėjo nuomonė, kad vyrai - geriausi kulinarai.
Nesutinku. Geriausios kulinarės yra mamos. Kodėl? Nes visi jų
ruošiami patiekalai visada pagardinti geriausiu prieskoniu - meile.
O mūsų ligoninės virtuvės kulinarės yra kaip mamos. Valgom, neatsidžiaugiam
ir sakom: "Na, ir pavalgėm kaip pas mamytę!" Manau,
tai pats aukščiausias įvertinimas.
Taip gaila, kad dingsta ta graži tradicija: prieš ir po valgio
persižegnoti, padėkoti dovanų Davėjui. Tyliai sieloje Jam sakau:
"Atleisk mums, Viešpatie, mes kažkaip mokame dovanas imti,
bet pamirštame padėkoti..."
Kokia laimė mums, besigydantiesiems, kad ligoninėse yra koplytėlė!
Yra ir Valkininkuose tokia jauki, medžiu kvepianti koplytėlė,
kur tyliai ir kantriai mūsų laukia Jėzus Eucharistijoje. Operuotos
širdelės, jau Amžinybėn iškeliavusio Antano Varno išdrožinėtas
altorius su Paskutinės vakarienės vaizdu, kryžius, Kryžiaus kelio
stočių rėmai, net žvakidės ir vazos. O kito, taip pat čia besigydžiusio
Kutkausko akvarele nutapytos Kryžiaus kelio stotys. Jie abu paliko
meilės, gėrio ir grožio pėdsakus.
Ir susirenka čia kiekvieną vakarą tokia mielai graudi sužeistų
širdžių bendruomenė į šv.Mišių auką, kurią aukoja dar visai neseniai
širdies operaciją patyręs kun. Eitvydas Merkys. Taip įsijaučiant,
taip dvasingai aukojant šv.Mišių auką mes realiai pasijuntame
sudabartintoj Kryžiaus Aukoj ir ... priglunda mūsų kenčiančios,
sužeistos, bet mylinčios širdys prie Jėzaus Kryžiaus. Kai per
Pakylėjimą kunigas iškelia Jėzaus Kraujo taurę, ne vienam skruostu
nurieda ašaros, nes pajuntame, kad per kunigo rankas kyla Jėzaus,
jo ir mūsų sugrudusių širdžių auka... Įvyksta susivienijimas.
Kai šv. Komunijos slėpinyje Jėzus susijungia su mumis iš savo
beribės meilės, mums belieka sakyti: "Jėzus - manyje, aš
- Jėzuje". Kokia malonė!
Duok Dieve, Lietuvai daugiau tokių gilių dvasia kunigų, auka ir
meile švytinčių kaip žiburys ant kalno ar kaip dykumų gėlė - nuostabioji
velvičija, įleidusi šaknis į gelmę. Žinau: yra ir daugiau panašių,
bet vienas iš jų ir yra kunigas Eitvydas. Jis pamokslo nesako,
jis dalinasi su mumis dvasios turtais, jis kalbasi tarsi su kiekvienu
atskirai ir drauge su visais. Nėra jokios užtvaros - siela į sielą.
Nuostabi harmonija šio kunigo asmenyje: kūdikio dvasia ir mąstytojo
išmintis, gėlės paprastumas ir ąžuolo tvirtumas, auka ir meilė,
kylančios iš gelmės.
Ačiū Tau, Dieve, už dovanas, suteiktas kitiems, ačiū už suteiktas
mums. Ir, rodos, visai negaila, kad operuota ir mano širdelė,
kad kartkartėmis sveikata pablogėja, jeigu Dievas leidžia sutikti
tokius žmones, kaip mūsų vyr. gydytojas M.Juozaitis, kun. E.Merkys,
jeigu mes galime pabūti tokios meilės artumoje. Praturtėjame meile,
kad, sugrįžę į namus, dalintumėm ją saviems ir tiems, kuriuos
Apvaizda leis sutikti gyvenimo kely.
Vidutė ŠEPUTIENĖ
Valkininkai, Varėnos rajonas
© 2001 "XXI amžius"
