„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2015 m. balandžio 3 d., Nr. 1 (60)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2001 metai
2002 metai
2014 metai

Popiežiaus giminės šaknų beieškant

Knygos „Šaknys“ autorė,
Kaimo rašytojų sąjungos
narė Sofija Šviesaitė

Balandžio 2-ąją sukako 10 metų, kai mirė popiežius Jonas Paulius II, 2014 metais kanonizuotas šventuoju. Per visus beveik 27 jo pontifikato metus vis girdėdavome apie jo lietuviškas šaknis, o jis pats dažnai bent užuominomis pabrėždavo jų turįs, tačiau ne tik jis, bet ir niekas kitas tiksliai bei oficialiai nėra to patvirtinęs. Štai kai JAV dienraščiuose buvo paskelbta, kad Popiežiaus motina yra lietuvė, kartą į Šventąjį Tėvą kreipęsis vyskupas Antanas Deksnys išgirdo diplomatišką atsakymą, jog jis šito niekada neneigė. Sakoma, kad pats Popiežius nenorėjęs šia tema išsamiau kalbėti ir pageidavęs, kad nebūtų ieškoma jo lietuviškų šaknų. Juk jei būtų oficialiai pareikšta, kad jo motina tikrai buvusi lietuvė, tada galbūt kai kurie lenkai, manę, kad taip nėra, galėjo pasijusti nuvilti ar įžeisti ir tada mūsų tautos galbūt susipriešintų, o tai būtų žalinga, todėl geriau ta tema išvis nekalbėti. Juk Joną Paulių II viso pasaulio katalikai turi laikyti savo Popiežiumi, nesvarbu, kokios jis tautybės ar kilmės bebūtų. Per šv. Jono Pauliaus II pontifikato metus daug kartų Lietuvos spaudoje įvairiomis progomis apie jį rašant teigta, jog jo motina Emilija Kačerovska buvo kilusi iš Žemaitijos, Leckavos parapijos, esančios Mažeikių dekanate, prie Latvijos sienos. Popiežiaus motina mirė sulaukusi vos 45-erių, kai jis tebuvo aštuonerių. Taigi pats su mama apie jos kilmę turbūt niekada ir nepasikalbėjo. Vis dėlto norėdamas plačiau sužinoti apie tai, kur spėjama Jono Pauliaus II motinos gimimo vieta, antrąjį pavasario sekmadienį nuvykau į šį Lietuvos pakraštį.


Muziejuje – Virginijos velykiniai margučiai

Petras IVANOVAS

Parodos autorė
Virginija Kazancevienė

Zarasų krašto muziejus pakvietė zarasiškius, jų svečius į zarasiškės Virginijos Kazancevienės unikalią velykinių margučių parodą. Joje meninės sielos moteris pateikė lankytojams daugybę meistriškai nutapytų ir po to išskutinėtų originalių margučių. Gimusi Dzūkijoje ir daugiau kaip 30 metų gyvenanti Zarasuose ji gerai žinoma ir šio ežerų krašto žmonėms. Moteris – aktyvi įvairių švenčių dalyvė, zarasiškių folkloro ansamblio „Seluona“ dalyvė. Šis ansamblis aktyviai propaguoja šio krašto kultūrą, papročius ir tradicijas ne tik Zarasuose, Aukštaitijoje, bet visoje Lietuvoje.

Virginiją velykiniai margučiai viliojo nuo vaikystės. Juk Kristaus Prisikėlimą žyminti šventė niekada nebūna be jų. Gausioje dzūkų šeimoje, kurioje augo Virginija, Velykos buvo įsimintina šventė, ypač mamos meniškai išdažyti margučiai. Vaikystėje ir pati Virginija laku ir nudrožtu pagaliuku dailino margučius. Tai suteikė didelės palaimos ir kūrybinio džiaugsmo. Liko ir šiandien šviesūs tų akimirkų prisiminimai.


Kalėdinės eglutės žaislų muziejus

Bronius VERTELKA

Bibliotekininkė Violeta Karklytė
rankoje laiko žaislą, kurio
viduje – susmulkinti 20 litų
vertės banknotai. Tai – miežiškietės
Reginos Svaldenienės dovana

Prieš 2014 metų Šv. Kalėdas prie senojo kelio Vilnius–Panevėžys įsikūrę Miežiškiai šventė Kalėdinės eglutės žaislų muziejaus – pirmojo ir vienintelio tokio kultūros židinio Baltijos šalyse – atidarymą. Jo sumanytoja ir įkūrėja – 30 metų bibliotekinio darbo stažą turinti miestelio bibliotekininkė Violeta Karklytė.

Ji pasakojo, kad mintis įkurti muziejų jai kilo baigiantis 2010-iesiems. Norėjosi kažkuo sujudinti savo bendruomenę. Pasitarė su bendraminčiais, iš jų sulaukė tvirto palaikymo. Dar tais pačiais metais miežiškėnai sunešė 200 žaisliukų.

Juos sudėlioti reikėjo atskiros patalpos. Bendruomenei priklausė senas ūkinis pastatas, stovintis ant gražaus Nevėžio upės kranto. Jo restauravimo, finansavimo reikalų ėmėsi rajono Vietinės veiklos grupė. Taip pamažu priešais bažnyčią buvęs, vaizdą gadinęs statinys atgimė ir papuošė miestelio centrą. Užsukti į muziejų kviečia žinomo medžio drožėjo Eduardo Tito kūrinys. Jo kieme – tautodailininką išduodantis suolas, Kalėdų Senelio sostas, vaizduojantis eglę su jos viršūnėje nutūpusiomis sniegenomis. Grožiesi čia ir velžiečio Sauliaus Kronio, žinomo kalvio, puikiais darbais (jis – ir Tautodailininkų sąjungos Panevėžio krašto pirmininkas). Čia pat – malkinė, lauko tualetai. Muziejų šildo krosnelė. Šilumą saugo medžio dailylentėmis iškaltos sienos. Muziejų apipavidalinant naudingų nemokamų patarimų suteikė panevėžietė dizainerė ir fotomenininkė Milena Marcinkevičiūtė.


„Siaurukas“ jungia vis aukštesnę pavarą

„Siauruko“ direktorius Gintaras
Kerbedis su gintaro kolekcija

Praėjusiųjų metų rugsėjo pabaigoje minėjome Aukštaitijos siaurojo geležinkelio 115-ąjį gimtadienį. Dabartinis veikiantis 68,4 km siaurojo geležinkelio ruožas Panevėžys–Rubikiai eina pro Taruškas, Raguvėlę, Surdegį, Troškūnus, Anykščius, Bučionis. Liaudyje „siauruku“ meiliai vadinamas kartu su stotimis, kelių statiniais jis yra vertingas istorinis ir kultūrinis objektas. Stočių pastatų kompleksai turi urbanistinę ir architektūrinę vertę. 1996 metais Kultūros ministro įsakymu Aukštaitijos siaurojo geležinkelio kompleksas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registro statinių kompleksų ir ansamblių sąrašą. Kaip gyvena, kuo ypatingas „siaurukas“ šiandien? Tokia tema žurnalistas Bronius VERTELKA kalbėjosi su Viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktoriumi Gintaru KERBEDŽIU.
/>


Įamžintas kraštiečio ir nacionalinio didvyrio atminimas

KRETINGA. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio išvakarėse skvere prie Pedagogų švietimo centro atidengtas paminklas, skirtas įamžinti Kretingoje gimusio kovotojo už tautų laisvę ir nepriklausomybę, Lenkijos ir Prancūzijos nacionalinio didvyrio Bereko Joselevičiaus atminimą. Architekto Vytenio Mazurkevičiaus ir skulptoriaus Gintauto Jonkaus sukurtą paminklą laisvei ir draugystei kartu su Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininku Feliksu Puzemskiu atidengęs Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika sakė, kad šis įprasminimas bus tiltas, jungiantis kelias tautas ir artinantis jas vieną prie kitos.

„Kovai už tautų laisvę ir nepriklausomybę savo gyvenimą paskyręs Berekas Joselevičius ir šiandien gali tapti vienu iš simbolių, vienijančių lietuvių, lenkų, prancūzų ir žydų tautas. Šis paminklas jam – padėka už Kretingos vardo garsinimą visame pasaulyje“, – kalbėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėjas, Kretingos rajono Garbės pilietis Antanas Vinkus.


Maldos pusryčiai vienuolyne

TYTUVĖNAI. Kovo 11-osios rytą miestelėnai rinkosi į Tytuvėnų bernardinų vienuolyną. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga čia buvo surengti maldos pusryčiai. Kelmės rajone maldos pusryčių iniciatorius buvo Nepriklausomybės Akto signataras Antanas Račas. Jo paskatinti į pirmuosius maldos pusryčius tytuvėniškius sukvietė Vyrų katalikų brolija. Jos tikslas – suburti skirtingai mąstančius, nevienodus interesus turinčius miestelėnus, kad Dievo žodis pakviestų neužsidaryti savo kiaute, netapti kurčiu ir nebyliu, kad žmonės būtų sąjungininkais, bet ne priešininkais. Šiemet nutarta maldos pusryčius rengti vienuolyno refektorinėje salėje, kurioje daugiau nei du šimtmečius kasdien rinkdavosi broliai pranciškonai padėkoti Dievui už bendrystę ir kasdienę duoną. Piligrimų centro kolektyvas jau keletą dienų prieš šventę pradėjo ruošti senąją vienuolyno salę, galvojo, kaip po senaisiais skliautais sutalpinti čia neįprastai didelį svečių būrį.


Įteikta Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija

ŽIDIKAI. Kovo 7 dieną kultūros centre vyko iškilmingas rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos įteikimas. Šiemet apdovanojimas įteiktas Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos mokytojai metodininkei, Sedos kultūros centro renginių organizatorei, folkloro kolektyvų „Rėmoliokaa“ ir „Cyroliokaa“ vadovei Gražinai Vainutienei. Aštuonioliktoji Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė daug metų puoselėja ir skleidžia etnokultūrą, folkloru sugeba sudominti jaunimą, nuoširdžiai ir pasiaukojamai dirba su keliais etnografiniais kolektyvais, daug dėmesio skiria Sedos apylinkių senosioms dainoms ir šokiams – juos renka ir puoselėja.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija