„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. gegužės 20 d., Nr. 4 (73)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

2016-ieji – vietos bendruomenių metai

Liekupyje – vokiška tvarka

Bronius VERTELKA

Bendruomenės nariai su naujuoju
pirmininku Rimantu Baranausku
(centre) ir ankstesniąja pirminke
Brone Slapšiene (priekyje)

Medžio drožinys, žymintis
Liekupio bendruomenės ribas

Suvešėjo bendruomenės parkas

Pensininkė Bronė
Slapšienė kupina veiklos

Liekupio bendruomenės valdos – Panevėžio pakraštyje. Vos ne ranka pasiekiamas miškas ir pelkėti laukai. Liekupio privačių gyvenamųjų namų kvartalas – nedideli ir gyventi patogūs namai. Tai primena tvarką ir jaukumą mėgstančią kaimo gyvenvietę, kur menkas mašinų judėjimas ir neužterštas oras. Mano kojos čia įžengė pirmą kartą, nors esu Panevėžio senbuvis. Vykau norėdamas susitikti su populiariausia 2015 metų panevėžiete Brone Slapšiene – Liekupio bendruomenės pirmininke ir Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus pirmininko pavaduotoja. Teko truputį nusivilti, kad dėl suprastėjusios sveikatos neseniai ji atsisakė bendruomenės pirmininkės pareigų, bet sutiko likti jos valdybos nare.

Kaip atsitiko, kad sumanėte statytis vietoje, kuri tiko perėti pempėms? – toks buvo pirmas mano klausimas Bronei SLAPŠIENEI, maloniai pakvietusiai į jaukius savo namus.

1993 metais „Stiklo“ fabrikas savo darbuotojams tiesiog baloje išdalijo žemės sklypus po 15 arų. Vieni čia ėmė kurtis, kiti juos pardavė. Mūsų šeima sklypą pirko gana pigiai iš tokio Kaco, kuris paskui išvyko į Izraelį. Taip pamažu iškilo pusšimtis sodybų. 2005 metais jos susibūrė į gyvenamųjų namų savininkų bendriją, o 2013 metais įsikūrė bendruomenė, gavusi Liekupio pavadinimą nuo kažkada čia tekėjusio upelio vardo. Tai – visai kitas statusas, atsirado daugiau galimybių gauti paramą teikiant projektus.

Kada suaktyvėjo miesto pakraštyje įsikūrusių žmonių bendravimas?

Dar veikiant gyvenamųjų namų savininkų bendrijai tapo tradicija paminėti įvairias šventes. Čia įsikūrę žmonės pasirodė esą labai draugiški, saviti ir bendruomeniški. Įspūdingai šventė Užgavėnes. Visi pritarė, kad reikia sodinti savo parkelį, kurį prižiūrint stiprėtų bendruomeniškumas. Tačiau nei bendrija, nei bendruomenė negalėjo žengti tokio plataus žingsnio. O ji šiuo metu turi 105 narius.

Kokie buvo pirmieji bendruomenės žingsniai?

Sudarėme veiklos planą. Nusprendėme nepalikti likimo valiai vienišos savo mikrorajono gyventojos. Mirus vyrui, ji užsidarė savo namuose, nebendravo su kaimynais. Kreipėmės ir į socialinės paramos skyrių, tačiau jai nepriklauso valstybės globa, kadangi yra materialiai turtinga, turi daug žemės.

Aštri problema – vaikų užimtumas. Esame tolokai nuo miesto centro, nuo pagrindinių švietimo, kultūros ir sporto įstaigų. Tėvai priversti vežioti savo vaikus, kad jie užsiimtų sportu, lankytų dailės ar muzikos mokyklą. Kad neišaugtų baltarankiais, pratinami prie žemės darbų. Sklypai – po 15 arų, tad galima pasisodinti daržovių, uogų. O žemę pradžioje reikia sukasti, paskui, sudygus daigams, ją ravėti. Pas mus ne kaip daugiaaukštyje, kur butai iškloti kiliminiais takais ir teišmokstama naudotis dulkių siurbliu.

Vaikams organizavome ekskursijas į Latviją, jie apžiūrėjo Rundalės pilį, pabuvojo Tervetės gamtos parke. Vežėme į Druskininkų vandens parką. Rimantui Baranauskui (dabartiniam bendruomenės pirmininkui) atėjo mintis pastatyti palapinių miestelį jau gerokai paaugusiame, mūsų pačių sodintame parke. Išėjus tėvams namo, jų atžalos savarankiškai bendravo, kalbėjo apie rugpjūčio 23-iosios reikšmę Lietuvai, prisiminė Baltijos kelią. Iš anksto vaikai nusipiešė Latvijos ir Estijos vėliavėles, nes nerado, kur jų nusipirkti. Prie liepsnojusio laužo sekė pasakas, jame kepė bulves, rodė savo programą. Naktį praleido palapinėse, o atlikę rytinę mankštą, jas išardė.

Taip įsišaknijo tradicija statyti vaikų palapinių miestelius. Visi vaikai to nori, ir visi tokios dienos laukia. Tai yra kaip savotiškas jų įtraukimas į bendruomenės gyvenimą, taip jie susipažįsta su jos rūpesčiais. Jaunimas mielai dalyvauja pavasario ir rudens talkose, kurios yra labai reikalingos.

Kokį turtą sukaupė bendruomenė?

2013 metais, gavę savivaldybės finansinę paramą, nusipirkome žolei pjauti traktoriuką, kompiuterį, spausdintuvą, krepšinio tinklus. Kitais metais, gavę tokią pat paramą, ją panaudojome krepšinio stovams įsigyti. Visi bendruomenės nariai pritarė tam, kad turėtume universalią sporto aikštelę. Suderinus su atitinkamomis miesto valdžios institucijoms, gautas žemės sklypas. Pradėti darbų dar negalima, kadangi virš jo kybo elektros laidai, o jie turėtų būti nutiesti po žeme. Tikiuosi, ši problema bus geranoriškai išspręsta kartu su savivaldybe. Aikštelės statybai bendruomenė turi surinkusi lėšų.

Koks miesto valdžios požiūris į bendruomenę?

Nesvarbu, kokia partija valdė miestą, kas buvo jo meras, visada buvome išklausyti. Juk mūsų rajone nėra sporto aikštelės, kur ir mama su mažyliu vežimėlyje galėtų pasėdėti. Taip, Rožyno progimnazija turi sporto aikštelę, bet be leidimo negali ja naudotis ar po ją vaikštinėti. Tokia aikštelė reikalinga prie namų, kad jaunimas jaustųsi saugiai ir save laikytų jos šeimininku.

Liekupio bendruomenėje gyvena 54 jaunuoliai, iš jų 14 – ikimokyklinio amžiaus. Kas daroma, kad jie nepaliktų gimtinės, neieškotų skalsesnės duonos užsieniuose?

Su emigravusiais palaikome ryšį internetu, turime savo tinklalapį. Jauni sutuoktiniai, dirbdami Norvegijoje, susilaukė sūnaus. Jie sumoka didesnį bendruomenės nario mokestį nei priklauso. Ir šiaip aukoja bendruomenės reikmėms, o trumpam parvykę dalyvauja jos renginiuose. Nors toli nuo Tėvynės laikinai, bet jaučia bendruomenės veiklos pulsą ir žino, kuo ji gyvena. Skauda širdį išgirdus, jog tėvai išvykdami užsienin paliko savo vaikus globoti seneliams ar kaimynams. Mūsų bendruomenėje tokių nėra. Vykstant Maisto banko akcijai, su skurstančiais pasidalijome kuo galėjome. Tėvai rūpinasi savo vaikais, kad augtų išsilavinę, būtų išmokyti. Ne vienas jaunuolis iš Liekupio bendruomenės jau garsina Lietuvą savo sportiniais pasiekimais. Čia nėra skurdžių ar socialiai remtinų šeimų. Smagu matyti, kaip šalia tėvo, užimančio nemenkas pareigas, dirba ir sūnus. Darbas ir turtas yra paveldimi.

Čia esantys namai yra nedideli, šilti ir patogūs gyventi. Kaip tokie atsirado?

Rašau savo Keramikų gatvės istoriją. Renku medžiagą, kaip joje kūrėsi, kodėl čia atsirado. Gyvena čia Zenonas ir Janina Čepai, kurių namas iškilo vienas pirmųjų. O namo statyba šalia kažkodėl sustojo. Čepai laikė vištų, žąsų, ožkutę. Kartą jie nuvažiavo į turgų pirkti grūdų. Jame sutiko Joną Marcinkevičių, atgavusį ir dirbantį savo žemę bei užsiauginusį gražų derlių. Čepai sutarė, kad jis atveš grūdus į Keramikų gatvę. Teko gerokai paklaidžioti, kol ją rado. Patiko miesto pakraštys – tarsi būtų kaimas. Po kurio laiko sužinojęs, kad parduodamas nebaigtas statyti namas, J. Marcinkevičius vėl atvyko. Netrukus Čepai ir Marcinkevičius tapo kaimynais. Juk kiekvieni namai turi savo istoriją.

Kokia ji jūsų šeimos?

Kaip minėjau, buvome nusipirkę sklypą, bet jis stovėjo tuščias. Dukros studijavo Talino Konkordijos universitete, už jų mokslą privalėjome mokėti. Nors turėjome savo verslą, bet pinigai byrėjo kaip smėlis pro pirštus. Kilo klausimas – parduoti sklypą, ar kolektyvinį sodą Kaubariškyje. Nutarėme parduoti sodą, kad kada nors ant to sklypo pasistatytume namą. Dukros baigė mokslus. Su vyru sunkiai dirbome, dėjome centą prie cento. Abu pasvajodavome: pasistatysime namelį, užsiveisime sodą, sėdėsime ant suoliuko ir lauksime grįžtančių dukrų, anūkų. Tada jau buvome nebe jauni. Girdėjome: kam gi besistatome? Kai jau viską turėjome, likau viena. Vyrą pakirto infarktas. Aštuoneri metai esu našlė.

Bet liko dvi dukros, kur jos gyvena, ką veikia?

Kristina su vyru austru gyvena Vienoje, abu turi atsakingas pareigas. Augina sūnų Luką. Kita dukra Regina dirba eurokomisaro V. Andriukaičio darbo grupėje, yra viena iš 30 jos darbuotojų. Tikisi grįžti į Lietuvą. Dukras aplankau, arba jos pas mane atvyksta. Žentas austras ir anūkas kalba lietuviškai.

Papasakokite apie save. Iš kur esate kilusi, kokius mokslus baigėte, kur dirbote?

Baigiau Panemunėlio vidurinę mokyklą, paskui neakivaizdžiai – bibliotekininkystę Vilniaus universitete. Beveik visą gyvenimą buvau tarp knygų. Gaudama 70 rublių atlyginimą, iš jų 10 atidėdavau knygoms. Pirkau kone visas, per tą mėnesį pasirodžiusias. Taip sukaupiau nemažą asmeninę bibliotekėlę. Dabar, gaudama 204 eurus pensijos, neįstengiu įsigyti knygų.

Iš kur tas jūsų noras kažką veikti ir kitiems padėti?

Tai – ir iš mamos, ir iš tėvo. Kadaise Panemunėlio geležinkelio stotis neturėjo mokyklos. Tėvas iš savo mokytojo algos sutaupė tiek, kad galėtų ją pastatyti. Iš už Pandėlio vežė rąstus. Pamažu kilo namas, jį galėjo išnuomoti mokyklos reikmėms, o vaikams nebereikėjo klampoti purvą ar sniegą. Tėvas tuo labai didžiavosi.

Gyvenantys daugiabučiame name laiptinės kaimynai dažnai vieni kitų nepažįsta. O kaip čia?

Vyksta bendros talkos, ekskursijos. Vieni pas kitus einame, kad pasveikintume su gimtadieniu ar vardadieniu. Svarbu su kaimynais palaikyti gerą ryšį. Mirus mano vyrui, pajutau gilią jų atjautą nelaimėje. Sunkią valandą turėjau, į ką atsiremti. Rinktis vasarą turime pavėsinę su stogu. Skambiai švenčiame Jojines – turime dvi Janinas ir du Jonus.

Ar saugu gyventi miesto pakraštyje, netoli miško?

Greta bendruomenės teritorijos, varganame pastate, kurio savininkas neprisirengia niekaip nugriauti, sau prieglaudą buvo susiradę benamiai. Susisiekus su policija, jie turėjo iš čia dingti. Nepatartina pas mus važinėti automobiliams su nežinomais numeriais, nes apie tai bus pranešta kam reikia. Jeigu išvyksta žmogus ilgesniam laikui, apie tai žino jo kaimynai. 2013 metais saugios kaimynystės konkurse mūsų bendruomenė užėmė pirmąją vietą. Asmeniškai jaučiuosi saugi. Iškilus pavojui mano gyvybei, turėčiau, kuo apsiginti.

Be veiklos bendruomenėje, esate ir Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus pirmininko pavaduotoja. Ar ne per didelis krūvis vienai?

Stengiuosi, kad suprastų kiti, koks gražus mūsų kraštas, tad turime jį visa širdimi mylėti. Būtina skatinti patriotinius jaunimo jausmus Lietuvai, meilę jai. Jaunas žmogus, pasodinęs medelį, jo tikrai nelaužys, bet prižiūrės ir kitus perspės.

Ar dar turite laisvalaikio? Jeigu taip, tai ką tuo metu veikiate?

Esu surinkusi didelę skirtukų, naudojamų bibliotekose, kolekciją. Suradusi laisvesnę valandą, į rankas būtinai paimu knygą. Rašau bendruomenės metraštį. Savo malonumui bandau kurti atsakymėlius.

Ačiū jums už malonų sutikimą ir priėmimą.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija