„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. gegužės 20 d., Nr. 4 (73)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Nelietuviai – Lietuvai

Dailininkė lenkė daro tai, kas kitam atrodo sudėtinga, bet jai yra prasminga

Bronius VERTELKA

Dailininkė Elena Salnik

Kai pasiteiravau, kaip jaučiasi gyvendama Panevėžyje, lenkų tautybės dailininkė Elena Salnik atsakė: „Puikiai“. Į susitikimą tiksliai sutartu laiku atėjusi menininkė kalbėjo, jog bendrauti lenkiškai jai daug sunkiau nei rusiškai ar lietuviškai. Ji yra baigusi lietuvišką vidurinę mokyklą Vilniuje, moka buitinę lenkų kalbą. Apie tai, jog Vilniaus krašto lenkai kartais skundžiasi, kad yra skriaudžiami, E. Salnik atsako: „Nejaučiau, kad mane Panevėžyje kažkas skriaustų, kaip tik čia aš atradau savo vietą. Šiuo metu lietuvių kalba man yra pati gražiausia ir mylimiausia. O Lietuvoje gyvenantys kitataučiai privalėtų mokėti šios šalies valstybinę kalbą“.

Moteris išsitaria, jog yra išsiskyrusi, grįžo prie savo mergautinės pavardės. Abu jos vaikai jau suaugę, irgi linkę prie menų. Dukra dirba fortepijono mokytoja Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, sūnus šiemet baigė architektūros studijas Glazgo universitete Škotijoje.

Elena į savo buvusio vyro, dailininko Ramūno Grikevičiaus, gimtąjį miestą Panevėžį atvyko baigusi tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakultetą. Patiko miestas. Puikiai sutarė su vyro tėvais. Panevėžyje pradėjo savo kūrybinį kelią.

Atsiradusią galimybę vykti stažuotis į Daniją, prieš dešimtmetį katalikiškai auklėta Elena priėmė kaip malonę iš aukščiau. Tuo metu jautėsi kaip duobėje (buvo ką tik išsiskyrusi, netenkino darbas). Danijoje Asko meno mokykloje pasijuto pasaulio piliete. Čia buvo visos sąlygos laisvai bendrauti, megzti ryšius, tai buvo gera proga arčiau pažinti šią Baltijos regiono šalį, pasimokyti danų kalbos. Didžiulėse dirbtuvėse galėjo atsidėti vien kūrybai. Į nedidelį Danijos miestelį susirinko apie pusšimtis būsimų menininkų, nemažai jų – iš buvusių sovietinių respublikų. Stažuotei buvo skirtas pusmetis, tačiau panevėžietei menininkei į Lietuvą teko grįžti anksčiau. Nelauktai gavo žinią, kad sergančiam tėvui reikalinga slauga. Apie tai sužinoję danai Eleną stengėsi paguosti, užjausti. Jie pasirūpino, kad viešnia gautų bilietą į lėktuvą. Dukrai parvykus laiku tėvas dar gyveno septynerius metus.

„Būdama Danijoje supratau, koks didžiulis turtas yra mokėti kalbas. Jeigu jų nemoki, pasijunti apgailėtinos būsenos, tačiau kaltinti gali tik save. Kai kuriose situacijose gelbėjo rusų kalba. Anglų kalbos pagrindus tobulinau, o danų atrodė pernelyg sunki“, – prisiminusi Danijoje patirtus įspūdžius kalbėjo Panevėžio menininkė E. Salnik.

Elena augo sostinėje. Jos tėvai, Vilniaus krašto lenkai, – paprasti darbininkai. Tai, kad Elena gražiai piešia, pastebėjo jos dailės mokytoja. Patarė stoti į dailės mokyklą, kurioje Elena sėkmingai mokėsi net šešerius metus. Toliau svajonė buvo Vilniaus dailės institutas, tačiau neįstojusi (į būsimojo studento vietą pretendavo 3–4 jaunuoliai) pasirinko dailės mokslų studijas Šiaulių pedagoginiame institute.

E. Salnik dalyvavo grupinėse profesionalų parodose, rengė personalines parodas Panevėžyje, Šiauliuse, Birštone. Panevėžietės kūriniai išsiųsti į ne vieną užsienio šalį. 2014 metų vasarą Panevėžio Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje surengė tapybos parodą. Atidaryme dalyvavo choras iš Lenkijos, su jo dalyviais teko bendrauti gimtąja kalba. Lenkijoje pabuvojo kaip tarptautinio projekto dalyvė su mokyklos mokytojais ir mokiniais. Sužinoję, kad tarp lietuvių yra lenkė, renginio šeimininkai ypatingą dėmesį skyrė svečiams iš Lietuvos.

Šiuo metu Elena Salnik dirba Vilniuje VŠĮ „Mes esame“, negalią turinčius suaugusius moko keramikos. Vien iš savo kūrybos, pasak dailininkės, būtų sunku pragyventi, nors kaip menininkė ji jaučianti tvirtą pagrindą po kojomis. „Darau tai, kas kitam atrodo sudėtinga, bet man tai yra prasminga. Mėgstu piešti, tapyti portretus. Daug ko imuosi, o paskui blaškausi“, – šypsosi buvusi panevėžietė. Ir šiame gyvenimo etape mokau kitus, tačiau ir pati bandau giliau pažinti keramikos paslaptis. Ji piešia šaržus, tapo portretus. Juose sugeba perteikti konkrečių žmonių savybes ir bruožus... Elenai malonu piešti žmonių portretus. Vykstant tarptautiniam plenerui Šiauliuose, tarp jai pozavusiųjų buvo ir Šiaulių vyr. dailininkas Vilius Puronas. Pamatęs savo portretą jis, šiaip mėgstantis subtilų humorą, kūrėjai parodė iškeltą nykštį. E. Salnik dažnai piešia ir iš nuotraukų. Drobėje ar popieriuje perteikia tai, kas yra charakteringa. Kai kurie portretai „gimsta“ lengvai, po kelių valandų darbo, o kitą sykį kūrybiniam vieno portreto procesui prireikia ir kelių savaičių, net mėnesio. Iš natūros dirbti be galo įdomu, tačiau tai vargina – juk turi bendrauti su pozuotoju.

„Ko tu kompleksuoji, kad dirbi su nuotraukomis? Da Vinčis būtų irgi iš nuotraukų piešęs, bet jų tuomet nebuvo“, – Eleną ramino Šiaulių menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.

Apie nesireklamuojančią menininkę ir jos kūrybą sužino vieni per kitus. Dirbti Elena sėda atėjus įkvėpimui, kai drobė jau tarsi jos laukia. Savo kūrinių pusdykiai neparduoda, verčiau už gerus darbus dovanoja.

Panevėžys–Vilnius
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija