„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. rugsėjo 2 d., Nr. 8 (77)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Tėvystės pareigos – 24 valandos per parą

Bronius VERTELKA

Nerijus Tubis – šeimynos
Jokūbavos kaime galva
Autoriaus nuotrauka

Prezidentė Dalia Grybauskaitė
su nacionalinės socialinio saugumo
kampanijos „Už saugią Lietuvą“
dalyviais lankosi pas 14 vaikų
globojančią Simonos ir Nerijaus
Tubių šeimyną
Roberto Dačkaus
(lrp.lt) nuotrauka

Važiuojant nuo Anykščių link Ukmergės už kelių kilometrų esančiame Jokūbavos kaime įsikūrę Nerijaus ir Simonos Tubių šeimyniniai vaikų globos namai. Gegužės 19-ąją vaizdingoje vietovėje esančią jauniausią ir vienintelę Anykščių rajone šeimyną aplankė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Mane sutikęs Nerijus Tubis pasakojo, jog dabartinis jo darbas yra lyg paveldėtas. Kadaise čia buvo valstybiniai vaikų globos namai, o jiems vadovavo Nerijaus mama. Juos uždarius, moteris įsteigė globojamų vaikų šeimyną. Nerijus ir jo žmona Simona čia irgi gyveno globotinių reikalais, rūpinosi maisto tiekimu. Kartą Nerijaus mama išsitarė, jog toks darbas jai tapo per sunkus, be to, atėjo laikas pailsėti – metas išeiti į pensiją. Jauniesiems pagalbininkams ji patarė perimti šeimyną. Toks išbandymas sutuoktiniams atrodė būsiąs per sunkus, jie ilgai abejojo. Bet atėjo toks momentas, kai vaikus turėjo grąžinti į valstybės globą. O šie jauniesiems tapo labai artimi.

Toks lūžis įvyko prieš ketverius metus. Šeimynoje tuo metu buvo 8 vaikai. Keturi iš jų šiandien jau gyvena savarankiškai. Vienas, kurį nuo 5 mėnesių augino Nerijaus mama, ir dabar ją laiko tikrąja mama, nenutolo nuo savo globotojos. Kitas Vilniaus universitete studijuoja geografiją, o rudenį, pagal studijų programą vyks tęsti mokslų į Prancūziją. Trečiasis kremta sunkius geodezijos mokslus Kaune, ketvirtasis gyvena pas tikrąją motiną Anyksčių rajone ir mokosi Panevėžyje. Pastarieji trys yra dažni svečiai šeimynoje, čia jie laukiami ir mylimi.

Auklėjimo žinių Tubiai tikrai nestokojo: Vilniaus aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje Nerijus baigė dailės mokslus, Simona joje gavo pradinių klasių mokytojos diplomą (vėliau ji sugebėjo įsigyti ir aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą).

Šiuo metų Tubių šeimynoje yra 15 globojamų vaikų. Jauniausiajai – tik pusantrų metukų, o du vyriausieji jau įžengė į 18-uosius. Mažiausiąją atvežė Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojos kelioms dienoms, tačiau atsiimti ją tėvai didelio noro nerodo. Gerai, kad nors dukrelę lanko.

Pagal įstatymą šeimynoje turėtų būti nuo 6 iki 12 globojamų vaikų, tačiau Jokūbavos kaime nustatytas skaičius viršijamas. Išimtis čia padaryta todėl, kad kai kuriuos sieja artimi giminystės ryšiai. Visi globojamieji – iš Anykščių rajono, o jų tėvai priklausomi nuo alkoholio ar stokoja socialinių įgūdžių. Tai, ko nematė savo namuose, jiems bandoma įskiepyti šeimynoje. Supažindinama su viskuo, kas būtina žinoti gyvenant kaime, su ūkiškais darbais. Jokūbavos kaime augę vaikai jau atskirs naminius gyvulius ar paukščius nuo laukinių. Šeimyna kasdien mato veršiuką, vištas, antis, dekoratyvinus paukščius, čia dera įvairios daržovės, bulvės, dviejuose šiltnamiuose sunoks pomidorai, subręs agurkai. Maždaug trijų hektarų teritoriją reikalinga nušienauti, nupjauti žolę. Žemei įdirbti technikos neturėjo, bet ir čia rado išeitį: ėmėsi gamtinės žemdirbystės, bulvės auga tarp šiaudų. Čia žemė įnoringa, prie molio, sukasti tokią sunkoka. Šeimynai paramos ranką ištiesė Anykščių Rotary klubas – kartu su norvegais vasaros pradžioje dovanojo jai traktoriuką su visais padargais.

N. Tubis pasakojo, kad veiklos pradžia buvo sunkiausia. Uždarytos kaimo mokyklos pastatas buvo nepritaikytas normaliam gyvenimui. Lūžinėjo grindys, turėjo kūrenti malkomis net devynias krosnis, tačiau vis tiek šiluma nesidžiaugė. Mėgino krosnis remontuoti savo jėgomis. Didžiulės paramos sulaukė iš rajono savivaldybės: įrengė centrinį šildymą, šiuo metu keičia stogo dangą, žada apšiltinti statinio sienas iš išorės. „Tuomet gyvensime kaip tikri ponai“, – šypteli pašnekovas. Nerijus nė kiek nepyksta, kai savivaldybė neskyrė lėšų autobusiukui įsigyti, o jų patiems teko skolintis. „Ir gerai darė, juk nežinojo, kiek šeimyna čia išsilaikys. Gal patys tokį darbą mesime, juk buvome jauni“, – dabar sakė N. Tubis.

Jokūbavos kaime lankiausi vasaros pradžioje, tad rūpėjo sužinoti, kaip šeimyna ketina poilsiauti. Čia pagalbos ranką ištiesia organizacija „Pagelbėkime vaikams“, išperka kelialapius. Užpernai globotiniai iškylavo Trakuose, pernai – prie Baltijos jūros, Karklėje, o šiemet jų vasara bėgs Birštone. Nerijus ir Simona, įregistruoti kaip šeimynos tėvai, stengiasi poilsiauti atskirai, bet netoliese, netgi nežinant augintiniams. Palaiko su jais ryšį telefonu. Jeigu mažieji nori namo, globėjai pataria jiems pakentėti. Kai grįšią iš atostogų, ir juos pasiimsią, nors būdavę beveik šalia.

Nerijus apgailestavo, kad yra teigiančių, jog iš svetimų vaikų auginimo yra daromas verslas. „O kodėl patys jie to nepabando? Jokia mokykla nepajėgi išmokyti jautrumo, atjautos kitam. Šis jausmas turi eiti iš vidaus. Kartais per pusvalandį sugebi pamilti svetimą vaiką“, – susijaudinęs kalbėjo Nerijus. Kada vieną vaiką reikėjo grąžinti į šeimą, jam kelyje plūdo ašaros. Nerijus teigė, kad jis ir žmona yra labai skirtingi. Simona mėgsta tvarką, yra labai pedantiška, pastebi kiekvieną smulkmeną, o jis pats gali ir kieme numesto grėblio nepakelti. Tačiau abu paskutinius marškinius atiduotų, kad pagelbėtų, ištiestų ranką kenčiančiam, nelaimės ištiktam.

Viename seminare Panevėžyje buvo gvildenama tema „Kaip degti neperdegant“. Jo dalyviai išsipasakojo savo problemas. Seminarą vedęs psichologas atsakymams permąstyti paprašė nakties. Kada atėjo Tubių eilė, šis skėstelėjo rankomis: „Jūsų darbas – kaip ir kunigystė. Jį rinkotės patys ir todėl tokiu keliu turite eiti. Neturiu jums ką patarti“. Tubiams tai – ir darbas, ir profesija, ir pašaukimas, ir pareiga. 24 valandas per parą privalo nepamiršti, kad jie yra atsakingi už gobotinius.

Nerijų ir Simoną augintiniai vadina dėde ir teta, nes supranta, kad jie jų tėvų negalėtų pakeisti, nors ir kaip stengtųsi. Visi Tubių globojamieji turi tikruosius tėvus. Nerijus žino tik vieną atvejį, kai jo mama augino svetimą kūdikį nuo 5 mėnesių. Jis ją mama vadina ir suaugęs, nors turi savo gimdytojus. Atėjus mokyklinėms atostogoms, šventei ar savaitgaliui, šeimynos nariai išleidžiami aplankyti savo tėvus, žinoma, aptarus jų situaciją su socialiniu darbuotoju. Kartais sulaukia skambučio, kad atvažiuotų pasiimti, nes tėvai geria, o šaldytuvas tuščias. Bet to Nerijus stengiasi nesureikšminti. Augintiniams leidžia draugauti ir su Jokūbavos kaimo vaikais. Pats augo kaime ir žino, ką tai reiškia vaikui. Nerijaus mama dirbo lietuvių kalbos mokytoja, tėvas – elektriku (jau miręs). Užtekdavo tik jų žvilgsnio, kad klausytų.

37 metų Nerijus yra kilęs nuo Kavarsko, trim metais už vyrą jaunesnė Simona – druskininkietė. Sutuoktiniai augina dukrą, būsimą trečiokę, šiuo metu laukia šeimos padidėjimo. Žino, kad turės sūnų. Tai ir buvo priežastis, kodėl mūsų pokalbyje nedalyvavo Simona.

Nerijus džiaugėsi, kad Lietuva nestokoja geradarių, norinčių kažkuo padėti. Jeigu kas pasiūlo kompiuterių, tai pokalbis būna trumpas: juos per tvorą reikėtų išmėtyti. Kompiuteriai tik gadina vaikus, jie neišmoksta taisyklingai rašyti, nenori skaityti knygų. Tai, ką atlieka kaip namų darbus savarankiškai, yra labai svarbu.

Nerijus išsiveda vaikus į gamtą, moko piešti, supažindina su tapyba. Sau jis surado naują pomėgį – ėmė fotografuoti. Taupydamas nusipirko neblogą fotoaparatą. Juo galima padaryti gerų dalykų, bet reikia daug ir rimtai dirbti.

Jokūbavos kaimas,
Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija