„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. gruodžio 2 d., Nr. 11 (80)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Nelietuviai – Lietuvai

Azerbaidžanietis pamilo lietuvaitę ir Lietuvą

Bronius VERTELKA

Anveras ir Vida Arzimanovai
šiandien atrodo laimingi

Iš Azerbaidžano kilęs, vienas pirmųjų Anykščių rajone ūkininkauti pradėjęs Anveras Arzimanovas ne tik kulia gausų grūdinių kultūrų derlių, bet ir į savo šeimą priėmė kelis svetimus vaikus bei juos išaugino padorius.

Samdomieji brangina savo darbo vietą

Anveras sugeba apdirbti vienas 300 ha žemės (dar 100 ha perdavė ūkininkaujančiam vienam iš savo sūnų), neprašydamas kitų pagalbos, bet turėdamas šiuolaikišką žemės įdirbimo techniką. Kai baigiasi darbo diena, jis tuomet dažniausiai sėda prie traktoriaus ar kombaino vairo. „Tokiu metu jau nebeturiu kažkokių įsipareigojimų tai dienai, galiu visą dėmesį skirti žemės dirbimui ar derliaus nuėmimui“, – šypsojosi 56 metų vyras.

Apie 100 ha augina pašarus gyvuliams, kad būtų sotūs iki kito derliaus. Pievose ganosi apie 100 melžiamų karvių. Atsivestus jautukus paaugina ir parduoda mėsai, o telyčaites augina.

Tačiau A. Arzimanovas priverstas mažinti karvių skaičių, kadangi parduodamas pieną gauna nuostolį. Už nenugriebto 4 proc. riebumo pieno kilogramą jam sumoka (su visais priedais) 14,5, kai turėtų gauti nors 25 centus.

A. Azimanovo ūkyje dirba 10 samdomų žmonių, kurių darbo diena prasideda 8 valandą ryto ir baigiasi 6 valandą vakaro. Jie turi privalomą pietų pertrauką. Neblogą atlyginimą gauna baigiantis darbo savaitei. Kas ne prie gyvulių dirba, šeštadieniais ir sekmadieniais ilsisi. Tačiau nevalia pasirodyti darbe netgi truputį išgėrus.

Tie patys žmonės kelinti metai darbuojasi ūkyje ir tokia tvarka yra patenkinti.

Svetimi vaikai – kaip savi

Ūkininko A. Arzimanovo žmona Vida turi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Gerumo žvaigždės apdovanojimą. Paimti globoti svetimus vaikus sutuoktiniams mintis kilo, kai suaugo du jų sūnūs ir namai atrodė tuštoki..

A. Arzimanovo tėvai turėjo 13 vaikų, penki mirė. Anveras gimė penktas, už jį vyresni du broliai ir dvi seserys. Jo gimtinė – lygumos kaip ir Lietuvoje, ten iki Kaspijos jūros ar Kaukazo kalnų – maždaug 40 kilometrų. Privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje Anveras atliko Panevėžyje. Grįžo į Azerbaidžaną, bet sutinkant Naujuosius metus su draugais tiek prisivaišino, kad tėvo buvo stipriai išbartas. Tai tapo priežastimi, kad savo likimą toliau „kaltų“ Lietuvoje. Dirbant „Ekrano“ gamykloje, į akį krito simpatiška toje pat pamainoje dirbusi lietuvaitė ir su ja sukūrė šeimą. Mirus Vidos mamai, jaunavedžiai parvyko gyventi į jos tėviškę. Netoliese Arzimanovai ėmė kurti savo ūkį.

Arzimanovai turėjo 7 globotinius. Tiesa, vienas jų, berniukas, netikėtai žuvo. Paprašė draugo pavažiuoti mopedu, juo tepavažiavo gal 100 metrų. Užsimušė, atsitrenkęs į stulpą. Arzimanovai vaiką laidojo kaip tikrą sūnų. O kiti šeši uždarbiauja užsienyje arba gyvena Lietuvoje. Suvokė, kad Arzimanovai – jų tėvai, nors turi ir tikruosius gimdytojus. Šiuo metu globėjai turi dvi augintines, viena šiemet baigė Troškūnų gimnaziją, kita joje toliau tęsia mokslus. Abi gražiai piešia. Tai, kad čia tikrai yra gerbiami ir mylimi globėjai, įsitikinau ir aš. Pravėrusi duris simpatiška mergina paklausė: „Jūs pas tėvelius?“

Globotinės iš Arzimanovų išmoko tai, ko reikia gerai šeimininkei. Viena kepa nuostabius tortus. Anveras yra griežtas tėvas, jis be galo darbštus ir to reikalavo iš jų. Iš valstybinių globos namų paimti vaikai buvo žiauroki, kovojo už būtį, kad išgyventų. Čia juto griežtą tvarką, negalėjo lakstyti, kada ir kiek nori, bet matė, kad yra mylimi. Pabarti rodė nepasitenkinimą, bet tai greitai praeidavo.

Anvero pakeliauti neišleidžia ūkis, o Vida buvo nuvykusi pas Londone gyvenančią ir dirbančią augintinę. Ši mamai, nors ir netikrai, pateikė siurprizą – pažintinę ekskursiją po Prancūziją.

Ūkininkui svarbūs ir bendruomenės reikalai

Nors ir labai užimtam, A. Arzimanovui netgi teko būti Surdegio bendruomenės pirmininku. Susidarė tokia situacija, kad kurti ją tapo būtinybe. A. Arzimanovas, kaip ūkininkas, užėmęs antrąją vietą rajone, tuometiniam merui D. Gudeliui priminė, kad verkiant reikia asfaltuoti vieškelį nuo Surdegio iki Troškūnų, maždaug 10 kilometrų. Rajono vadovas tarė, kad tokį reikalą sprendžiant pirmiausia būtinas vietos bendruomenės pritarimas, o ją organizuoti galėtų ir pats.

A. Arzimanovui pavyko rasti pritarimą Vilniuje, varstant aukštų valstybinių įstaigų duris, tačiau savo tikslą pasiekė. Vieškelis buvo išasfaltuotas.

Buvusiame Surdegio medicinos punkte, mediniame namelyje, išvertus sieną tarp dviejų kambarėlių, pakako vietos šarvojimo salei. Patogu ir iš toliau atvykusiems į laidotuves, turi kur pasigaminti karšto maisto. Už tai verta padėkoti A. Arzimanovui.

Važiuojant iš Surdegio į Subačių, pamatysi didelę Arzimanovų sodybą (greta tėvų gyvena ir ūkininkauja jų sūnus). Čia visada atviros durys kunigui. Sodybos šeimininkai remia bažnyčią ir sako, kad šeimai yra būtinas tikėjimas. Musulmonu Anveras netapo, jo tėvas, dirbęs mokytoju, auklėjo ateistiškai.

1982 metais kurdami šeimą Anveras ir Vida sutarė: priims tos šalies tradicijas, kurioje gyvens. Krikštijo savo vaikus, kunigas šventino jų namus. Paklaustas, kodėl nepriėmė bažnytinės santuokos, A. Arzimanovas neišsisukinėjo: patys sovietiniais laikais tuokdamiesi apie tai nepagalvojo, patarimo irgi nesulaukė.

Rakutėnų kaimas, Anykščių rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija