Knyga – dovana gimtajam Šikšneliškių kaimui

Tėviškėle, brangi ir miela,
Gelsvas takas sugrįžti vilioja.
Tu brangiausia pasauly esi,
Savo širdį dedu Tau po kojų.

Jonas Mališauskas

Jonas Mališauskas groja akordeonu

Didžiausia žmogaus vertybė – meilė Dievui, Tėvynei, gimtinei, tėviškei ir žmonėms. Jono Mališausko kūryba byloja apie meilę gimtajam Šikšneliškių kaimui, Pasvalio krašto moliui, numylėtai upei Pyvesai. Poeto eilėraščiai, dvelkiantys nuoširdumu, paprastumu, dainingi, yra artimi, suprantami daugeliui skaitytojų. Juk eilės rašomos ne vien ranka, bet ir jautria širdimi. Kūrėjo poeziją mielai skaito miesto ir kaimo žmonės. Su malonumu klausomasi autoriaus eilių, virtusių dainomis, kurias jau daug metų dainuoja J. Mališausko vadovaujamas Šilagalio kultūros centro (Panevėžio r.) „Šarmos“ kolektyvas. Jo kurtos dainos skamba ne vien Panevėžyje, bet ir Pasvalio rajono bei Šiaulių miesto kolektyvuose, kai kurios dainos girdimos per „Pūko“ radiją. Poetas Jonas rašo savo širdies šilumą išliedamas tiems, kurie to padaryti negeba, bet jaučia poreikį poezijai. Ji išlieta net septyniose knygose: „Prie Pyvesos vingio“, „Ateiki į vienatvės sodą“, „Norėčiau nuskristi“, „Tėvų namai“, „Vaivorykščių žemė“, „Tik paukščiai sugrįžta“ ir naujausioje šiemet išleistoje knygoje „Saulėlydis tėviškėje“.

Septintoji autoriaus knyga su įamžintais tėviškės vaizdais, knygoje daug įvairių nuotraukų, įamžinta kiekviena gimtojo Šikšneliškių kaimo sodyba, tokia, kokia ji išliko iki šių dienų, užeita autoriaus į kiekvieną kiemą, aprašyta kiekviena sodyboje gyvenusi šeima. Visas knygas nuostabiai iliustravo poeto bendramintė mokytoja Asta Purkėnaitė-Jakubauskienė, nuotraukų autorė – Zita Petronienė.

Autoriui brangus bičiulis kun. Dainius Matiukas rašo: „Ši  knyga – rašytinis paminklas, daug geresnis nei šaltas akmuo kapuose tiems, kurie gyveno, buvo, kūrė, augino, mylėjo, gynė, rūpinosi. Šis be galo sunkus ir kruopštus autoriaus darbas pasitarnauja ne pavienio kaimo, bet visos tautos istorijai ir jos išlikimui. Gerbiamas poetas polinkį kurti pajuto po brangiausio žmogaus – motinos – mirties. Poezija autoriui yra savotiškas prieglobstis, tinkamiausias būdas išsisakyti, išsiverkti, išsilieti – tiesiog nusiraminti. Šventajame Rašte skaičius septyni reiškia pilnatvę, tai puikiai atsiskleidžia septintoje autoriaus knygoje. Tikiu, kad jų bus dar tikrai ne viena, kad Šventasis Raštas negali meluoti“.

Knyga „Saulėlydis tėviškėje“ jau buvo pristatyta Panevėžio rajono savivaldybės salėje, Pasvalio rajono Diliauskų kultūros centre, Kristaus Karaliaus Katedros, Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei Pasvalio miesto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčių parapijų namų salėse.

Keičiasi viskas, tik žmogaus širdis – ta pati, tie patys jausmai, kurstomi prisiminimų, toks pat noras palikti pasaulį geresnį, nei jis rastas gimstant. Būtina darbais, eilėmis, dainomis prisidėti prie bendro tikslo, puošti žemę, nes ji – visų tų, kurie brangūs, kurių širdis tie žodžiai pasiekia. Apie save autorius kalba labai kukliai, daugiausia leidžia kalbėti nuotraukoms, kurių nemažai prisikaupė per visų išleistų knygų pristatymus. Autorius svajoja išleisti dar ne vieną knygą, bet tai kainuoja gana didelius pinigus, su savo vadovaujamu kolektyvu ir labdaringais autoriniais koncertais tikimasi aplankyti dar ne vieną poeziją ir dainą mėgstantį kolektyvą.

Zita Petronienė

© 2017 „XXI amžius“