Ir sukūrė jie gerovę pažadais apsiginklavę

Kas yra gerovės valstybė? Dosni ir globėjiška valstybės parama piliečiams. Siaurąja prasme, kalbant apie gerovės valstybę, omenyje pirmiausia turima pagalba vargingiausiems visuomenės nariams, siekiant užtikrinti jiems minimalų pragyvenimo lygį. Plačiąja prasme - atsižvelgiama į valstybės vykdomos ekonominės politikos įtaką visoms be išimties sritims su tikslu – užtikrinti gerovę. Toks platus gerovės valstybės vaidmuo pamažu apima visas įmanomas vidaus ir užsienio politikos sritis. Tai klasikinis gerovės valstybės modelis, kurio gimtinė Skandinavija.
Norėtųsi tikėti idealaus gerovės valstybės modelio propaguotojais, teigiančiais, kad valstybė taip gali ir efektyviai spręsti visas socialines visuomenės narių problemas, ir užtikrinti stabilų ekonomikos augimą, bendrojo gyvenimo lygio kilimą ir nedarbo mažinimą. Tačiau kaip parodė aštuntasis dešimtmetis, gerovės modelis sušlubavo pirmiausia Skandinavijoje, o vėliau ir likusioje Europoje. Naftos krizė, partijų potencialo kaita, net ir sovietinių vertybių sistemos žlugimas lėmė gerovės valstybės modelio ir jos praktinių atvaizdų permąstymą. Valstybės dosnumas atsisuko prieš ją pačią: staiga išaugo gerovės valstybių skolos, kilo infliacija, mokesčių naštos didėjimas mažino motyvaciją investuoti, didėjo nedarbas. Socialiniai – ekonominiai klausimai tapo politikų praktikų manipuliacijos objektu. Bene geriausias pavyzdys – Vokietija, kuri pastaraisiais metais nesugeba sau rasti vietos po saule. Šlubuojanti jos ekonomika privertė Gerhardą Schroederį užsiimti chuliganizmu užsienio politikoje, kad tik išlaikytų savo postą.
Vis dažniau prabylama ne tik apie ekonomines gerovės valstybės problemas. Ji išlepina gyventojus, pripratina prie nedarbo, skatina norą pasipelnyti iš valstybės ir mokesčių mokėtojų. Amerikiečiai neretai savo visuomenę vaizduoja kaip linkusią garbinti tuos, kurie kažkada buvo narkomanai, alkoholikai, turėjo kitų socialinių ir psichologinių problemų, bet per devynerius ar dešimt metų šiaip taip sugebėjo baigti trejų metų kursus. Iki šiol JAV vykdyta skurdo mažinimo programa buvo skirta vienišoms motinoms, kurios neturi ir neketina susirasti darbo, jos neskatinamos kurti pilnavertės šeimos. Pasak A. Kubiliaus (Veidas, 2002 11 28), tai leidžia prabilti apie elgsenos skurdą, griaunantį tradicinius moralės bastionus: šeimą, religines bendruomenes, motyvaciją darbui ir mokslui.
Kas atsitiko gerovės valstybei: ar gerovė turi tam tikras ribas ir kai kuriose valstybėse ji jau pasiekta, ar globalūs politikos, ekonomikos, moralės ir kiti pokyčiai buvo tokie fundamentalūs, kad gerovės valstybės koncepcija prarado savo prasmę ir galima kalbėti apie globalią gerovę? Pirmuoju atveju beliktų išgyventi recesiją ir tikėtis ekonomikos ir gerovės atsigavimo. Antruoju atveju tektų sutikti su hiperglobalistais ir patikėti, kad globalūs struktūriniai pokyčiai reiškia naują erą, kur visos tautos paklūsta globaliai rinkai, o susikūrę transnacionaliniai gamybos, prekybos ir finansų tinklai “denacionalizuoja” šalių ūkius, vadinasi, “denacionalizuoja” ir gerovės užtikrinimą.
Abi prognozės skamba pakankamai utopiškai, tačiau skandinavai vis dėlto ėmėsi peržiūrėti savąjį gerovės valstybės modelį. Socialinės politikos srityje vietoje kuo platesnio “socialinių teisių” spektro užtikrinimo buvo imtasi valstybės “išlaidų mažinimo ir balansavimo” politikos. Didesnis dėmesys skiriamas ir “socialinėms pareigoms”, deklaruojama didesnė piliečių atsakomybė už gaunamą pagalbą. Dėl per didelio išlaidumo buvo suabejota iki tol nuosekliai vykdyta ekstensyvia piliečių gerovės užtikrinimo politika ir susirūpinta jos efektyvumu.
Dabartinis JAV prezidentas G.W. Bushas savo rinkimų kampanijoje taip pat gana drąsiai ėmė kalbėti apie vidaus politikos reformas, remdamasis jau ne skurdo mažinimo, bet “jautriojo konservatizmo” principais. Praėjusių metų pabaigoje jo pateiktas socialinių pasiūlymų paketas Kongresui įtvirtina nuostatas, kad bent dalį Federalinės socialinės programos pinigų turėtų skirstyti religinės ir vietos bendruomenės per labdaros organizacijas. Tokio paties moralesnės JAV gerovės valstybės tikslo turėtų būti siekiama ir įgyvendinant mokesčių sistemos reformas.
Bet Lietuvoje mes, atrodo, iki šiol nesupratome, kad gerovės valstybė nereiškia vien tik socialinių pašalpų, nemokamo dantisto ar aukštojo mokslo. Tiek Europoje, tiek JAV jau įsitikinta, jog mokesčių sistemos tobulinimas negarantuoja ir ekonomikos augimo, ir socialinio teisingumo. Įvairiose Europos valstybėse jau senokai pastebima tendencija mažinti pajamų perskirstymą bei atsisakyti didelių progresyvinių mokesčių. Lietuvoje kol kas tiesiogiai ar netiesiogiai didžioji dalis siekusių Seimo narių ar Prezidento posto siūlė kaip tik progresyvinius mokesčius, tačiau neužsiminė, kad gerovės ir teisingumo taip pat gali būti siekiama ir mažinant pajamų perskirstymą, konkrečiai – tiesioginius pajamų mokesčius.
Klasikinio gerovės valstybės modelio propaguotojai siūlo teikti tik aukš-tos kokybės paslaugas. Socialinės pašalpos turi būti dosnios, ypač mažesnes pajamas turintiems asmenims, siekiant sudaryti “normalias“ gyvenimo sąlygas. Lietuvos kandidatai į prezidentus irgi, pasirodo, tikri idealistai: net liberaliais apsiskelbę kandidatai norėtų, kad viskuo pasirūpintų valstybė: piliečių ekonominio ir socialinio saugumo užtikrinimu; jų teisių ir turto, intelektinės nuosavybės apsauga, efektyvia sveikatos apsauga, tinkamu išsilavinimu, taikia kaimynyste su kitomis šalimis, savo rinkos nuo nesąžiningos konkurencijos apsauga (A. Paulauskas), jie turi užtikrinti, kad būtų mažiau nevilties, skurdo, žiaurumo, alkoholizmo ir žmonių nuosmukio (E.Gentvilas). Sunku tokiuose teiginiuose įžvelgti asmeninės atsakomybės už savo ir savo bendruomenės gerovę skatinimą. Todėl nereikia stebėtis, kai vienas iš kandidatų paskelbia, kad to pasiekti įmanoma grąžinant viltį ir tikėjimą (R. Paksas), o tiksliau - ugdant tingų “pilietį”, kuris taip pasitiki valstybe ir efektyviai naudojasi jos parama, kad darbo paieška pati savaime jam tampa gėdinga.
Bendrosios Europos gerovės valstybių tendencijos gali būti apibendrinamos kaip balansavimas tarp valstybės paramos vargingiausiems visuomenės nariams ir atsitraukimas iš tų sričių, kur piliečiai gali vieni kitiems padėti, bei idealistinių tikslų – visiško užimtumo, lygybe pagrįsto socialinio teisingumo siekimo. Deja, Lietuvoje valstybės intervenciją politikai vis dar supranta labai plačiai, patikėdami jai visas įmanomas vidaus politikos sritis ir skelbdami gerovės, t.y. socialinės paramos, didinimą. Tai tėra pats elementariausias būdas įsiteikti naiviam rinkėjui. Kandidatų programos tradiciškai skiriamos bukiausiam Lietuvos piliečiui, kuriam malonu gauti valstybės paramą, vertas jis jos ar ne. Tačiau didžiausia baimė dėl kuriamo atgyvenusio gerovės valstybės modelio kyla bevartant LR Seimo patvirtintą “Lietuvos ilgalaikės raidos strategiją”. Čia Lietuvos valstybės vizija tapoma tirštom, bet šviesiom spalvom: žemas nedarbo lygis, dideli atlyginimai, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir svarbiausia – stiprios valstybės garantijos. Pasaulio valstybių patirtis rodo, kad didelės valstybės garantijos nemotyvuoja darbui, o tai reiškia, kad nedidėja nei užimtumas, nei užmokestis.
Nei kandidatų į Prezidentus programose, nei Ilgalaikės raidos strategijoje kažkodėl neakcentuota, kad nors socialiai orientuota rinkos ekonomika šiuo metu yra labiausiai pasiteisinęs modelis, tačiau piliečiai turėtų rūpintis savimi ir savo bendruomene nelaukdami, kol bus sukurta gerovės valstybė, galinti duoti visiems ir visko. Tokia valstybė, duodama visiems, dar daugiau ir pareikalauja (beje, ne tik mokesčių), o sukurta tvirta bendruomenė sudaro sąlygas pasirūpinti savimi.

Jovita Pranevičiūtė

© 2003"XXI amžius"