"XXI amžiaus" priedas: visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai,
2003 m. vasario 28 d., Nr. 2

PRIEDAI







Valstybės gerovė, Prezidentai ir Kalėdų Senelis

Dovanas žiemą dovanoja Kalėdų Senelis... Lietuvoje kas penkeri metai tokiu metu kiekvieno lietuvio namus ir šeimą aplanko ir daugybė kitokių vilčių, kurias dalina realesnės būtybės - kandidatai į Lietuvos Prezidentus. Ir nors pastarųjų realumu neabejojama, tačiau jų rinkiminių programų realumu suabejoti verta...
Kalėdų Senelis visada žino, ko reikia vaikams. Šalyje, kur didelis nedarbas, sveikatos apsaugos sistema neefektyvi, pensininkai ir ūkininkai streikuoja, žmonės jaučiasi nesaugūs, kandidatai, savo ruožtu, kiekvienai problemai turi po pažadą. O pažadas, dar kitaip rinkimų programose vadinamas tikslu, yra kilnus - gerovės šalyje sukūrimas. Ir čia visi seneliai/kandidatai, nepaisydami jokių ideologinių skirtumų, nesitardami sutaria....
Vartant rinkimų programas, išsiskiria kandidatų planai bet kokia kaina naikinti nedarbą, didinti pensijas, užtikrinti kokybišką sveikatos apsaugą ir švietimo sistemą, būsto problemų sprendimą ir jaunų šeimų rėmimą. Visa tai galima apibūdinti kaip socialines garantijas, kurių kuo platesnio spektro užtikrinimas yra gerovės valstybės pagrindas. Ar tai tik keistas sutapimas?
“Pilietinė visuotinės gerovės visuomenė” yra D.Prunskienės suvokiama kaip svarbiausias valstybės ilgalaikės raidos strategijos tikslas, V.Adamkus žada telkti jėgas, “kad sparčiau augtų mūsų gerovė”, “gerovė visiems” yra J.E.Petraičio šūkis, V.Andriukaitis teigia, kad “gerovę pasiekti įmanoma kuriant daugiau darbo vietų, plečiant gamybą ir paslaugas”. R.Pakso bei E.Gentvilo programų tekstuose žodžio “gerovė” nerasi - korektūra atlikta gerai. Tačiau “baltas ir krinta iš dangaus” – vis tiek sniegas, o ne dviratis.
Opi sritis - pensijų reforma, kuri be išimties įvardijama kiekvienoje programoje. Niekas neabejoja, kad “šalies gerovę kūrę žmonės nusipelno dėkingumo” (V. Andriukaitis), tačiau priemonių tam dėkingumui išreikšti, išskyrus pačios problemos ar jos skaudžių padarinių konstatavimą, įvardinti nedrįstama, apsiribojama tik tuo, kad reformos turėtų būti greitesnės, finansiškai patikimesnės, efektyvesnės, teisingesnės. Atrodytų, kad kandidatai siūlo pensijų reformą vykdyti reformų būdu...Originalu!
Galima paminėti kelis siūlymus pensijų reformą vykdyti “racionaliai derinant pensijų einamojo finansavimo ir kaupimo principus” (A. Paulauskas), įtraukiant nevyriausybines organizacijas į socialinių paslaugų teikimą (E.Gentvilas), tačiau užmirštama paminėti, kad šis įtraukimas valstybei gali kainuoti papildomų pinigų, o jų šaltinis nenurodomas.
Plačiomis socialinėmis garantijomis pasižymi R.Pakso ir A. Paulausko programos. Pirmasis tiesiog švaistosi socialinių garantijų pažadais: nedarbo likvidavimo programos įgyvendinimas, jaunimo įdarbinimo programos sukūrimas ir įgyvendinimas, darbo stažo motinoms sumažinimas, socialinės paramos programos žmonėms, netekusiems darbo likus dešimčiai metų iki pensijos, parengimas, rublinių indėlių gražinimas, kontroliavimas, kad pensijos atitiktų realų pragyvenimo lygį, ir t.t. Apeliuojama būtent ten, kur labiausiai “skauda”, tačiau pats gydymas į programą neįtrauktas. Kita vertus, nesunku suvokti, kad socialinių garantijų teikimas nukreipiamas valstybei, kurios didesnis įsikišimas turi būti kažkaip kompensuojamas. Tai - paslaptis, kuri bus atskleista prasidėjus išrinktojo prezidento kadencijai. Laukiame...
Tiesioginė valstybės atsakomybė įvardijama A. Paulausko rinkimų programoje: užimtumo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo bei ekonomikos sritys pradedamos nuostata “valstybė turi” arba “valstybė privalo”. Dalindamas valstybės prievoles ir priedermes, kandidatas pamiršo pasidalinti savo mintimis apie valstybės ekstensyvios politikos vykdymo šaltinius. Pamiršo priminti rinkėjams, kad kiekviena prievolė turi būti kažkaip finansuojama.
Galima įžvelgti, kad, kitaip nei socialinės gerovės ir teisingumo užtikrinimo, mokesčių politikos vieta kandidatų programose gerokai kuklesnė, nors šios sritys yra labai susijusios. D.Prunskienė ir E. Gentvilas tiesiogiai palaiko mokesčių mažinimo politiką, E.Petraitis siūlo progresyvinius mokesčius, o kiti apsiriboja pareiškimais, kad “mokesčių sistema būtų orientuota į modernios kuriančios Lietuvos viziją” (V.Adamkus), “mokesčių sistema turi skatinti šalies ekonominį augimą ir užtikrinti socialinį teisingumą” (V. Andriukaitis), “mokesčiai turi skatinti verslo augimą ir sąžiningą mokėjimą” (R. Paksas).
Paslaptingi tie mūsų kandidatai…Kaip ir Kalėdų senis. Ir populiariausia šių Kalėdų dovana - gerovė. Nepaisant politinės/ideologinės pozicijos, kandidatų programose ji tiesiogiai ar per skelbiamus tikslus įvardijama kaip siektina valstybės ir jos piliečių vertybė. Tačiau šis tikslas akivaizdžiai yra “pakabintas” ant abstrakčių priemonių. Ir nors, vieno kandidato į prezidentus žodžiais tariant, “nėra nieko pavojingesnio demokratijai ir moderniai valstybei už iliuziją”, kiekvieno iš kandidatų rinkimų programose ši iliuzija buvo: mažinti mokesčius juos sumažinant, užimtumą didinti jį didinant, reformas vykdyti reformuojant...

Neringa Blūdžiūtė

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija