Karas Irake

Vaidotas Urbelis KAM Gynybos politikos ir planavimo departamento direktorius

Nuo š.m. kovo 20 d. JAV ir jų sąjungininkių karo veiksmai Irake prikaustė viso pasaulio dėmesį. Atsakyti į “Atodangų” klausimus sutiko Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento direktorius Vaidotas Urbelis.

Kodėl karas vyksta Irake? Kodėl ši, o ne kokia kita valstybė?

Karas Irake, be kita ko, yra ir didžiųjų valstybių bandymas išsiaiškinti, kas dominuoja šiame pasaulyje. Irakas yra puiki proga tiek JAV, tiek Prancūzijai ir Vokietijai pareikšti savo poziciją dėl pasaulio santvarkos ir dėl to, kuri valstybė diktuoja politikos madas. Irakas yra svarbus amerikiečiams kaip vienas iš grėsmės šaltinių, tačiau kartu jis tapo ir didžiųjų valstybių kovos arena. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, tai galbūt būtų buvęs ne Irakas, bet Šiaurės Korėja. Į Irako konfliktą reikia žiūrėti ne tik kaip į šios šalies ir Amerikos ar S. Husseino ir G.W. Busho nesutarimą, bet vertinti kaip didžiųjų valstybių didžiosios politikos reikalą.
Ar galima būtų sakyti, kad JAV jau užsitikrino savo interesus Afganistane, o Irakas yra tik antra didžiosios strategijos dalis, trečiasis etapas vyks dar kitoje valstybėje?
Afganistanas kariniu požiūriu buvo puikiai suorganizuota karinė operacija, kurios metu beveik pavyko išvengti žmonių aukų ir pats režimas buvo nuverstas labai greitai. Kas kita yra atstatymo darbai, kurie vyksta gana sunkiai. Tačiau tai suprantama, nes visuomenė yra fragmentuota, be to, pati valstybė yra neturtinga. Didžiausias jos pajamų šaltinis iki karo buvo prekyba narkotikais ir jų gamyba. Amerikiečiai, žinoma, dabar nebegali skatinti tokio verslo. Tai lemia sunkią ekonominę padėtį, o ekonomika ir demokratija yra neatsiejami dalykai. Irake situacija šiuo požiūriu yra daug geresnė, nes yra naftos, kurią galima parduoti ir kartu investuoti į kitas ekonomikos šakas, tikintis, kad pakils žmonių gyvenimo lygis ir demokratija nebus tokia trapi kaip Afganistane. Galima sakyti, kad operacijos Irake ir Afganistane yra didžiojo Amerikos plano demokratizuoti arabų pasaulį dalis. Ir neišvengiamai tai turės tiesioginių padarinių kitoms valstybėms.
Ar tai reiškia, kad JAV dabar gali įvesti savo tvarką ir įgyvendinti savo misiją?
Taip, galima ir taip pasakyti. Būdami galingiausia pasaulio valstybė, jie vieninteliai tai tegali padaryti.
Ar yra koks nors ryšys tarp suaktyvėjusių karinių operacijų Pietų Afganistane ir Pietų Korėjoje sustiprintos karinės parengties, ar nebus bandoma prisidengiant dabartiniais įvykiais Irake susidoroti su iki šiol neišspręstomis tarptautinės politikos problemomis?
Šiuo klausimu galima labai daug spekuliuoti. Afganistane kiekvieną dieną vyksta tam tikri susidūrimai. Manau, kad Afganistano problemos vis dar sprendžiamos gana efektyviai, ir visi žino, kas ten vyksta, todėl bandyti nuslėpti ar suorganizuoti kažką tokio, kas papiktintų pasaulio bendruomenę, būtų labai naivu.
Be to, tai dar labiau paskatintų antivakarietiškas nuotaikas ir sentimentus. Tuo labiau šiuo metu negalima aiškintis santykių, nes Amerika kariniu požiūriu būtų nepajėgi kovoti dviem frontais. Galima galvoti netgi atvirkščiai – įvykiai Irake paskatino talibų likučius imtis aktyvesnių veiksmų tikintis, kad JAV dėmesys dabar yra nukreiptas kitur.
Kaip situacija Irake galėtų paveikti Rusijos ir Čečėnijos konfliktą? Ar Rusijai tai nėra palanki proga imtis griežtesnės politikos?
Čečėnijos konfliktas greičiausiai eis ta pačia sena vaga, nes finansavimo šaltiniai, ką pripažįsta ir patys čečėnai, yra kitose arabų šalyse, bet ne Irake.
Be to, Amerikos retorika Čečėnijos konflikto atžvilgiu yra susilpnėjusi jau seniau, būtent po G.W. Busho ir V. Putino susitikimo, kai buvo paskelbta apie strateginę partnerystę. Nuo tada ir Europos valstybės sušvelnino savo retoriką, dabar priekaištų Rusijai beveik nebegirdėti. Taigi tikėtis, kad pasikeis JAV pozicija Rusijos atžvilgiu, yra nerealu.
Net ir dėl Rusijos prieštaravimų dabartinei JAV politikai Irake?
Rusija į Čečėniją žiūri kaip į savo vidaus konfliktą. Tarptautinis kontekstas ir anksčiau nevaidino svarbesnio vaidmens sprendžiant šį konfliktą.
Ar tikrai karas Irake truks vos tris savaites? Ar įmanoma sutvarkyti tokį nestabilų regioną kaip Persijos įlanka mažiau nei per mėnesį?
Jei žiūrėti į karą tik karinių veiksmų prasme, tai aišku, kad karas bus trumpas. Postkonfliktinė situacija jau nevertintina kaip karas, bet atstatymo darbai arba valstybės atkūrimas. Tai gali užtrukti net dešimtmečius. Šalis apgriauta - ne tik jos infrastruktūra, bet yra pakenkta žmonių, kurie dešimtmečius gyveno totalitarinėje santvarkoje, psichologijai. Tačiau tai pastebima ne tik Irake, bet ir kitose valstybėse. Šis procesas Vidurio Europoje taip pat neįvyko per vieną dieną. Tikėtina, kad Irake demokratėjimo procesas bus dar sunkesnis.
Ar įmanomi aktyvūs ir užsitęsę kariniai išpuoliai prieš vadinamąją sąjungininkų kariuomenę?
Vargu ar arabų valstybėse galimi partizaniniai karai. Net ir Afganistane, kur genčių vadai yra įtakingi, o šalyje vyrauja karinė kultūra, nebuvo didelių išpuolių prieš amerikiečių karines pajėgas. Istorija rodo, kad partizaninis karas arabų šalyse niekada nebuvo labai svarbus įtakos politiniams sprendimams elementas. Kitaip nei Europoje ar Kinijoje, kur žmonių mąstymas ar ideologija yra tinkama tokiam karui vesti, arabų pasaulyje beveik nėra precedentų, kad partizanai būtų perėmę valdžią.
Šiuo metu vyksta informacinis karas. Ar yra nors viena žiniasklaidos priemonė, kuria galima būtų šiuo metu pasitikėti ar tikėtis susidaryti adekvačią nuomonę apie vykstantį konfliktą?
Niekada niekas nežino tikros tiesos. Lietuvoje yra visos galimybės matyti tiek JAV ar Europos, tiek Rusijos televizijų kanalus. Žmogus, kuris žiūri visas laidas ir bando lyginti informaciją, gali susidaryti labai realų vaizdą. Be to, ir patys žurnalistai nėra prileidžiami prie visos informacijos. Ir tai suprantama, nes amerikiečiai nenori išduoti visų savo karinio planavimo paslapčių. Be to, ir irakiečiai spaudžia savo žurnalistus ir rodo tai, ką jie norėtų, kad gyventojai pamatytų.
NATO Kosovo karinės kampanijos metu padarė labai didelę klaidą, kad skyrė mažai dėmesio informacinei karo pusei. Vėliau buvo susigriebta, pradėta rodyti reali situacija, albanų žudymai, ir tai pakeitė visuomenės nuomonę. Lygiai to paties galima tikėtis ir dabar. Žurnalistai imami vos ne į karinių veiksmų vietas, matyti iš važiuojančio tanko filmuoti vaizdai. Taigi jei bus rasti masinio naikinimo ginklai ar masinių žudynių vietos, tai bus iš karto parodyta. Suprantama, kad amerikiečių valdžia yra suinteresuota, kad visa tai pakliūtų į ekranus.
Kaip pasikeis Europos ir transatlantinio regiono santykiai pasibaigus kariniam konfliktui Irake?
Santykiai Europos viduje jau pasikeitė. Susiformavo du valstybių blokai – vadinamoji Europos šerdis Prancūzija, Vokietija ir Belgija, kurios turi daugiapolio pasaulio viziją, bei “atlantistinės” valstybės – Didžioji Britanija, Ispanija, Italija, Vidurio ir Rytų Europa. Šie du blokai turi visiškai skirtingas Europos ir JAV santykių vizijas. Kol kas sunku pasakyti, kuris iš šių blokų taps dominuojančiu Europoje. Turint omenyje, kad 2004 m. ES išsiplės, tai “atlantistinių” valstybių blokas sustiprės.
Ar gali būti, kad Lietuva pakeis savo nuostatas dėl dalyvavimo tiesioginėse karinėse operacijose Irake ir lietuvių kariai, esantys LITPOLbate (bendros Lietuvos ir Lenkijos karinės pajėgos), bus pasiųsti į Iraką?
Lietuva yra davusi pažadą dalyvauti Irako atstatymo darbuose, tad kol dar karinis konfliktas nepasibaigė, yra anksti kalbėti apie tai, kokių karinių dalinių toje šalyje reikės. Jeigu Lietuva dalyvaus taikos palaikymo operacijose po konflikto, tai LITPOLbato panaudojimas atrodo logiškas. Lenkai jau pasiuntė kovos su cheminio ir biologinio ginklo naudojimo padariniais būrį, be to, galvoja siųsti ir specialiąsias pajėgas. Tačiau Jungtinio Lietuvos ir Lenkijos karių būrio paskirtis visiškai kitokia, ir jis tokio pobūdžio operacijų nevykdo.

Kalbino
Jovita PRANEVIČIŪTĖ

© 2003"XXI amžius"