Atodangos

Dar kartą apie Lietuvos krikščionis demokratus

Valentinas Stundys

Lietuvos krikščionys demokratai jau kelinti rinkimai laviruoja tarp būties ir nebūties. Po nepasiteisinusių reitingais pagrįstų svajonių 1996 m., per 2000 m. Seimo rinkimus apie 10 tūkst. narių turinti partija neperžengė rinkimų barjero ir į Seimą vienmandatėse apygardose buvo išrinkti tik 2 jos atstovai. Tikėdamasi susigrąžinti visuomenės dėmesį, Lietuvos krikščionių demokratų partija nusprendė susijungti su “popierine” K.Bobelio krikščionių demokratų sąjunga, kartu įgydama populiarų lyderį. Deja, reitingais pagrįstas lyderio populiarumas nepasiteisino, Bobelio pasirodymas per Prezidento rinkimus vertintinas kaip triuškinantis pralaimėjimas. Kita vertus, savivaldos rinkimai krikdemams nebuvo tokie nepalankūs – laimėta 116 mandatų (2000 m. – 99).
Praėję rinkimai daugelį partijų privertė, nurijusios karčią visuomenės nepasitikėjimo piliulę, aktyviai ieškoti labiau apibrėžtos vietos rinkėjų širdyse. Socialdemokratai ir libdemai su apetitu žvelgia į vis menkstančius socialliberalus; dar neaišku, ant kokių ideologinių pamatų lipdoma jungtinė liberalų, centristų ir moderniųjų krikščionių demokratų partija, konservatoriai įsteigė Krikščioniškosios demokratijos frakciją.
Ko gero, krikščionys demokratai taip pat supranta, kad artimiausio pusmečio sprendimai nulems jų ateitį. Savo mintimis apie Lietuvos krikščionių demokratų perspektyvas sutiko pasidalinti sėkmingiausio partijos skyriaus, per savivaldos rinkimus laimėjusio veik 50 nuošimčių rinkėjų simpatijas, pirmininkas, Molėtų meras, Lietuvos krikščionių demokratų valdybos narys Valentinas Stundys.

Kaip vertinate Tėvynės sąjungos (konservatorių) partijos iniciatyvą įkurti Krikščioniškosios demokratijos frakciją?
Manau, kad konservatoriai šiuo atveju elgiasi įžvalgiai, kurdami tam tikrą gaudyklą tiems, kurie nusivilia Krikščionių demokratų partija. Svarbu, kad iš jų pusės nebūtų kitų netaktiškų, nekorektiškų žingsnių.
Nuo pat susikūrimo krikščionių demokratų ir konservatorių partijos buvo konkuruojančios. Jos iš esmės tokios ir lieka. Konservatoriams krikdemai visada buvo labai neparankūs. Mes juk konkuruojame dėl to paties elektorato. Minėtas Krikščioniškosios demokratijos sekcijos įkūrimas dar labiau suaktyvina šią diskusiją. Kita vertus, manau, ta diskusija turi tęstis ir krikdemai neturėtų demonstruoti vien aklo užsispyrimo ir atsitvėrimo kinų siena nuo dešiniųjų partijų galimybės bendrauti ir bendradarbiauti. Suprantu, kad turime daug nuoskaudų, kurių ištakos neretai yra kadaise nutrūkusi Koalicijos sutartis. Krikščionių demokratų žmonės kai kuriuose rajonuose vis dar išgyvena dėl anuometinių apgavysčių.
Partija yra struktūra, ir jos gyvavimui svarbu ne tik tai, kaip elgiasi partijos viršūnės, bet ir kas vysta Skuode, Molėtuose, Švenčionyse, Ukmergėje ar Kretingoje. Manau, kad konkurencija tarp krikdemų ir konservatorių būtent ten yra ypač aštri ir intensyvi, būtent ten nesugebama susikalbėti. Bet konkurencija turi turėti ribas, ir ateina laikas ieškoti bendrumo, veikti ir matyti bendresnius principus, o ne vien tuščią partinį interesą. Manau, kad mūsų partijų veikloje partinis interesas per dažnai pradeda dominuoti, klostosi tradicija, kai pirmesnis, pranašesnis diktuoja kitam. Gal ši tradicija kaip tik ir prasidėjo nuo tos pirmosios Koalicinės sutarties.
Kaip manote, ar per pastaruosius trejus metus krikščionių demokratų niša Lietuvos politiniame gyvenime keitėsi? Ar pokyčiai Krikščionių demokratų partijoje keitė ir jos rinkėją?
2001-2002 metų reitingai, manau, dar kartą įrodo, kad konservatorių ir krikščionių demokratų rinkėjas yra tas pats ir krikščionių demokratų reitingai, smukę 2000 m., po to kilo būtent konservatorių sąskaita. Dalis visuomenės su konservatoriais sieja kai kurias totalias Lietuvos nesėkmes. Manau, tokiomis nesėkmėmis galėtų būti įvardintos ir kai kurios personalijos – Vagnorius, Paksas, taip pat ir energetikos sektoriaus, “Williams” problemos. O krikdemų reitingai, nepaisant vidinių partinių intrigų ir konfliktų, buvo pakankamai aukšti. Be abejonės, reitingai ne visada pasiteisina, ir sunku pasakyti, kas tai lemia.
Manau, krikščionių demokratų ideologija, jų platforma yra visuomenei nepakankamai pristatoma. Kita vertus, pati visuomenė turi duoti ženklą, kad šitos ideologijos jai reikia. Ko gero, Lietuvoje dar neatėjo tas laikas, kad krikščionys demokratai galėtų tapti pačia įtakingiausia politine jėga, bent dėl vienos aplinkybės: Lietuva vis dar yra kankinama gilių socialinių prieštaravimų bei stygių, ir vertybiniai dalykai, kurie labai svarbūs krikščionims demokratams, šiandien rinkėjams neatrodo tokie svarbūs palyginti su socialinėmis reikmėmis. Todėl rinkėjai susižavi populistiniais lozungais, žadančiais greitą šių problemų sprendimą. Krikščionys demokratai per visą savo egzistavimo laiką nepasidavė populizmui ir niekada nerezgė politinio šou.
Kita vertus, tai irgi nėra labai gerai, nes siekiant pateikti save visuomenei, reikėtų nebijoti ir tokių dalykų. Svarbiausia – neprarasti esminių vertybių ir principų, kurie krikščionims demokratams yra patys svarbiausi.
Ar esate tikras, kad tos vertybės dar nėra prarastos, nes kai kurie pastarųjų metų krikščionių demokratų veiksmai vertė tik gūžčioti pečiais?
Sutinku, aš irgi kai kuriais atvejais gūžčioju pečiais, bet, gink Dieve, netapatinčiau vieno ar kito partijos veikėjo pasisakymų su partijos pozicija. Kita vertus, tai kenkia partijos įvaizdžiui.
Lietuvoje dalis partijų yra lyderių partijos. Ir nors Lietuvos krikščionys demokratai turi labai aiškią ir stiprią struktūrą ir yra pakankamai gausūs, bet jiems niekada nesisekė su lyderiais. Tai nereiškia, kad lyderių šioje partijoje nėra, – jie yra, bet tie, kurie galėtų tokie būti, yra stumiami į pašalius ir izoliuojami visais įmanomais būdais, o tie, kurie labai nori tokiais būti, randa būdų tokią poziciją užimti. Tai jau seniai yra viena iš didžiausių šios partijos problemų.
Mano vadovaujamas Krikščionių demokratų Molėtų skyrius tarytum iškrenta iš likusios partijos konteksto – jis yra stabiliai augantis. Per kiekvienus savivaldos rinkimus mūsų skyrius laimi vis daugiau vietų Molėtų savivaldybėje- 2002 m. laimėjome 12. Manau, tam turėjo reikšmės ir nuoseklus mūsų darbas, labai aiškios pozicijos, veikimas nenukrypstant nuo krikščionių demokratų politinių vertybinių nuostatų. Kitas labai svarbus dalykas – komanda, kuri veikia darniai, sąžiningai, skaidriai, be jokių bandymų ką nors apgaudinėti.
Ar sutinkate su teiginiu, pastaruoju metu mūsų visuomenėje įgyjančiu vis daugiau svorio – kad yra dvi Lietuvos?
Man šis skirstymas atrodo pakankamai dirbtinis. Nuo vieno – kairės ir dešinės – supriešinimo mes staiga metamės prie kito supriešinimo – dvi Lietuvos. Provincija ir didmiesčiai, skurstanti ir lobstanti Lietuva – visų prasmių ir neišvardinsi. Manau, kad ši išvada, padaryta po pastarųjų rinkimų, yra tiesiog kažkam naudinga. Rinkimų, kurie sukrėtė partijas, nes parodė, kad partijų nuomonė, jų pozicija visuomenei nesvarbi, kad jų įtaka visuomenės savivokai yra menka. Todėl teisingiau manyti, kad partijų politika nutolo nuo visuomenės ir nepateisino jos lūkesčių.
O gal teisūs tie, kurie teigia, kad ideologijos miršta, kad natūralu, jog dabar svarbiausi tampa lyderiai, asmenybės?
Ar tai būtų lyderio partija, ar partija, turinti aiškią ideologiją, – bet kokiu atveju partija yra tam tikra visuma, kuri be ideologijos egzistuoti negali. Jeigu partija ir tarnauja lyderiui, vis tiek turi būti tam tikras deklaruojamas požiūris į pasaulį ir pasaulio suvokimas. Lyderis juk nėra iš niekur iškylantis stabas – jis turi tam tikrus įsitikinimus, vertybes, kuriomis remiasi, ir partija turi tam tikrą įtaką, kai tos pozicijos yra kolektyviai palaikomos.
Lyderių svarbą paneigti sunku, bet ideologijos išlieka svarbios. Gal jos pastaruoju metu tiesiog šiek tiek keičiasi. Pavyzdžiui, krikdemai neretai kaltinami esą pernelyg prisirišę prie tarpukario Lietuvos krikdemiškos tradicijos ir nesiorientuojantys į kintančią sociokultūrinę aplinką. Bet tarpukario Lietuvos krikščionys demokratai kūrė Lietuvos valstybės pagrindus, ir būtent su krikščionimis demokratais reikėtų sieti anuometinės Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą bei jos stiprėjimą. Tad partijai remtis šia tarpukario tradicija labai naudinga. Taip tarsi buvo prisiimtas įsipareigojimas tęsti jų darbus. Tačiau krikščionių demokratų programiniai principai visiškai atitinka Vakarų Europos krikščioniškų partijų idėjas. Mūsų nuostatos parengtos Europos Liaudies partijos nuostatų rėmuose. Partija, kuri orientuojasi tik į praeities idealus, be abejo, yra pasmerkta likti nuošaly,- taip prieraišumas XIX amžiui iš aktyvaus politinio gyvenimo išstūmė Tautininkų partiją.
Krikščionys demokratai tikrai paiso vakarietiškos tradicijos. Nors pasitaiko atvejų, kai kas nors ima ir keistai pasielgia. Tai tik liudija apie tam tikrą partijos blaškymąsi ir aiškaus moralinio lyderio stoką.
Ar Jums dažnai tenka aiškintis dėl Jūsų partijos lyderių neapgalvotų žodžių ar veiksmų?
Drįsčiau sakyti, kad mūsų visuomenė labai aiškiai atskiria skirtingus lygmenis. Per savivaldos rinkimus mūsų rinkėjai mums nesistengia prikergti centro veiksmų. Nežinau, ar tas atskyrimas toks pats akivaizdus kituose rajonuose, bet Molėtuose aš jį labai jaučiu. Geriausias pavyzdys – pastarieji rinkimai. Per savivaldos ir Prezidento rinkimus už Molėtų krikščionis demokratus balsavo 49 nuošimčiai rinkėjų, o už krikščionių demokratų kandidatą į prezidentus Kazį Bobelį – vos 5. Tad akivaizdu, kad visuomenė vertina konkrečius žmones.
Kaip vertinate vidinio krikščionių demokratų konflikto padarinius?
Konfliktas, aišku, egzistuoja, ir jo sprendimas dar gali ilgai užtrukti, ko aš ir bijau, nes jei pūlinio ilgai niekas negydo, tai paprastai turi nepataisomų padarinių. Manau, tokiu būdu mes netenkame didelės dalies pilietiškai aktyvios visuomenės simpatijų. Dėl vidinių intrigų ir negebėjimo susitarti mes jau netekome nemažos dalies savo narių, ir, manau, viena didžiausių mūsų partijos problemų – vidinio dialogo stoka. Nes būtent vidinis dialogas gali išryškinti ir lyderius, ir pozicijas, ir esmines nuostatas šiuo metu itin kintančioje politinėje erdvėje.
Ar krikščionių demokratų lyderiai išties derasi su liberalais demokratais dėl bendro dalyvavimo artėjančiuose Seimo rinkimuose?
Gali derėtis, bet tai nėra oficiali partijos pozicija, kuri būtina realioms deryboms su kitomis partijomis. Apie tokias derybas partija nediskutavo. O kad vyksta tam tikras politinis meškeriojimas – tai visiškai suprantamas dalykas, turint omenyje, kad artėja Seimo rinkimai. Partijos dabar labai suaktyvėjusios, jos galvoja, kaip užsiimti reikiamą nišą ir pataikyti į tą vietą, kuri visuomenei būtų svarbi. Ir tokiais atvejais ieškoma įvairiausių variacijų, minčių, derinių, koalicijų. Ar ne keistas derinys – modernieji krikščionys demokratai ir liberalai? Juk doktrinos požiūriu tai iš esmės yra priešybės. Tad greičiausiai jiems jungiantis svarbiausia jau ne ideologija, o interesai. Be abejo, savivaldos lygyje krikdemai eina į labai įvairias koalicijas, ir čia net ne visada svarbi dešiniųjų ir kairiųjų takoskyra. Bet Seimo rinkimų atveju turėtų būti taikomi kiti kriterijai. Manau, turėtų vykti normalus dialogas ir tarp dešiniųjų krikščionių demokratų ir konservatorių partijų, nereikėtų nuo jo atsiriboti. Reikia galvoti apie valstybės ir visuomenės interesus, tad ieškant partinio bendradarbiavimo, verta svarstyti tokius variantus, kurie būtų labiau priimtini ir pateisinami visuomenei.

Valentinas STUNDYS
Molėtų meras