Irako konfliktas – argumentai ir tikslai

Savo pozicijas Irako karo atžvilgiu valstybės bei jų veikėjai linkę grįsti labai įvairiais argumentais. Apie vienus kalbama viešai, apie kitus apdairiai nutylima. Norėtųsi paminėti keletą iš pastarųjų:
V.Putinas Maskvoje remia taikų Prancūzijos nusiteikimą, iš tiesų naudodamasis palankia proga sukiršinti NATO nares bei – kas dar svarbiau – sumenkinti JAV įtaką pasaulyje.
J.Chiracas Paryžiuje skatina sprendimų nuosaikumą, savo ruožtu išnaudodamas galimybę supriešinti dalį pasaulio su JAV ir, net neturėdamas realios karinės jėgos, pademonstruoti, kad Senoji Europa gali nesitaikstyti su Amerikos sprendimais. Prancūzijai tai gera proga pabrėžti savo svarbą šiandieniame pasaulyje bei susikurti sau išskirtinę įtaką musulmoniškuose kraštuose.
Italija ir Ispanija, palaikydamos JAV, iš tiesų stengiasi atsikirsti Prancūzijai už jos nuolatinį kitų valstybių stumdymą Europoje.
Vilnius, kad ir taikiai nusiteikęs, prie JAV šliejasi teisingai manydamas, kad kilus realiai grėsmei iš Rytų, kaubojiškas Bushas būtų akivaizdžiai vertingesnis už nieko nedarančias JT.
Popiežius Jonas Paulius II, atrodytų, ir negali palaikyti karo, kurio metu žūsta daug nekaltų žmonių. Kita vertus, Vatikanui nepatinka vis auganti kapitalizmo sostinės įtaka, be to, jis nori išlikti draugiškas arabams.
JAV žydai, siekdami išgelbėti pasaulį nuo masinio naikinimo ginklų, iš tiesų bijo, kad stiprėjantis Irakas gali būti pavojingas Izraeliui.
Konservatyvūs JAV krikščionys (ne katalikai) per savo TV pamokslininkus remia Izraelio pretenzijas į visą teritoriją – taip pat ir Jeruzalę – be Palestinos valstybės įkūrimo, nes taip jie supranta Biblijos mokymą – islamiški kraštai neįsileidžia jų agresyvios evangelizacijos nei į savo spaudą, nei į radiją ar TV. Sugriovus islamišką valstybingumą jie galėtų tikėtis savo evangelizacijos įtakos milijonams žmonių.
Europos pacifistai teisingai skaičiuoja tūkstančius nekaltų karo aukų – tačiau siekdami savo tikslų jų aktyvistai ignoruoja tūkstančius nukankintų Bosnijoje, Kosove, Sudane ir Irake. Šie aktyvistai – tai daugiausia liberalūs kairieji, kuriems dėl šios jaudinančios priežasties pavyksta sutraukti daug geranoriškai ir taikiai nusiteikusių naivuolių; kažkodėl mes stokojome jų dėmesio bei rūpesčio, kai ne viename Europos krašte siautėjo komunizmas.
Vilniaus dešimtukas, palaikydamas JAV, primena Europai dešimtmečius organizuotas demonstracijas už taiką tuo metu, kai dalis Europos buvo vergijoje.
Islamas, negebėdamas suderinti savo propaguojamų vertybių su moderniuoju pasauliu ir demokratija, renkasi aršią kovą su pasirinktu baubu – JAV ir Vakarų civilizacija.
Busho respublikonai, sukrėsti rugsėjo 11-osios, teigia, kad turi teisę gintis visais įmanomais būdais, tačiau neretai, naudodamiesi išskirtine karine savo šalies jėga, praranda kantrybę bei išmintingų sprendimų galimybę.
Jungtinės Tautos, reikalaudamos sau teisės spręsti pasaulio konfliktus, turėtų pripažinti, kad iš esmės ne ši organizacija, bet keletas stipriausių jos narių turi galimybes ir būdus kovoti su despotizmu. Kita vertus, ten įsigalėjęs toks savanaudiškas ir demagogiškas politikavimas, kad “veto” žodis turėtų priminti lietuviams Liublino padėties nesėkmes.
Krikščioniškieji Europos filosofai ir moralistai, keldami klausimą, ar verta niekinti Islamo pasekėjų siekius ir ideologiją, taip išreiškia savo norą matyti Vakarus krikščioniškesnės elgsenos bei įstatymų.

Jonas PABEDINSKAS
JAV, Čikaga

© 2003"XXI amžius"