Pasaulį vejamės… ant šluotos?

Kas norėjo, tas praėjusį mėnesį jau pasakė viską, ką galvoja apie burtus, burtininkus, raganas ir laumes. Kaimo tamsuoliai senokai juos buvo primiršę, net vaikus ir tuos piktais policininkais bei dantų kariesu, o ne pasakos pabaisomis gąsdino. Bet dabar politinio elito ir Lietuvos aukštuomenės gero tono ir etiketo dalis žinoti, kuo užkalbėtas vanduo nuo neužkalbėto skiriasi. Miestuose šiuo metu klesti ezoterikos knygynai bei įvairiausių spiritizmo įrankių krautuvėlės. Jos tikriausiai artimiausiu metu galės išlįsti iš tų tamsių kerčių, kuriose buvo užsispaudusios dėl NIEKUO netikinčios racionalizuotos individualizuotos visuomenės tolerancijos. Atsiranda vis daugiau norinčių pasiūlyti savo paslaugas – pasakyti, ką meru rinks, kas generaliniu prokuroru taps. Tokių paslaugų sėkmės sąlyga – geros politinės pranašystės, o populiariausia prekė – postų dalybos.
Burtininkavimas gali tapti spalvingu papildu mūsų kaimo rėmimo programai – juk ten gyvena ta visuomenės dalis, kuri ilgiausiai išlaiko tradicinį archetipinį mąstymą, pagrįstą demonų ir gerųjų dvasių kova. Kita vertus, vyriausybei propaguoti tokį verslą gali būti rizikinga, nes Marijampolės ūkininkai – būrėjai tada tikriausiai streikuotų ir skųstųsi blogu žvaigždžių išsidėstymu, neleidžiančiu pelningai parduoti vietinių pranašysčių.
Kita vertus, įtakingi burtininkai net ir šiuolaikiniam pasauliui – ne naujiena. Ten kino, muzikos ir meno žvaigždės domisi Scientologijos bažnyčia, remia Tikėjimo žodį, net galingiausios pasaulinės valstybės branduolinio ginklo paleidimo mygtukus kontroliuojantys asmenys kažkada nevengdavo pasitarti su visatos galias išmanančiais žiniuoniais. Mes atsiliekame kokiais dvidešimčia metų. Bet jei ir toliau taip sėkmingai vysimės, tai tikriausiai mūsų pareigūnai galės nebešvaistyti milijoninių lėšų oficialių vizitų kelionės išlaidoms padengti, nes į Briuselį ar Afganistaną galima bus nuskristi ant kilimo ar šluotos.
Sako, savam kieme pranašu nebūsi. Todėl pranašavimo verslas Lietuvoje ilgą laiką klestėjo čigonų taboruose, gražiais pasakojimais viliodavo visokio plauko atėjūnai. Tačiau tarp vietinių ir atvežtinių burtų buvo ir yra vienas didelis skirtumas: mūsiškės laumės taikosi į vaikus, jaunas ir nepatyrusias mergeles, senus, pavargusius žmones, o užsienietiškos modernios būrėjos – į politikus. Nors niekada negali žinoti, kaip sakoma viename populiariame rusų televizijos žaidime, kur yra silpnoji grandis – vyriausias ar jauniausias brolis.
Be to, reikia įsidėmėti, kad kovoti su burtais ir burtininkais pavojinga: pirma, gali būti apkaltintas inkvizicijos laužų kurstymu. Antra, pripažintų tikėjimų šalininkai ir autoritetai griežtai atsisako dalyvauti šiame versle, todėl gali būti sužlugdyti konkurencijos. Trečia, negali suprasti, kodėl ta politinio elito dalis, kuri pavadinimu tapatinasi su krikščioniška mintimi, taip nieko svaraus šia tema ir nepasakė. O gal jie ir teisūs nesikišdami, - kas galėtų paneigti, kad kerai išsisklaidys gaidžiams užgiedojus?
Todėl skaitai žmogus Lietuvos spaudą - ir baisu darosi. Nežinai, ar ministrai keičiami dėl menkos kvalifikacijos, ar dėl blogos auros. Politinio teatro veikėjuose ieškai ne tik Eglės žalčių karalienės, bet ir jos brolių, žaltį užkapojusių, prototipų. Prisimeni vieno aukšto pareigūno žodžius, kad Tolimųjų Rytų tautelių šamanai galingesni nei Vakarų burtininkai. Belieka tikėtis, kad Lietuvos kelias į Europą bus toks pat sėkmingas kaip ir našlaitės žygis žiemą žibuoklių skinti. Nors labai norėtųsi, kad referendumo dėl narystės ES rezultatai būtų realybė, ir Rytų šamanų stebuklų neprireiktų.

Viltingai,- Lietuvos mylėtojas

© 2003"XXI amžius"