Kas vienija ir skiria Europos Sąjungą

Vytautas Ališauskas

Artėjant referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje, nesunku išskirti pagrindinius akcentus: galutinį įsiliejimą į Vakarų erdvę, priklausomybe kuriai kartkartėmis vis pasitaikydavo abejojančių, ekonominius privalumus. Pastariesiems aptarimo netrūko. Tačiau kaip suvokiame, kas tie “Vakarai”? Geografinė sąvoka, ekonominė sąjunga ar bendros vertybės? Į "Atodangų" klausimus atsako “Aidų” leidyklos direktorius, DPI ekspertas Vytautas ALIŠAUSKAS.

Kas leistų pagrįsti, kad Europos Sąjunga (ES) yra ne tik ekonominė, bet ir vertybinė sąjunga?
Žodis yra čia visai netinkamas: ES privalo tokia būti. Jeigu mes kalbėtume apie ES tik kaip apie ekonominę sąjungą, tai užtektų to, kad egzistuoja bendra rinka. Tačiau kai kalbama apie tam tikrą ES politinės integracijos veiksnį, tai turime aiškiai paklausti, kuo, kokiomis vertybėmis remiasi ta politinė integracija. Negalima įsivaizduoti, kad politiniai vidaus ir užsienio politikos veiksmai gali būti vieningi, jeigu nebus vertybių, kurios vienytų ir žmones, ir politikus. Dabar ES dar negali pateikti vienijančių vertybių sąrašo. Bet jeigu tokio sąrašo ji nepajėgs sudaryti, tai bijau, kad subyrės net ir ekonominė unija.

Palankus Vakarų traukos efektas
Pokalbis su Raimundu LOPATA,
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi

Graikijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Europos Sąjungos (ES) narystės sutartis – sutartis ne tik tarp valstybių, bet ir tarp piliečių. Ar tikrai taip yra? Ar iš tiesų galima sakyti, kad pasirašyta sutartis yra ir vertybinė?
Ta sutartis, kurią Lietuva pasirašė 2003 balandžio 16 d., tikriausiai nėra sutartis tarp piliečių. ES dabar jaučiamas demokratijos deficitas. ES institucijos, neva sukurtos Europos piliečių, tolsta nuo jų. Kol kas ES, kaip piliečių sąjunga, tėra tik siekinys, kuris, be abejonės, remiasi tomis vertybėmis, kuriomis pagrįsta Vakarų civilizacija. Tie principai visiems yra pakankamai aiškūs. Vakarų civilizaciją paprastai apibrėžiame graikų filosofija, romėnų teise ir krikščionybe. Tad ir sutarties pasirašymo vieta yra simboliška: narystės sutartis su dešimčia kandidačių pasirašoma Atėnuose, o ratifikuotos sutartys bus deponuojamos, t.y. perduodamos saugoti Italijos vyriausybei. Vertybės vaidina labai svarbų vaidmenį, apie jas daug šnekama; bandome sau ir pasauliui įrodyti, kad pagal jas mes ir gyvename, tačiau pasaulis jau seniai gyvena tomis vertybėmis ir jiems tokių problemų nekyla. Man atrodo, kad po tokios gausybės diskusijų apie ES naudą mes jau esame sutrikę ir ieškome problemos ten, kur jos iš tiesų nėra.

Savivalda: žaidimai be taisyklių

Ką tik šviežiai iškeptos savivaldybių valdžios turi galimybę valdyti kaip niekad ilgai: pagal naują įstatymą savivaldybių kadencija pratęsta iki ketverių metų. Bet abejonių, ar daugumai naujai išrinktų valdžių pavyks taip ilgai išsilaikyti, kelia dvi priežastys: pirma - daugelyje savivaldybių valdančiosios koalicijos sudarytos iš keturių, penkių, šešių partijų mišrainės, antra - kairiųjų pastangomis sumažintos mero ir sustiprintos administracijos direktoriaus galios, o tai neabejotinai didina vidinių konfliktų galimybę. Todėl jau šiandien galima prognozuoti, kad jei bent pusė ką tik išrinktų savivaldybių valdžių po ketverių metų sėkmingai pasieks finišą, tai bus tikrai neblogas partijų ir politinės sistemos stabilumo požymis.

Pamąstymai ieškant ateities prezidento

Politika nepastovi – neprognozuojama būsena, kaip ir šis pavasaris, kaip ir visas gyvenimas. Štai Artūras Zuokas bei jo pasekėjai tik apsiramino ant laurų, o politikos vėjo gūsis švilpt - ir nunešė laurų vainiką. Bet taip tikriausiai atsitinka staiga žybtelėjusioms, ne palaipsniui brendusioms žvaigždėms. Taip atsitiko Artūrui Paulauskui. Vos keliais tūkstančiais balsų tepralaimėjęs Valdui Adamkui per prezidento rinkimus prieš penkerius metus, šiandien kaip politikas jis jau blėsta. Nenorėdamas visiškai pasitraukti iš politikos arenos, priverstas savo partiją šlieti prie stipresnės – Lietuvos socialdemokratų partijos. Rolando Pakso spindėjimas taip pat neatrodo ilgalaikis, nes neparemtas turtingos asmenybės. Rinkimų manipuliacijos nėra didelė investicija į ateitį. Nors Artūro Zuoko, apie kurį pastaruoju metu sušnekta kaip apie būsimąjį prezidentą, asmenybė yra kur kas ryškesnė ir už R. Pakso, ir už A. Paulausko, bet ir jo tyko pavojai. Jau vien todėl, kad jam gali neužtekti kantrybės tęsti ilgą ir trokštamų greitų rezultatų nežadančią kovą. Ateitis, žinoma, priklausys nuo charakterio kietumo: ar po 5-6 metų jis nespjaus į lyg ir beprasmiškas kovas su vėjo malūnais ir negrįš į verslą arba žurnalistiką, kur pastovumo kiek daugiau.

Ideologijos, lyderiai ir krikščionys demokratai

Liberalai, centristai ir modernieji krikščionys demokratai, jau dirbantys vienoje Seimo frakcijoje, netrukus turėtų susijungti į vieną partiją. Daug kalbama tiek apie naują partiją, tiek apie būsimą jos lyderį – neseniai netekusį Vilniaus mero posto Artūrą Zuoką. Tačiau kokią vietą joje tikisi rasti kadaise nuo Krikščionių demokratų partijos atskilę modernieji krikdemai? Ir kodėl pasirinko būtent tokius, su krikščioniškąja demokratija mažai ką bendro turinčius partnerius? Pokalbis su Seimo nariu Egidijumi VAREIKIU.

Kaip apibūdintumėte dabartinę krikščionių demokratų situaciją - tai ideologinė krizė, dinozaurėjimas ar tai galima paaiškinti kaip nors kitaip?
Kalbant apie KD būklę reikia pasakyti, kad, viena vertus, ji yra neįprasta istoriškai, kita vertus - tikriausiai natūrali. Lietuvoje nevyksta nieko keista, kas nevyko kitose šalyse. Visose pokomunistinėse šalyse po to, kai šios šalys atgavo laisvę, įsikūrė krikščionių demokratų partijos ir per keletą metų tapo gana stiprios, gavo daugiau kaip dešimties nuošimčių gyventojų pasitikėjimą, bet vėliau jas ištiko krizė. Tų partijų, vadinamų “senosiomis” arba tradicinėmis, reitingai mažėjo, jos pradėjo nykti, ir vietoj jų ėmė steigtis lyg ir ne visiškai aiškios orientacijos partijos, kaip Slovėnijoje, Slovakijoje, arba kaip Lietuvoje atsirado modernieji krikščionys demokratai. Patys jie, aišku, sakosi (ir aš pats, kaip modernusis krikščionis demokratas, patvirtinu), kad tai yra aiškiai krikščionių demokratų partijos, bet rinkėjams ne visada būdavo aišku ir todėl naujos partijos, siekusios krikščioniškąją demokratiją padaryti modernią, netapo labai stiprios. Kita vertus, mes matome, kad XXI amžiuje tos klasikinės ideologijos, kurias mes labai mylime, savo misijos jau neatlieka. Matome, kad grynų liberalų reitingas būtų gana mažas, ir grynų krikščionių demokratų, ir konservatorių. Prasideda platesnio spektro partijų kūrimas - todėl Europos Parlamente Europos Liaudies partija, sukurta krikščioniškosios demokratijos pagrindu, dabar yra aplipusi ir konservatoriais, ir dešiniaisiais liberalais - ir ten vienijasi vis daugiau dešiniųjų. Tikriausiai tokia tendencija atsiras ir mūsų šalyje. Štai Latvijoje yra tokių partijų, kur iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyt, kas tai yra - pvz. Nauja era arba Liaudies partija. Estijoje sukurta partija „Respublika“, kuri neabejodama save irgi vadina dešiniąja. Gali būti, kad tokia savaip suprantama krikščioniškoji demokratija dar kurį laiką ir liks, bet jokioje šalyje nėra ženklų, kad tokia partija gali surinkti daug balsų. Manau, tokia būklė yra lyg ir pereinamoji.