Atodangos

Be nuomonės, be komentarų

Gegužės mėn. pradžioje “SIC rinkos tyrimai” paskelbė, kad Lietuvos gyventojai labai abejoja JAV karo Irake ir Afganistane nauda pasauliniam saugumui. Teigiamai JAV karinius veiksmus vertina vos 26 nuošimčiai lietuvių. Tai nėra netikėti rezultatai, nes kitose (41) tyrime dalyvavusiose valstybėse karas vertinamas dar griežčiau. Tačiau paskelbti išsamūs šios nuomonių apklausos rezultatai būtų nuvylę daugelį – lietuviai apie daugumą užsienio politikos įvykių neturi nuomonės. Visuomenės nuomonę demokratiniame pasaulyje sėkmingiausiai formuoja žiniasklaida, ja Lietuvoje pakankamai pasitikima. Ar kas nors gali paaiškinti, kodėl tokiu atveju lietuvių nuomonė taip smarkiai skiriasi nuo valdančiojo elito nuomonės JAV karinių veiksmų atžvilgiu arba tos nuomonės apskritai neturima.
Suprantama, visame civilizuotame pasaulyje piliečių nuomonė skiriasi nuo politikų, bet, kita vertus, daugeliu kad ir užsienio politikos klausimų ten vyksta vieša diskusija. Geras pavyzdys Vokietija. Šios šalies kancleris socialdemokratas G. Schroederis buvo vienas didžiausių JAV karo veiksmų Irake kritikų. Tačiau net ir remdamasis savo autoritetu, jis nesulaukė nei savo partijos, nei visuomenės vieningo pritarimo. Žiniasklaidoje buvo aktyviai svarstoma, kas Vokietijai geriau – pritarti savo tradicinėms Šaltojo karo sąjungininkėms JAV ar vis dėlto priešintis karui, skelbti pacifistines idėjas ir rinktis taškus Europoje. Šioje diskusijoje aktyviai dalyvavo ir visuomenė. Jeigu Vokietija dėl savo dydžio ir regioninių aspiracijų netinkamas pavyzdys, tai Lietuva galėtų lygintis su Liuksemburgu. Dėl karo Irake ir transatlantinių nesutarimų šioje mažoje valstybėje vyko įnirtingos diskusijos, ar ji iš tiesų turėtų inicijuoti keturių Europos valstybių (Liuksemburgas, Belgija, Prancūzija, Vokietija) susitikimą, kuriame būtų kalbama apie gilesnę karinę integraciją.
Ieškant mūsų visuomenės abejingumo priežasčių tenka atsigręžti ne tik į politikus, kurie, atrodo, nėra linkę inicijuoti visuomenės diskusijų dėl tarptautinės politikos apkritai, bet ir į Lietuvos piliečių pasitikėjimo šaltinį – žiniasklaidą. Visi gerai žinome tą plačiai pačios žiniasklaidos deklaruojamą taisyklę - “kokia Lietuva, tokios ir žinios”. Tačiau toks požiūris reiškia, kad skaitytojas yra paliekamas likimo valiai. Susiduriame su dviem problemomis: pirma, skaitytojas nesidomės tuo, kam jis nėra paruoštas, antra, naujienos neformuoja nuomonės.
Tokiu atveju pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą, ar žiniasklaida apkritai ir kiekvienas dienraštis, savaitraštis ar televizijos ir radijo laida yra linkę ugdyti savo skaitytoją (klausytoją, žiūrovą). Nuomonė, kad lietuviams nerūpi pasaulis, žiniasklaidoje yra pakankamai įsigalėjusi: užsienio naujienų skaičius visose komercinėse radijo stotyse geriausiu atveju apsiriboja viena žinute. Visuomeninis transliuotojas šiuo atveju gali sau leisti “klausytojams neįdomius” tarptautinės politikos komentarus. Dar graudesnė situacija televizijose. Vaizdelį iš užjūrio kraštų savo ekranuose matyti galėjome nebent kai vyko karas Irake ir porą savaičių po rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių JAV. Geriausiu atveju jie papildomi buvusio Jugoslavijos diktatoriaus gaudynėmis prieš trejetą metų bei kokiais nors itin įsimintinais Lietuvai ir Europai įvykiais – A.M. Brazauskas ir A. Valionis pasirašo stojimo į ES sutartį arba Vokietijos kancleris susitinka su Prancūzijos prezidentu.
Vis dėlto televizijos tarptautinės politikos nušvietimo dažnumu dar šiek tiek lenkia spausdintą žodį: į jas pakliūna bent jau svarbiausių su Lietuvą susijusių naujienų. Visuomeninis transliuotojas, atlikdamas savo pareigą, randa laiko ir būdų pasikviesti į žinių ar pokalbių laidas politikus ir politologus, kurie gali pakomentuoti pasaulio įvykius.
Juk ir verslo naujienos Lietuvoje iki šių metų pradžios buvo kone ignoruojamos, o dabar nebėra nė vienos televizijos, kurioje po žinių savarankiška rubrika jos nebūtų pristatomos ir net komentuojamos. Deja, spausdintas žodis tikriausiai nėra toks patogus ir parankus tarptautinės politikos komentarams. Jeigu domitės pasaulio naujienomis, tai kasdien “Lietuvos ryte” galite tikėtis vieno ar dviejų puslapių pasaulinio kaleidoskopo bei kassavaitinio priedo “Rytai – Vakarai”, “Respublikoje” geriausiu atveju – vieno puslapio, kurio bent trečdalį užima reklama, “Lietuvos žiniose” visada yra vienas puslapis, perspausdintas iš geltonųjų britų spaudos puslapių. Daugiau vardinti net neverta, nes situacija tik dar graudesnė.
Antrasis paminėtas aspektas – tų vieno ar dviejų puslapių ar vienos žinutės televizijos ar radijo žiniose turinys. Atsakymas paprastas: naujienų agentūrų pranešimų kopijos arba užsienio spaudos vertalai. Vargu, ar skaitytojas susižavės ir susidomės perskaitęs sausas užsienio naujienas, ypač parašytas ar pranešamas vienu sakiniu. Šiuo principu su retomis išimtimis dirba ne tik visa tradicinė žiniasklaida (su retomis išimtimis), bet net ir naujienų portalai Internete. Lietuviai vertins neigiamai arba liks abejingi pasaulio įvykiams tol, kol bus vengiama formuoti jų nuomonę. Kažkodėl žiniasklaida itin noriai polemizuoja su skaitytoju apie žemdirbių streiką, komentuoja kiekvieną – reikšmingą ar ne - susistumdymą Seime ar Vilniaus savivaldybėje, tačiau gerai ar blogai yra teroristų išpuoliai, už ką ir prieš ką kovoja palestiniečiai ir žydai, kodėl italų valstybės tarnautojai streikuoja,- rašyti vengiama.
Šioje srityje yra nepralenkiama “Respublika”, kurioje užsienio naujienos, susijusios su Lietuva, yra tiesiog perspausdinamos iš “Reuters” ar BNS. Ir kam tiems lietuviams suprasti, ar svarbus yra Prancūzijos sveikinimas Lietuvai po referendumo dėl narystės ES. Verčiau šalia - taip pat be jokių komentarų - išspausdinti teroristinių išpuolių aukų kūnų Maroke nuotraukas.
Optimalumo bando siekti “Lietuvos rytas”, kuris kas savaitę vis dėlto išspausdina bent du užsienio politikos komentarus savo priede. Bent vienam tarptautinio politikos klausimo komentarui vietos randa ir “Veidas”. Visa kita žiniasklaida tyli, tiksliau tariant, informuoja, bet ne komentuoja. Žiniasklaida visada gali pasiteisinti, kad nėra galinčių ir norinčių užsienio naujienas komentuoti ar bent apibendrinti. Panašu, kad nieko nenusimanantis ir nuomonės neturintis skaitytojas ir užsienio naujienų komentatorių stoka sukasi uždarame rate: vieni kitiems neįdomūs, nes vieni kitų nei moko, nei ugdo.