Atodangos

Pasaulis, brendantis į terorizmo smurtą

Pokalbis su Egdūnu RAČIUMI,
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju

Kodėl terorizmas atgimsta? Ar galima bus kada nors kalbėti apie mažesnę terorizmo grėsmę?
Amerikiečiai, pradėję karą prieš terorizmą, iki šiol niekur ir niekada nėra pasakę, kad jie nugalėjo terorizmą, nes tai būtų taktinė klaida. Antiteroristinio vajaus rėmuose viskas daroma “taikių ir demokratinių valstybių piliečių labui” - ir tuo galima pateisinti bet kokius veiksmus. Todėl JAV visiškai neparanku pabaigti karą prieš terorizmą, jeigu jos nori pateisinti savo užsienio politiką. Kalbėjimas apie terorizmo grėsmės mažėjimą yra skirtas daugiau JAV piliečiams, kad jie galėtų laisviau judėti.
Nereikėtų labai sureikšminti pastarojo mėnesio teroristinių išpuolių Rijade ir Kasablankoje. Juos galima gretinti ir sakyti, kad ten matyti “ta pati ranka”, kad jie buvo suplanuoti. Tačiau nėra jokių duomenų, kad Kasablankos ir Rijado grupė tarp savęs bendravo ir klausė viena kitos: “kada jūs sprogdinat? Rytoj? Tada mes palauksim ir sprogdinsim poryt.” Tai, kad per sprogimus žuvo daug žmonių ir jie paliko labai daug įspūdžio, ypač žiniasklaidoje, dar nieko neįrodo. Apie viską, kas vyksta pasaulyje, mes žinome tik iš žiniasklaidos, o ne iš autentiškų šaltinių. Žiniasklaida yra opinijos gamintoja. Ji, kaip didžiausias paskalų nešėjas, stengiasi iš teroristų išpuolių išpūsti kiek įmanoma daugiau. Todėl ir susidaro įspūdis, kad jau buvome susitvarkę su terorizmu ir staiga jis vėl išlindo.
Tai prieš ką dabar kovoja JAV ir žiniasklaida?
Terorizmas yra sudėtingas fenomenas, tai nėra kažkokia struktūra, bet chaotiškas reiškinys. Todėl prieš jį teks kovoti ir kovoti - ir JAV administracija tai geriausiai žino.
Todėl svarbiausia užduoti klausimus, kas yra terorizmas, kas yra teroristas ir kokios yra priemonės su juo kovoti. Šiandien JAV kovoja ne prieš terorizmą, bet prieš teroristus – pavienius asmenis. Manau, kad tai ne visai prasmingas požiūris į problemos sprendimą. Vokietijos ir Prancūzijos pozicija parodo europietišką, labiau subrendusią nuostatą, kad su terorizmu reikia kovoti teisinėmis, edukacinėmis, socialinėmis priemonėmis, kas Europoje daroma jau bent dvidešimt metų. Be to, negalima antagonizuoti pasaulio, kas dabar sėkmingai daroma, teigiant, kad yra geras ir blogas pasaulis. Veikiant tokiais šablonais galima laukti binarinės opozicijos, kuri nebus tokia pat prognozuojama kaip Šaltojo karo metais. Tokiu atveju gresia S. Huntingtono savaime išsipildanti pranašystė. Ateis laikas, kai musulmonus tiek “užknis” tiesmuka JAV užsienio politika, kad jie vieną kartą sugebės susivienyti ir sukurs politinę islamo civilizaciją, kur liberaliau ir net ateistiškai nusiteikę musulmonai susivienys ir stos prieš JAV.
Bet juk kalbame apie terorizmą, apie šimtus ir tūkstančius aukų?
Tačiau JAV po rugsėjo 11 d. išpuolio neužduoda sau klausimo “kodėl”, “kodėl tie žmonės tuos pastatus sugriovė”. Vienintelis atsakymas, kurį JAV administracija pateikė: “jie mūsų nekenčia”. Bet reikėtų klausti, kodėl musulmonai nekenčia amerikiečių. Atsakymas paprastas – nuosekliai agresyvi JAV politika Artimuosiuose Rytuose duoda vaisių. 50 metų brutalaus Izraelio rėmimo ir elgsenos su palestiniečiais lėmė, kad dabar O. bin Ladenui labai lengva pasakyti, jog jis kovoja už Palestiną, ko jis nebūtų galėjęs padaryti prieš 20-30 metų. Iš jo visi būtų juokęsi, nes už Palestiną reikėjo kovoti ne tokiomis formomis. Tada dar buvo kita situacija, buvo tikėjimas. Dabar tikėjimo ir vilties nebėra, todėl terorizmas yra savitikslis. Tai desperacijos išraiška. Dabar matome Rijado griovimus, tačiau nežinome, nei kas tai padarė, nei kokiu tikslu. Galim spėti – gal yra norinčių, kad amerikiečiai iš Saudo Arabijos išvažiuotų, o Kasablankoje – gal belgai blogi. Kodėl jie blogi – niekas nežino, nes Belgija buvo viena iš nedaugelio valstybių, nepalaikiusių JAV veiksmų Irake. Visai neseniai “Al Jazeera” televizija paskelbė “Al Qaeda” kvietimą žudyti norvegus, kurie - tokia taiki tauta.
Ar galima terorizmą pateisinti?
Jo nereikia teisinti, reikia adekvačiai suprasti reiškinį. Mes turime fenomeną, kurio neanalizuojame, bet kovojame su to fenomeno apraiškomis. Tačiau kovoti reikia su šaknimis, kurios mums yra tabu. JAV nekvestionuoja savo užsienio politikos. Prezidento administracijai ji yra ideali: mes nešam pasauliui laisvę ir demokratiją. Kol JAV nepersvarstys savo požiūrio bei prioritetų, tai pasaulis bris vis giliau ir giliau į teroristų smurtą.

Kalbino T.Misiūnas