Paksas ir menas nieko nepasakyti

Virgis Valentinavičius

“Laisvosios Europos” radijo žurnalistas

Kai Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas baigė vasaros atostogas, jo patarėjai žadėjo, kad prezidentas aktyviai įsitrauks į politinį gyvenimą. Ir tikrai - spaudos tarnyba vėl kiekvieną dieną užverčia žinių agentūros BNS kurjerio skyrių pranešimais spaudai. Štai tik kelios antraštės: prezidentas įsitikinęs, jog Tytuvėnų vienuolynas turi būti išsaugotas ateities kartoms; prezidentas mano, jog Neringa turi būti apsaugota nuo naftos gavybos poveikio; prezidentas domisi Akmenės rajono ekonominių ir socialinių problemų sprendimu. Prieš atostogas prezidentas reikalavo atkurti tvarką Raseiniuose, skelbė karą miško vagims, domėjosi Vilniaus greitosios pagalbos padėtimi, pasisakė sklypų, diplomatų, teisėjų skandalų klausimais. Prezidentūros spaudos tarnyba vos ne po penkis kartus per dieną skelbia, jog prezidentas domisi, sveikina, reiškia susirūpinimą ar įsitikinimą daugeliu klausimų, kurių beveik visi yra tos dienos laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Kviesdamas “sutelktai” kovoti su korupcija, kontrabanda, gerinti verslo sąlygas Pakso štabas sukūrė naują kalbą, kurioje gausu dialektikos perlų (“Valstybė turi gerbti Konstituciją, nuosavybės neliečiamumo principą, tačiau kartu turi būti išspręsta grąžinamų namų nuomininkų socialinė problema”) ir filosofinių pareiškimų (“nauji kodeksai dar neužtikrina teisingumo Lietuvoje”). Reikia manyti, jog filosofijos linijoje judama oficialios prezidentinės deklaracijos , kad “nėr dar laimės Lietuvoj”, link.

Pakso naujakalbėje vyrauja žodžiai “turi”, “reikia”, “būtina”, ir jie adresuojami kitiems. Paksas nenaudoja pirmojo asmens - neišgirsite ir neperskaitysite “aš siūlau, aš sprendžiu”; siūlyti ir spręsti siūloma kitoms valdžios įstaigoms. Galima suprasti Seimo ir Vyriausybės apmaudą, kai prezidentas tik tūtuoja greitosios pagalbos sirena, tačiau į nelaimės vietą liepia važiuoti jiems.

Mechaniškas Pakso spaudos tarnybos darbas – konvejerinis dialektinių-filosofinių pranešimų spaudai štampavimas - subtilesnio skonio stebėtojui gali atrodyti nekompetentingas, neprofesionalus ir nekūrybiškas, bet taip, matyt, nėra, nes Pakso asmeninis reitingas – aukštas. Reitingo nenumuša ir prezidento užsienio politikos nelogiškumai – ką veikti vos ne savaitę Užkaukazėje, kai galima buvo nuvažiuoti į Niujorką, į Jungtinių Tautų Generalinę asamblėją; kam siųsti į Bagdadą Alvydą Medalinską?

Per oficialų vizitą Gruzijoje Lietuvos prezidentas dovanų atvežė filmą apie Lietuvos pokario “buržuazinius nacionalistus”. Rimvydas Valatka teisus – “Niekas nenorėjo mirti” yra spjūvis į veidą rezistentams. Jei kam rūpi Vytauto Žalakevičiaus filmo meniškumas, tą gali daryti privačiai ar per kino kritikų konferencijas, tačiau dėti valstybės vadovo antspaudą ant šlykštaus melo istorine prasme yra iškalbingas programinis pareiškimas, jog Paksas laiko Lietuvos TSR istoriją niekuo neišsiskiriančiu tarpsniu.

Gal prezidento viešųjų ryšių mašina – mechaniška, gal užsienio politika – chaotiška, bet “Niekas nenorėjo mirti” nurodo vieną Pakso komandos nuosekliai daromą dalyką – flirtą su rinkėjais, kurie pasigenda tarybinės duotybės ir apibrėžtumo. Paksas instinktyviai taikosi į rinkėjus, kurie su atvira ar slapta nostalgija mena tarybinius laikus, kaip tai per ankstesnius rinkimus darė Paulauskas. Flirtas apsimoka, nes nemaža dalis lietuvių, kurie jaučiasi nuskriausti permainų, ir Lietuvos rusų bei lenkų, deja, kaskart balsuoja už naujausią praeities nostalgijos partiją. Tad prezidento naujakalbėje dažnas žodis “tvarka” - “įvesti tvarką”, “kova su netvarka” – teisingai atspindi nostalgiško rinkėjo polinkį dabartį tapatinti su netvarka, arba, kaip pasakė padėtį Irake aiškinantis Donaldas Rumsfeldas, freedom is untidy (laisvė netvarkinga).

Ir užsitęsusi kelionė į Gruziją, Armėniją ir panašias vietas, kur kalbama draugystės kalba – rusų – apeliuoja į šiuos rinkėjus. “Lietuvos rytas” gali šaipytis, jog anglų kalbos pamokėlės neina Paksui į galvą, tačiau nostalgiškas rinkėjas nemėgsta žmonių, kurie kalba angliškai. Nostalgikui nerūpi Jungtinių Tautų generalinė asamblėja, o štai vizitus į atpažįstamą Tbilisį ir Jerevaną jis pastebi, jie suprantami, nes byloja apie dienas, kai visi “gyveno draugiškai”, ir gerai gyveno - bent taip tokiam rinkėjui atrodo.

Tai nežada nieko gero socialdemokratams ir ypač socialliberalams. Būtent socdemai ir Algirdas Brazauskas išeikvojo nemažai energijos “nepriešinkim žmonių” ir “palikim ramybėje tarybinio laiko istoriją” propagandai ir savo rinkimų pergales, be kita ko, grindė rinkėjo-nostalgiko pamaloninimu. Socialliberalai sekė socdemų pramintu taku. Vadinasi, Pakso liberaldemokratai, jei atims iš ko nors balsus, tai atims juos iš socdemų ir soclibų. Tai nereiškia, kad centroliberalai ir konservatoriai gali būti ramūs – kad neatsitiktų taip, jog socdemai rinkimus pralaimės, tačiau jų dalį paėmę libdemai dešiniuosius vėl paliks opozicijoje.

Kol kas Pakso oponentams sunku – sunku ginčytis su Pakso pareiškimais, kad dangus turi būti žydras, o žolė žalia – žinoma žydras ir žalia; ir kai jis pareikalauja tvarkos atkūrimo Raseiniuose, partijos priverstos kartoti tą patį. Nors prezidento viešieji ryšiai neblizga, partijos - pirmiausia dėl ribotų finansinių galimybių - neįstengia net to, todėl varžytis pareiškimų skaičiumi ar aptakumu – nėra šansų. Ką partijos gali daryti – tai susitelkti į Pakso veiksmus, o ne žodžius, ypač į jo dažnai išryškėjantį norą rodyti valdžią ar pasididinti įgaliojimus. Žlugęs Artūro Zuoko – potencialaus varžovo parlamento ir prezidento rinkimuose – vertimas, bandymas išpūsti užsienio politikos koordinacinės tarybos vaidmenį, galop Medalinsko Bagdado vojažas aiškiai siekia to paties – Paksas nori parodyti esąs nepėsčias, ir tai geriausia proga ramiai pasakyti “karalius nuogas” ar, jei norite, pėsčias.

Jei realių veiksmų plotmėje Lietuvos pozicijos ir opozijos politikai nesvyruodami gesins prezidento bandymus griebti visą blogai padėtą valdžią, Pakso galimybės “priaugti” politinio svorio - kuklios. Paksas pasiekė neįtikėtiną dalyką - prieš jį socdemai gali susivienyti net su konservatoriais. Be realios valdžios prezidento viešųjų ryšių mašina anksčiau ar vėliau pradės dirbti tuščiomis apsukomis – pats nostalgiškiausias rinkėjas ilgainiui supras, jog greitoji pagalba vardu Paksas tūtuoja, tūtuoja, bet niekada neatvažiuoja. O jei ir nesupras, nieko blogo – tegu tūtuoja, negi trukdo?

© 2003"XXI amžius"