„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2003 m. rugsėjo 26 d., Nr. 7


PRIEDAI



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai

Mes gynėme Lietuvos laisvę

Audronė Viktorija Škiudaitė

Labai suprantamas pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje atnaujintas skandalas dėl ,,Williams International” ir ,,Mažeikių naftos”. Landsbergininkų ,,nusodinimu” yra suinteresuota ir prezidentūra, ir kairioji pusė, ir motinėlė Rusija, kuriai kai kas Lietuvoje liko skolingas. Tik keista, kad landsbergininkai ,,Williams” byloje taip niekad ir nepasakė svarbiausio, - kad jie gynė Lietuvos laisvę, o ne rašėsi po ekonomine sutartimi. Kadangi jie apie tai tyli, jiems kiekvienas piemuo gali rėžti į akis: dėl jūsų pasirašytos pardavimo sutarties su ,,Williams” Lietuva turėjo milijonus nuostolių. Dėl laisvės Lietuva sudėjo ne tokias aukas - beveik dešimt tūkstančių jaunų vyrų suguldė partizaniniame kare, o kiek dar supuvo kalėjimuose ir lageriuose… Jeigu Tėvynės sąjunga tiesiai šviesiai tautai pasakytų, kad parduodama ,,Mažeikių naftą”, kaip pėdą Lietuvos žemės Amerikai, ji siekė Lietuvai užtikrinti JAV užnugarį, tikėdamasi, kad grėsmės iš Rusijos atveju Amerika būtų atėjusi ginti savo turto, tauta turėtų suprasti. Tie milijonai ar net milijardas už ,,Williams” nėra didelė kaina, kai kalba eina apie valstybės nepriklausomybę. Tik bėda, kad jau ne pirmą kartą Amerika pardavė Lietuvą. Štai tikriausiai tai ir bijo pasakyti Vytautas Landsbergis.
Kai vyko derybos tarp Lietuvos ir ,,Williams” - ir po jų ne kartą JAV pareigūnai viešai savo valdžios vardu gyrė šį sandėrį, o tai reiškia – rėmė. Vadinasi, sandėris buvo daromas su JAV valdžios žinia. Tai drąsino Vytautą Landsbergį. Tad ,,Williams” sandėris - tipiškas jo kietos, nepaisančios kainos kovos už Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos tęsinys. Šitie dalykai nėra fiksuoti jokiuose dokumentuose. Ir kalbėti apie tai vengiama. Net dešiniųjų mąstytojai, kalbėdami apie ,,Williams”, krapštosi po ekonomiką arba taktiškai nutyli, suprask, nenori kištis, kartu parodydami, kad konservatoriai nebuvo teisūs, tik jie linkę jų viešai neskandinti. O konservatoriai nuolankiai prisiima pralaimėjimo vaisius, nes juos varžo baimė išduoti savo Vakarų partnerį, tiesą sakant, partnerį, kuris juos apgavo.
Tas partneris, kaip ir pokariu, žiūrėjo savo didžiųjų interesų. Taip ilgai po II pasaulinio karo Lietuvos vyrai laikėsi miškuose tik todėl, kad jie tikėjo (norėjo tikėti), kad ateis Amerika, o jiems reikia tik dar šiek tiek išsilaikyti. Taip, Amerika niekur oficialiai nėra pasakiusi, kad dėl Pabaltijo eis kariauti su Sovietų sąjunga, bet neoficialiai jos pareigūnai tai darė, pripažindami Lietuvos ambasadą Vašingtone, nepripažindami Lietuvos okupacijos ir t.t. Lietuviams partizanams to užteko susikurti mitui apie Amerikos atėjimą, jie tiesiog neturėjo kitos išeities, jie norėjo tikėti Amerika. Amerika neatėjo, nors, teisybė, okupacijos nepripažinimo politiką išlaikė iki Lietuvos nepriklausomybės.
Įdomus sutapimas, kad tomis dienomis, kai ,,Williams International” paskelbė parduodanti ,,Mažeikių naftą” rusams, į Lietuvos spaudą pirmą kartą buvo paleista vieša mintis (Amerikos politikos sluoksniuose ji sklandė anksčiau ir apie tai žinojo išeivijos lietuvių politikai), kad Lietuvą po viršūnių susitikimo Prahoje aplankys JAV prezidentas J. W. Bushas. Bushas atvažiavo į Lietuvą, pasaulyje tai nuskambėjo labai pompastiškai ir ... mįslingai. Niekas nesuprato, kodėl Bushas pasirinko Lietuvą. Vieni sakė, kad tai prezidento Valdo Adamkaus nuopelnas, kitiems atrodė, kad tai Lietuvos pažangos, kurią ji padarė karinėje srityje, pripažinimas. Kas paneigs galimybę, kad tai buvo mėginimas kompensuoti išdavystę dėl ,,Williams International”? Taip, taip, ta žemės pėda, kurią užima ,,Mažeikių nafta”, politiškai tuo metu buvo labai brangi.
Prisiminkime, koks tai buvo metas: JAV intensyviai ruošėsi karui su Irako diktatoriumi. JAV reikėjo Rusijos: jeigu ne jos palaikymo, tai bent neutralumo. O Rusijai reikėjo ir tos pėdos žemės prie Baltijos, ir kad Amerika neįkeltų čia kojos. Baltijos valstybių išslydimas iš Rusijos imperijos įtakos buvo ir liko žaizda ne tik rusų valdžiai, bet ir rusų liaudžiai. Rusai per porą šimtų metų Pabaltijį priprato matyti savu. Sandėris tarp Lietuvos ir Amerikos bendrovės buvo ne šiaip krūva milijonų, tai buvo klausimas, stovės Amerikos koja prie Baltijos ar nestovės. Amerika iškėlė koją iš Pabaltijo, o ,,Williams International” iš to uždirbo. Visos pusės kažką laimėjo, tik ne Lietuva.
Lietuvos spaudoje atkreipiamas dėmesys, kad Generalinio prokuroro Antano Klimavičiaus pareiškimas apie bylos iškėlimą dėl ,,Mažeikių naftai” padarytų nuostolių pasirodė tuojau po vizito pas Lietuvos prezidentą Rolandą Paksą. Atrodo, kad Pakso rinkimų rėmėjai jau pradeda reikalauti savo duoklės. Bet ši byla prezidentui, deja, taip pat nebus naudinga. Tiesa, tada jis atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų, nesutikdamas pasirašyti ,,Mažeikių naftos” pirkimo sutarties su ,,William International”. Bet kodėl apskritai sutiko tapti ministru pirmininku, - juk pats tvirtina, kad ši sutartis iki jo atėjimo jau buvo parengta. Vadinasi, kažkas nenumatyto atsitiko jau R. Paksui tapus Vyriausybės galva. Beje, tuometinėje spaudoje praslydo smulkmena, kad Paksui, tapusiam Vyriausybės vadovu, Rusijoje buvo atnaujinta jau numarinta byla ir jis po metų pertraukos toje byloje buvo netikėtai apklaustas. Ten, toje istorijoje, prasidėjusioje Chantų- mansių nacionalinėje apygardoje – Rusijos naftos magnatų sostinėje, kur Rolandas Paksas turėjo interesų, vis dar yra likę kažkas iki galo nepasakyta. Taigi kai vieni ims siūlą vyti iš vieno galo, kažin ar kiti neims vynioti jo iš kito galo?
Šioje vietoje norėčiau priminti Lino Kojelio (kuris irgi yra mėginęs įsiterpti į Lietuvos energetiką su savo elektros linijos tiesimo į Vakarus projektu ,,Power Bridge”) pastebėjimą Ateities akademiniame savaitgalyje Lemonte 2002 m. spalio 26 d.: kai kilo mintis privatizuoti ,,Mažeikių naftą”, pirmuoju priešu tai idėjai buvo dabar jau amžinatilsį Gediminas Kiesus. O taip, naftos biznyje daug kraujo. Čia su priemonėmis nesiskaitoma, ypač kai esi skolingas.
Juk JAV prezidentas taip pat naftininkas. Taigi ir jis turi paisyti didžiojo naftos biznio taisyklių.

Labai suprantamas pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje atnaujintas skandalas dėl ,,Williams International” ir ,,Mažeikių naftos”. Landsbergininkų ,,nusodinimu” yra suinteresuota ir prezidentūra, ir kairioji pusė, ir motinėlė Rusija, kuriai kai kas Lietuvoje liko skolingas. Tik keista, kad landsbergininkai ,,Williams” byloje taip niekad ir nepasakė svarbiausio, - kad jie gynė Lietuvos laisvę, o ne rašėsi po ekonomine sutartimi. Kadangi jie apie tai tyli, jiems kiekvienas piemuo gali rėžti į akis: dėl jūsų pasirašytos pardavimo sutarties su ,,Williams” Lietuva turėjo milijonus nuostolių. Dėl laisvės Lietuva sudėjo ne tokias aukas - beveik dešimt tūkstančių jaunų vyrų suguldė partizaniniame kare, o kiek dar supuvo kalėjimuose ir lageriuose… Jeigu Tėvynės sąjunga tiesiai šviesiai tautai pasakytų, kad parduodama ,,Mažeikių naftą”, kaip pėdą Lietuvos žemės Amerikai, ji siekė Lietuvai užtikrinti JAV užnugarį, tikėdamasi, kad grėsmės iš Rusijos atveju Amerika būtų atėjusi ginti savo turto, tauta turėtų suprasti. Tie milijonai ar net milijardas už ,,Williams” nėra didelė kaina, kai kalba eina apie valstybės nepriklausomybę. Tik bėda, kad jau ne pirmą kartą Amerika pardavė Lietuvą. Štai tikriausiai tai ir bijo pasakyti Vytautas Landsbergis.

Kai vyko derybos tarp Lietuvos ir ,,Williams” - ir po jų ne kartą JAV pareigūnai viešai savo valdžios vardu gyrė šį sandėrį, o tai reiškia – rėmė. Vadinasi, sandėris buvo daromas su JAV valdžios žinia. Tai drąsino Vytautą Landsbergį. Tad ,,Williams” sandėris - tipiškas jo kietos, nepaisančios kainos kovos už Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos tęsinys. Šitie dalykai nėra fiksuoti jokiuose dokumentuose. Ir kalbėti apie tai vengiama. Net dešiniųjų mąstytojai, kalbėdami apie ,,Williams”, krapštosi po ekonomiką arba taktiškai nutyli, suprask, nenori kištis, kartu parodydami, kad konservatoriai nebuvo teisūs, tik jie linkę jų viešai neskandinti. O konservatoriai nuolankiai prisiima pralaimėjimo vaisius, nes juos varžo baimė išduoti savo Vakarų partnerį, tiesą sakant, partnerį, kuris juos apgavo.

Tas partneris, kaip ir pokariu, žiūrėjo savo didžiųjų interesų. Taip ilgai po II pasaulinio karo Lietuvos vyrai laikėsi miškuose tik todėl, kad jie tikėjo (norėjo tikėti), kad ateis Amerika, o jiems reikia tik dar šiek tiek išsilaikyti. Taip, Amerika niekur oficialiai nėra pasakiusi, kad dėl Pabaltijo eis kariauti su Sovietų sąjunga, bet neoficialiai jos pareigūnai tai darė, pripažindami Lietuvos ambasadą Vašingtone, nepripažindami Lietuvos okupacijos ir t.t. Lietuviams partizanams to užteko susikurti mitui apie Amerikos atėjimą, jie tiesiog neturėjo kitos išeities, jie norėjo tikėti Amerika. Amerika neatėjo, nors, teisybė, okupacijos nepripažinimo politiką išlaikė iki Lietuvos nepriklausomybės.

Įdomus sutapimas, kad tomis dienomis, kai ,,Williams International” paskelbė parduodanti ,,Mažeikių naftą” rusams, į Lietuvos spaudą pirmą kartą buvo paleista vieša mintis (Amerikos politikos sluoksniuose ji sklandė anksčiau ir apie tai žinojo išeivijos lietuvių politikai), kad Lietuvą po viršūnių susitikimo Prahoje aplankys JAV prezidentas J. W. Bushas. Bushas atvažiavo į Lietuvą, pasaulyje tai nuskambėjo labai pompastiškai ir ... mįslingai. Niekas nesuprato, kodėl Bushas pasirinko Lietuvą. Vieni sakė, kad tai prezidento Valdo Adamkaus nuopelnas, kitiems atrodė, kad tai Lietuvos pažangos, kurią ji padarė karinėje srityje, pripažinimas. Kas paneigs galimybę, kad tai buvo mėginimas kompensuoti išdavystę dėl ,,Williams International”? Taip, taip, ta žemės pėda, kurią užima ,,Mažeikių nafta”, politiškai tuo metu buvo labai brangi.

Prisiminkime, koks tai buvo metas: JAV intensyviai ruošėsi karui su Irako diktatoriumi. JAV reikėjo Rusijos: jeigu ne jos palaikymo, tai bent neutralumo. O Rusijai reikėjo ir tos pėdos žemės prie Baltijos, ir kad Amerika neįkeltų čia kojos. Baltijos valstybių išslydimas iš Rusijos imperijos įtakos buvo ir liko žaizda ne tik rusų valdžiai, bet ir rusų liaudžiai. Rusai per porą šimtų metų Pabaltijį priprato matyti savu. Sandėris tarp Lietuvos ir Amerikos bendrovės buvo ne šiaip krūva milijonų, tai buvo klausimas, stovės Amerikos koja prie Baltijos ar nestovės. Amerika iškėlė koją iš Pabaltijo, o ,,Williams International” iš to uždirbo. Visos pusės kažką laimėjo, tik ne Lietuva.

Lietuvos spaudoje atkreipiamas dėmesys, kad Generalinio prokuroro Antano Klimavičiaus pareiškimas apie bylos iškėlimą dėl ,,Mažeikių naftai” padarytų nuostolių pasirodė tuojau po vizito pas Lietuvos prezidentą Rolandą Paksą. Atrodo, kad Pakso rinkimų rėmėjai jau pradeda reikalauti savo duoklės. Bet ši byla prezidentui, deja, taip pat nebus naudinga. Tiesa, tada jis atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų, nesutikdamas pasirašyti ,,Mažeikių naftos” pirkimo sutarties su ,,William International”. Bet kodėl apskritai sutiko tapti ministru pirmininku, - juk pats tvirtina, kad ši sutartis iki jo atėjimo jau buvo parengta. Vadinasi, kažkas nenumatyto atsitiko jau R. Paksui tapus Vyriausybės galva. Beje, tuometinėje spaudoje praslydo smulkmena, kad Paksui, tapusiam Vyriausybės vadovu, Rusijoje buvo atnaujinta jau numarinta byla ir jis po metų pertraukos toje byloje buvo netikėtai apklaustas. Ten, toje istorijoje, prasidėjusioje Chantų- mansių nacionalinėje apygardoje – Rusijos naftos magnatų sostinėje, kur Rolandas Paksas turėjo interesų, vis dar yra likę kažkas iki galo nepasakyta. Taigi kai vieni ims siūlą vyti iš vieno galo, kažin ar kiti neims vynioti jo iš kito galo?

Šioje vietoje norėčiau priminti Lino Kojelio (kuris irgi yra mėginęs įsiterpti į Lietuvos energetiką su savo elektros linijos tiesimo į Vakarus projektu ,,Power Bridge”) pastebėjimą Ateities akademiniame savaitgalyje Lemonte 2002 m. spalio 26 d.: kai kilo mintis privatizuoti ,,Mažeikių naftą”, pirmuoju priešu tai idėjai buvo dabar jau amžinatilsį Gediminas Kiesus. O taip, naftos biznyje daug kraujo. Čia su priemonėmis nesiskaitoma, ypač kai esi skolingas.

Juk JAV prezidentas taip pat naftininkas. Taigi ir jis turi paisyti didžiojo naftos biznio taisyklių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija