Šalies įvaizdį formuoja jos piliečiai

Pastaruoju metu Lietuvoje susiklosčiusią situaciją jau ne vienas politikas bei visuomenės veikėjas palygino su Sausio 13-ąja. Pirmiausia – kalbėdami apie grėsmes mūsų valstybingumui. Bet ne mažiau svarbus ir kitas šių ir anų, daugiau nei dešimtmečio senumo dienų panašumas: tauta vėl išėjo į gatves. Vyksta vienas už kitą gausesni ir triukšmingesni mitingai, šturmuojama tai Daukanto aikštė, tai Seimo rūmai.

Prieš trylika metų mūsų tautos pilietinė iniciatyva atkreipė Vakarų valstybių dėmesį ir sulaukė jų palaikymo. Kokią reakciją Vakaruose mūsų tautos viešai reiškiamos nuotaikos kelia dabar? Ar pasikeitėme mes patys, ar pasikeitė požiūris į mus? Apie tai – pokalbis su Kovo 11-osios Akto signataru, pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu.

Kai Sąjūdžio laikais reikėjo važiuoti ir atstovauti Lietuvai, kas turėjo didesnę įtaką – besikuriančių nepriklausomos valstybės institucijų darbas ar jos piliečių politinė savimonė?

Nepriklausomybės atkūrimo laikais, kai dar buvome traktuojami kaip integrali Sovietų sąjungos dalis, aiškinti tą neteisėtumą padėjo žmonių aktyvumas. Sąjūdis iš tikrųjų buvo pastebimas pasaulyje, apie jį pasakojo žiniasklaida. Tai buvo geras, specifinis dainuojančios revoliucijos įvaizdis. Nepaisant to, kad buvome Sovietų sąjungos dalis, remdamiesi Sąjūdžiu galėjome parodyti, kad trys Baltijos valstybės yra kitokios. Buvo pademonstruotas Lietuvos vidus, kaip mes elgiamės – mitingai, Baltijos kelias, spontaniška pilietinė kultūra. Didžioji pasaulio gyventojų dalis gali nujausti, kad net ir spontaniška pilietinė kultūra iš tuščio neatsiranda. Tai yra tautų paveldas, perduodamas iš kartų į kartas. Spontaniškai, be pilietinės kultūros galima sukurti tik anarchiją, surengti kokią revoliuciją, sukilimą ar išskersti vieniems kitus. Tokių vaizdų prisižiūrėjome daugelyje šalių, jų matome ir dabar.

Lietuvoje buvo pademonstruota pilietinė kultūra, ir tai, žinoma, sukūrė mums tam tikrą politinį kapitalą. Juo galima buvo naudotis, tačiau jis baigėsi su šio etapo pabaiga, kai nepriklausomybė buvo pripažinta. Tada prasidėjo pokalbiai apie konkrečius dalykus – kiek ir kokius standartus Lietuva atitinka.

Kaip mūsų šalies įvaizdis keitėsi jau nepriklausomybės tarpsniu? Kas darė įtaką jo formavimui ir formavimuisi?

Savo laiku įvaizdžio formavimas buvo aktualus, ši tema nuolat iškildavo Vyriausybėje, kurioje man teko dirbti. Ir dabar šis klausimas svarstomas Seimo užsienio reikalų komiteto posėdžiuose, spaudoje, tačiau tai daugiau mitinė tematika, mažai turinti ryšio su realybe. Įvaizdis formuojamas ne debatais Lietuvoje, bet yra ilgalaikis vyksmas.

Pirminis įvaizdis, kurio reikėjo atsikratyti ir kurio neįmanoma buvo atsikratyti nei nupirkus kur nors populiaraus laikraščio straipsnį, nei ėmusis kažkokių genialių projektų, tai buvusios Sovietų sąjungos dalies įvaizdis. Visi pasaulyje žino, kas yra Sovietų sąjunga, ir negali išaiškinti, kad tu esi okupuotas, kad čia tankai, kad Molotovo-Ribentropo paktas neteisėtas. Atrodo, kad šią informaciją visi priima, tačiau to, kas vadinama įvaizdžiu, tai, kas paprastam žmogui yra įkalta į galvą, ko jis mokėsi mokykloje, nepakeičia. Mes buvome Sovietų sąjunga, esame – buvusi tos Sovietų sąjungos dalis. Ir tai yra ta vizitinė kortelė, su kuria tave sutinka. Toks buvo pirmasis Lietuvos įvaizdžio fonas. Ir galėjai šokti, dainuoti tame fone, tačiau tokia buvo realybė. Todėl atskiri parašymai ar precedentai to iš esmės pakeisti negalėjo.

Kita vertus, įvaizdžio nereikia formuoti politikams; juo remiasi masės, piliečiai, kurie nėra politikos specialistai. Todėl kai buvusios Sovietų sąjungos dalies įvaizdžio pavyko atsikratyti, jo vietą užėmė kitas įvaizdis, kurį lėmė pačios bendriausios prielaidos, kurių mokoma mokyklose, rodoma per televiziją – Lietuva kaip būsima ES ir NATO narė. Šitas įvaizdis veikia net tolimoje Kinijoje. Visi apie ES ir NATO žino, todėl Lietuvą vertina būtent tuo kampu, nes kitaip išaiškinti, kas ta mažytė Lietuva, beviltiška. Jeigu esi lygiavertė ES ir NATO narė, tai į tave žiūri visų pirma pagal šių organizacijų įvaizdį.

Toks yra pats bendriausias mūsų įvaizdžio fonas, o visa kita priklauso nuo Lietuvą vertinančios šalies. Kaimyninės valstybės, skandinavai apie Lietuvą žino daugiau, čia turi verslo ar kultūros interesų. Verslininkų nuomonę apie Lietuvą formuoja labai konkretūs žmonės, su kuriais užsienio verslininkai susitinka, o ne kokios abstrakčios idėjos. Todėl vien Vyriausybė nepakeis šalies įvaizdžio, - jį formuoja piliečiai. Ir gerų poslinkių jau dabar yra, nes Lietuvos jaunimas plačių pažiūrų, išsilavinęs, todėl daro gerą įspūdį. Deja, kai Lietuvos kriminalas siautėja po Europą, tai, savo ruožtu, tą įvaizdį gadina.

Kokie esame, tokius mus ir mato. Todėl visos įvaizdžio gerinimo programos tėra fikcija ir išmonė arba būdas užsidirbti. Kita vertus, valstybės institucijos privalo atlikti savo darbą. 1996-2000 m. Užsienio reikalų ministerija skyrė lėšų specialioms programoms, tad dirbome: užpirkdavome laikraščių puslapius, kvietėme žurnalistus, mokslo specialistus, verslininkus. Manau, kad ir dabar Vyriausybė užsiima savotiška propaganda.

Minėjote, kad Lietuva taps lygiaverte NATO ir ES nare. Tačiau šiuo metu Lietuva yra atsidūrusi kiek nepalankiame jai geopolitiniame kontekste: ji priskiriama “Naujajai Europai”, kuri aiškiai skiriama nuo elitinės “Senosios Europos”. Ar tikrai Lietuva bus lygiavertė narė ES?

Tikrai taip. Galime sakyti, kad įstojimas nepanaikina ūkio atsilikimo. Tačiau narystė turės jam palankios įtakos, nes būdami ES nariai galėsime lengviau vytis ES vidurkį. Iš principo būdami šio klubo nariai, mes jau gauname tam tikrą pažymį.

Ar gavusi gerą pažymį Lietuva ne per anksti nusiramino?

Šiuo metu visi susirūpino svarstyti klausimą, kad įstojus ES ir į NATO nebebus užsienio politikoje ką veikti. Bet neteisinga manyti, kad mes įplaukėme į kažkokį ramų ES užutekį. Mes ką tik praplaukėme audringą jūrą ir įplaukėme į labai sudėtingą salyną, kur yra ir Bermudų trikampis, yra gražios poilsiui skirtos salos, yra ir rifai, kurie gali sudaužyti laivą. Čia baigiasi integracija ir pasideda navigacija tarp daugelio interesų, kuri yra labai sudėtinga. Ji jau prasidėjo, nes tie balsai, kuriuos mes turime ES Ministrų Taryboje, staiga visiems tapo svarbūs.
Lietuvos geopolitinė padėtis nesikeičia, reikia tik dar daugiau išmanymo. Keičiasi užsienio politikos uždaviniai, kurie tampa kasdieniški, bet išlieka labai svarbūs, o jų pasekmės po dešimties metų mus gali nublokšti į Europos užkampį politine ir ekonomine prasme, o galime likti iniciatyvia pagal savo matmenis ir pajėgumą valstybe.

Ar šiuo metu vykstantys pasikeitimai vidaus politikoje nerodo, kad mes iššvaistėme Sąjūdžio laikais demonstruotą pilietinę kultūrą ir pilietinį sutelktumą?

Ne, tikrai neiššvaistėme. Aš manau, kad pilietinė kultūra kartais klaidingai interpretuojama ir dėl jos graudenama. Tai, ką parodė Sąjūdis, buvo tautos pilietinės kultūros potencija. Ta potencija buvo išugdyta per visą tautos istoriją. Dabar tikimasi, kad ta pilietinė kultūra įgaus konkrečias formas: Vakarų demokratijos mechanizmai, įstatymdavystės, ūkinio bendravimo tradicijos, laisvos rinkos įtvirtinimas. Tačiau nuo to Lietuva buvo atskirta pusšimtį metų. Čia vyko komunistinis socialinis eksperimentas, kuris bankrutavo labai greitai, ir Lietuva patyrė tik stagnacines komunizmo formas. Tai žalojo visuomenę, nes paliko ją be tos pilietinės kultūros, išreikštos konkrečiais institutais. Todėl jiems atkurti reikia laiko.

Kas dabar vyksta Lietuvoje ir ką mes matome – tai socialinė diferenciacija. Jeigu Lietuvoje esama socialinės neteisybės, tai viena yra šį faktą konstatuoti, ir kita -ieškoti kaltų. Galima sakyti, kad socialinė neteisybė mūsų šalyje atsirado natūraliai, neišvengiamai. Juk po penkiasdešimties metų komunistų eksperimentų staiga įpulti į rinkos ekonomiką yra labai sunku. Mūsų ekonomika iš pradžių buvo išplaukusi, nebuvo aišku, kiek ir kokie įstatymai galioja. Aišku, atsirado žmonių, kurie tokiomis sąlygomis pralobo. Tačiau tai nėra vien tik Lietuvos visuomenės trūkumas. Amerikiečiai galėtų papasakoti, kas vyko jų šalyje Didžiosios krizės metais prieš Antrąjį pasaulinį karą, kas lobo prohibicijos laikais.

Lietuva šiuos nemalonius procesus galbūt patyrė didesniu mastu, nes per mūsų galvas buvo vagiama iš Rusijos fabrikų, per mūsų teritoriją vyko metalo tranzitas ir įvairiausių kitokių gėrybių pardavimas.

Tokia buvo realybė. Patekome tarp dviejų girnų. Ir jokia valdžia čia nelabai ką būtų pakeitusi. Suprantama, reikia galvoti ir analizuoti, ką galima buvo padaryti geriau. Tačiau pasižiūrėjus į kitas valstybes, aišku, kad visos tą patį patyrė. Vienokia valdžia buvo Lenkijoje, kitokia Bulgarijoje, dar kitokia Rumunijoje, Vengrijoje ar Gruzijoje. Tačiau nė viena iš šių valstybių neišvengė socialinės diferenciacijos.

Tai, kas vyksta Lietuvoje, tai pirmiausia socialinė problema. Ją būtina spręsti, bet tam reikia laiko. Sprendimą, tikiuosi, palengvins valstybės ūkio kilimas. Kitas dalykas, kai šia socialine nelygybe kas nors naudojasi. Visuomenės neapykanta ir nepasitenkinimu visada naudojosi radikalios, marginalinės jėgos. Tą darė ir Hitleris. Tikiu, kad Lietuvoje nepasitenkinimas socialine nelygybe dar nėra toks, kad sukeltų tokią revoliuciją, kokia buvo Rusijoje 1917 m., tačiau marginalinės politinės jėgos visuomet pasinaudos esama situacija.

Tokiu atveju kitos – santūrios, solidžios politinės jėgos turėtų laikytis „visiško pasninko“ populizmo atžvilgiu, visiško susilaikymo nuo bet kokio populizmo, kad būtų galima išryškinti radikalias politines jėgas. Jeigu to pavyktų pasiekti, tai nebereikėtų bijoti Lietuvos susiskaldymo, nes reikia tikėtis, kad santūrias politines jėgas remiančių piliečių yra dauguma. Jeigu populizmu, bijodamos prarasti rinkėjus, pradeda naudotis ir solidžios politinės jėgos, tai atsiranda sumaištis, nebeaišku, kas yra kas, ir nepasitenkinimas tik gilėja.

Ar socialinis spaudimas, valstybės patekimas į populizmo girnas nekenkia mūsų šalies įvaizdžiui, kokį jau turėjome susikūrę?

Jeigu reikia gydyti ligonį, tai nėra blogai jį aprengti gražia pižama, tačiau ligoniui labiau reikia vaistų, o ne gražios pižamos. Todėl kalbėti apie įvaizdį susiklosčius dabartinei situacijai visiškai netinka. Jeigu rimtai kalbame apie valstybės vidaus problemas, tai jas reikia spręsti, o ne rūpintis, kaip mes dabar atrodome.

Ir jeigu mes sprendžiame vidaus problemas, tai mus supranta kiekvienas amerikietis ar prancūzas, lenkas ar bulgaras, nes visi yra susidūrę su tamsiąja ekonomikos puse. Niekas nenustemba, kad Lietuva serga šia liga, nes visi yra ja persirgę viena ar kita forma. Visi žiūri, kaip ligonis sveiksta, o tada jau daro išvadas. Tik pamatę rezultatus visi vienaip ar kitaip toliau su mumis bendraus.

Dabartinė politinė krizė tėra tik epizodas. Jo reikšmė Lietuvos įvaizdžiui priklausys nuo to, kaip jis pasibaigs, o ne nuo to, kaip jis atrodo dabar. Tai yra Lietuvos reikalas, visi tą gerbia ir supranta. Jeigu Lietuvos Prezidentas negali į vieną ar kitą šalį važiuoti, tai nėra joks įvykis, keičiantis mūsų įvaizdžio kontekstą.

Tiesiog šį epizodą reikia išgyventi?

Ne, jį reikia išspręsti. Lietuvos siekiams tapti regiono lydere pats politinės krizės sprendimas nekenkia, nepaisant to, kas mitinguotų prie Seimo. Tokie dalykai yra praeinantys, tačiau jeigu jie įtvirtins kokias nors ilgalaikes tendencijas ir padarinius, tada ir analizuosime. Tik nuo politinės krizės sprendimo rezultatų priklausys kaip su mumis kalbės. Kol kas visi užsienio politikos uždaviniai išlieka nepakitę.

Kalbino Jovita Pranevičiūtė

© 2003"XXI amžius"