Sena žaizda – visai ne barikada

Prezidentinio skandalo tema – keli „Atodangų“ klausimai prof. Vytautui Landsbergiui.

Savo pareiškimuose jau įsisiūbavus prezidentiniam skandalui - ir iki jo - ne kartą akcentavote grėsmes iš Rytų. Ar, Jūsų nuomone, šios grėsmės turi tendenciją augti, ar pastaruoju metu jos keičia savo formą, kad tapo labiau matomos? Ar iš tiesų mes patys tampame akylesni?

Galite neabejoti, Rusijos slaptosios tarnybos, kurios dabar yra valdančioji partija, labai myli nepriklausomą Lietuvą. Jos kupinos gerų jausmų ir už „sugriautą“ Sovietų sąjungą, ir tebeturi „deržavos“ tikslų. O jau esame finišo tiesiojoje – į laisvę (nuo baimės). Tad ir neištvėrė, paėjo banga: arba per pačius užvaldyti mūsų šalį (jei bijotume „skandalo“), arba sukompromituoti. Gal paskubėjo, gal „užsirovė“ ant kelių lietuvių drąsos, užtat dabar toks pasiutimas. Ir totalinis protų jaukimas („gal dar atsilošim?), ir vieno asmens tragiškas pajungimas.

Iki pastarųjų Prezidento rinkimų  daug kas šaipėsi iš rusofobiškų nuotaikų. Ar dabar mūsų visuomenei ir politikai negresia kitas kraštutinumas?

Tegul tik visuomenė nors kiek pabunda. Pabudo juk Sausio 13-ąją, net rusai ir lenkai. Suvokė juk tada, kas kur veda ar tempia.

Ar artėjanti Prezidento apkalta kenkia valstybės įvaizdžiui, ar yra dar vienas įrodymas, kad jau esame demokratiška valstybė?

Šalies įvaizdžiui labai pakenkė ir toliau kenkia tai, kas buvo daroma prezidentūroje ir paties Prezidento. Tad apkalta – jau pasekmė ir neišvengiamas nemalonumas. Tik nereikia statyti vežimo priešais arklį. Seimo veikla taiso tarptautinį šalies įvaizdį, ne atvirkščiai. Prezidentas, jei galvotų ne apie savo „unorą“, galėtų padėti Lietuvai to nemalonumo išvengti.

Ar nemanote, kad dabartinis prezidentinis skandalas atskleidė ne tik grėsmę iš Rytų, bet ir mūsų valstybės, visuomenės viduje užprogramuotas grėsmes? Ar sutinkate su nuomone, kad žmonės, Sausio 13-ąją palyginti vieningai gynę Lietuvos valstybingumą, šiandien atsidūrė priešingose barikadų pusėse? Kas, Jūsų nuomone, lėmė tokį pasidalinimą – ar padalinimą į „dvi Lietuvas“?

Lietuva nuo sovietmečio dvejopa: ir ta prisitaikiusi, nelyginant koks tarnas, pataikauti, sukčiauti, nusižeminti, prašyti ir laukti, ką Maskvos arba Kėdainių ponas duos, ir ta norinti būti garbinga laisvėje, dirbti sau ir savo vaikams, kurti sąžiningus žmonių santykius. Tai ne „padalinimas“, arba jis radosi labai seniai ir palaipsniui. O sena žaizda – visai ne barikada. Svarbu, kas iš to ką daro, ar gydo, ar aštrina.

© 2003"XXI amžius"