Lietuviškos Kalėdos po „Paksogeito“ žvaigžde

Lietuva vėl pateko į pasaulio žiniasklaidos akiratį, kaip neužmirštamais 1990-1991 metais. Šį kartą demonstruojame nepaprastai brandžią demokratiją: rengiame apkaltą prezidentui. Džiaugtis dėl to reikia ar liūdėti?

Jeigu žūtbūt savo posto besilaikančiam Prezidentui pavyks kaktomis sudaužti dvi Lietuvas (kurios, beje, visai ne šiandien atsirado ir ne R.Paksas jas sukūrė), džiaugsmo iš to tikrai neturėsime, nors triukšmo ir “reklamos” Lietuvai pasaulyje dar daugiau nei iki šiol. Betgali atsitikti ir taip, kad mūsų prieškalėdinį spektaklį žiūrės ir demokratijos iš jo mokysis tik tie, kas netingi, tačiau ne tie, kuriems tos pamokos labiausiai reikėtų. O reikėtų tokios demokratijos pamokos pirmiausiai prezidentui R.Paksui, jo komandai, tiems, kurie rinko R.Paksą į prezidento postą, ir tiems, kurie už tokį pasirinkimą ūdija ir plūsta R.Pakso elektoratą kaip beįmanydami – žodžiu, visai Lietuvai, o ne ją stebinčiam pasauliui.

Demokratiniais principais besivadovaujančioje (o ne vien juos deklaruojančioje) valstybėje kiekvieni rinkimai tampa tam tikru egzaminu, kurio metu paaiškėja, kaip kandidatai ir elektoratas įsisavino pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją, nes būtent Konstitucija apibrėžia kiekvienos valdžios institucijos galias, teises, pareigas ir atsakomybes. Ir būtent Konstitucija privalo vadovautis kandidatai, tiek siekdami Prezidento ar Seimo nario posto, tiek jį pasiekę.

Rodos, nieko čia sudėtinga. Tačiau kaip mokykloje, taip ir politikoje mokosi bei egzaminus vieni laiko geriau, kiti – blogiau, o kai kas ir visai neišlaiko. Tretieji po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo Prezidento rinkimai parodė, jog per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį demokratinio švietimo reforma arba nevyko visai, arba ji buvo sužlugdyta pačioje užuomazgoje. Kai kuriems kandidatams į prezidentus pagal esamą Konstituciją sukirptas prezidento frakas atrodė esąs per ankštas, ir jie, kaip, pvz., broliai A. ir V.Matulevičiai, atvirai žadėjo siekti prezidento galių išplėtimo. Kiti, kaip R.Paksas, per daug nesigilindami į Konstituciją, žadėjo rinkėjams daug tokių dalykų, kurie visai neįeina į prezidento kompetenciją bei teises. Tačiau dauguma rinkėjų kaip tik ir troško išsirinkti ne valstybę reprezentuojantį pareigūną, o kolūkio pirmininką ar tiesiog ūkvedį, kuris ir mokyklos prakiurusiu stogu pasirūpintų, ir kiemus bei butus siaubiančius vagis išgaudytų, ir suįžūlėjusius valdininkus sutramdytų, ir pensininko žilą putrą pienu pabaltintų, sviestu pagardintų…Tad ir išsirinko tą, kuris jiems atrodė panašiausias į tokį ūkvedį ar į „kietą“ partijos sekretorių, netolimoje praeityje dirigavusį visam rajono gyvenimui. O kai dabar tokiems rinkėjams imi aiškinti Konstitucijos nužymėtas prezidento teises, jie pasipiktina: “Tai kam mums iš viso reikia tokio prezidento, kuris tegali tik medalius kabinėti ir po užsienius važinėti? Tik pinigus be reikalo kišame jam ir jo patarėjams…”

Tai į ką dabar mesti akmenį? Į tuos, kurie norėjo, kad prezidentas dirbtų ne savo darbą, ar į tuos, kurie žadėjo visai ne prezidentinius darbus dirbti?

Kai kas, atrodo, norėtų prie gėdos stulpo prikalti ir vienus, ir kitus. Tačiau tokia lygiava būtų priimtina nebent brandaus socializmo auklėtiniams ar labai ant nepaklusnių ir tamsuoliškų masių supykusiam elitui. Bet juk net patį galingiausią dievą Jupiterį senovės romėnai mokė: “Jupiteri, tu pyksti? Vadinasi, tu neteisus”.

Atsigręžę į neilgą nepriklausomos Lietuvos istoriją, nesunkiai pastebėsime, jog Lietuvos valdžia nusivylusius ir gyvenimo sunkumų iškamuotus rinkėjus R.Pakso pergalei užaugino ir išpuoselėjo absoliučiai visos iki šiol valdžiusios vyriausybės, visi parlamentai, visos partijos, ilgiau ar trumpiau buvusios valdžioje. Ką tuo metu veikė elitu pasivadinusi Lietuvos visuomenės grietinėlė? Tylėjo ar droviai kikeno į kumštį, kai tautai ir rinkėjams melavo dauguma ir iki R.Pakso buvusių valdančiųjų (gal ne visi, bet, kaip dabar madinga sakyti, ”pakankamai daug” jų ir “pakankamai dažnai”), kai atlyginimai teisėjams, ministrams ir jų padėjėjams, departamentų direktoriams bei Seimo nariams buvo keliami ne po penkis ar dvidešimt litelių, kaip pensininkams ar gaunantiems atlyginimo minimumą, o šimtais ir tūkstančiais – neva tam, kad dorai dirbtų, kad nevogtų ir kyšių neimtų. Pagal tą logiką išeitų, jog sąžiningiausi mūsų valstybėje liko pensininkai, invalidai ir tie, kurių darbą valstybė įvertina pragyvenimo minimumu, nes jie kažkaip verčiasi iš tų grašių ir, įsivaizduokit, nevagia ir kyšių neima, o tik duoda visiems, kas nepateptas nedirba…Tačiau elitas to arba nepastebėjo, arba nesiryžo taip plūsti kolegų iš valdžios “elito”, kaip dabar jie plūsta R.Pakso reklama susiviliojusius bėdžius.

Išties, kas gali paaiškinti psichologiją lietuvių, kurie į ne kartą ir privačiame gyvenime, ir politikoje melavusį A.Brazauską žiūri su neišsenkančiu krikščionišku atlaidumu? Gal taip yra todėl, kad pats A.Brazauskas demonstruoja Kalėdų senelio atlaidumą visiems apsimelavusiems, apsivogusiems, valstybės interesus supainiojusiems su asmeniškais? Juk ir kilus dabartiniam skandalui R.Paksą ilgiausiai gynė premjeras ir daug kuo į jį panašus KAM vadovas. Pastarasis, beje, ir po Seimo laikinosios komisijos išvadų Prezidento veiksmuose neįžvelgė grėsmės nacionaliniam saugumui, nes jis, įpratęs saugoti Lietuvą nuo grėsmių iš išorės, atrodo, pamiršo apie vidines grėsmes, kurias kelia įstatymų ir Konstitucijos nesilaikanti valdžia, korumpuoti valdžios klerkai, nuperkami ir parduodami valdininkai, žiniasklaida bei…rinkėjai. Taip, taip, grėsmę valstybės saugumui kelia ir visuomenė, parsiduodanti už nerealius pažadus, už alaus skardinę ar labai realius litus, kurių, pavyzdžiui, nestokoja naują partiją sparčiai buriantis agurkų milijonierius… Tačiau vėl tas pats klausimas: ar jie visi vienodai kalti dėl keliamų grėsmių?

Jei tryliktus metus einantis vaikas dar nemoka skaityti ir rašyti – kaltas jis ar tie, kurie pagal prigimtinę teisę ar užimamas pareigas privalėjo pasirūpinti jo raštingumu?

Jei tryliktais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais didžioji Lietuvos rinkėjų dalis puola balsuoti už kiekvieną, kas pažada jiems geresnį gyvenimą, kas kaltas: ar tie rinkėjai, kurie, nebepakęsdami lietuviškojo “rojaus” varianto, bet dar neišbėgę iš Lietuvos, balsuoja už kiekvieną demagogą, politinį komediantą ar pinigų maišą, ar tie, kurie, susikūrę geresnį gyvenimą sau, pamiršo, jog ne jiems vieniems mėlynas Lietuvos dangus?

Bandymas suvokti motyvus, kurie pastūmė didelę tautos dalį į “pažadukų” glėbį, anaiptol nereiškia, kad toks jų pasirinkimas yra pateisintinas ar teisingas. Bet ir ignoruoti jų negalima, nes pamatėme, kuo toks ignoravimas baigiasi.

Į Lietuvą, kaip ir į visą krikščioniškąjį pasaulį, atėjo Adventas – rimties, apmąstymų, susitaikymo metas. Ko gero, tai labiausiai Lietuvai reikalinga Dievo dovana, nes būtent Trijų Karalių žvaigždė gali parodyti "masėms" ir "elitui" tiesiausią kelią į santarvę ir tarpusavio pagarbą. Kad tik neužsimerktume, kad neužmirštume atplėšti akių nuo televizorių ekranų ir pakelti jų į dangų…

Sofija MAČERNYTĖ

© 2003"XXI amžius"