Dėl Pakso - ryžtingai, bet išmintingai

Prieš porą savaičių vienas kaunietis Internete rašė apie Prezidentūros skandalą: ”Mes niekada nepasiduosime gindami mūsų prezidentą ir mūsų, tikrų lietuvių, garbę. Tik patys piliečiai gali išspręsti šią sufabrikuotą iš užjūrių atėjusią šmeižto kampaniją”.

Kalbant apie Pakso aplinką, tai visaip galėjo būti. Aukšto išsilavinimo ir plataus patyrimo KGB specialistai, dažnai sėkmingai dirbę ne vienoje valstybėje, šiandien tikrai nėra bedarbiai Maskvoje. Jei tartume, kad dabartinės akcijos tikslas buvo anaiptol ne Pakso likimas, o Lietuvos gero vardo suniekinimas, tai daug kas paaiškėja. Pavyzdžiui tai, kodėl toks gudrus žmogus kaip Borisovas galėjo palikti tiek jį bei R.Paksą diskredituojančios medžiagos savo stalčiuose. Taip pat tampa aiškiau, kodėl ALMAX specialistai, vietoje to, kad sėdėtų Maskvoje, atvyko “slapta” į Lietuvą, kad “netyčia” sulaikyti to paties Borisovo namuose, visam pasauliui galėtų liudyti apie pasirengimus būsimiems, o ne tik praėjusiems rinkimams. Kartu įrodydami, kad Lietuva nėra patikima partnerė tiek ES, tiek ir NATO. Dar blogiau - išryškindami Maskvos įtakos galimybes Lietuvoje ir pasaulio akyse padarydami ją kone Kremliaus vasalu.

Be abejo, galėjo būti ir paprasčiau. Paksas, prieš dešimtmetį vadovavęs statybos firmai buvusios Sovietijos Sibire, buvo pratęs lengvai dalinti pažadus. Tais laikais nei jo pažadų kas labai paisė, nei jis kitų pažadais tikėjo. Vis dar gyvendamas anuometinėmis nuotaikomis, Paksas Borisovui lengva ranka prižadėjo aukso kalnus, tikėdamasis, kad toks gudrus žmogus netikės viskuo pažodžiui. Tuo labiau, kad kai kuriuos pažadus išpildyti neatrodė labai sunku, o derybos iš Prezidento kėdės galėjo būti palankesnės.

Keisčiausia, kad dabar ginant Paksą neretai pabrėžiama, kad visas skandalas vyksta dėl “iš užjūrio atsiradusio sąmokslo”. Kodėl sąmokslas iš užjūrio, o ne iš Rytų, - neaišku. Gal tiesiog todėl, kad iš Rytų – Borisovas, tad sąmokslas turėtų būti “iš kitos pusės”.

Nors po rinkimų ne vienas politikas nujautė ir net girdėjo apie daugelį nerimą keliančių prezidentūros iniciatyvų, tačiau konkrečių įrodymų neturėjo, o remtis vien gandais būtų buvę nesolidu. Paksas, savo ruožtu, kiekvienoje savo kalboje akcentuodavo patriotizmą, mūsų tautos vertybes, kvietė kovoti prieš korupciją, saugoti dorą ir šeimą…

Ta Pakso laikysena pasirodė patraukli ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Dar ir dabar daug kam atrodo, kad vienintelė Pakso problema – ryšiai su Borisovu, kad atsisakęs jų, būtų tapęs tautai vertingu stipriu prezidentu.
Įdomu pastebėti ir tai, kad kai kurie išeivijos apžvalgininkai, kurie dar taip neseniai matė Kremliaus agentus už kiekvieno politinio kelmo Lietuvoje, šį kartą be jokios kritikos stojo ginti Pakso, nekreipdami dėmesio į Rusijos grupuočių įtaką Pakso aplinkai, susižavėję vien tomis gražiomis kalbomis apie tvarką, vienybę ir stipraus Prezidento įvaizdžiu neretai besipešančio Seimo fone.

Dabar, įsisiūbavus skandalui, jie mieliau primena, kad “ir kiti panašiai darė – nebuvo ir jie švarūs”, nei reikalauja, kad Prezidentas kuo greičiau paneigtų jam iškeltus kaltinimus ir padėtų tiek sau, tiek tautai. Gana tipiškas rytietiško mąstymo pavyzdys: nepripažinkime tikrovės, nutylėkime apie negeroves, gal jos pačios ir dings.

Gal kai kurių Lietuvos piliečių aklą nusiteikimą ir besąlygišką meilę Prezidentui dar galima paaiškinti penkiais sovietmečio dešimtmečiais ir pastarųjų metų nepritekliais, bet išeivijos veikėjų, dešimtmečius gyvenusių Vakarų aplinkoje, rytietiškas polinkis nusisukti nuo faktų yra visai nesuprantamas.

Juk daugelyje šalių prezidentinėje aplinkoje jau būta skandalų: JAV, Vokietijoje, Italijoje. Tegul ir susidurdamos su sunkumais, tos šalys sugebėjo iškelti viešumon krašto valdžios netvarką. Lietuvoje dabar kalbame apie dar nemalonesnį atvejį: kenksmingą užsieniečių įtaką mūsų valdžiai. Todėl iš visų Lietuvos valdžios institucijų laukiame ryžto. Tiesa, pirmiausia atsargaus ir išmintingo.

Padėtis keičiasi kone kasdien. Keičiasi ir politikų galimybės. Svarbu ne tik nuspręsti, palikti ar pakeisti R.Paksą. Svarbiausia visai Lietuvai ir pasauliui įrodyti, kad jis to nusipelnė, pateikiant įtikinančius faktus bei rimtas priežastis. Kitaip dalis Lietuvos piliečių liks įsitikinusi, kad įvyko sąmokslas.

Gal kai kurie politikai vis dėlto paskubėjo viešai kaltinti Paksą. Gal pernelyg aršiai įsisiūbavo tiek vienos, tiek kitos pusės organizuoti mitingai. Gal laikinosios komisijos grėsmėms nacionaliniam saugumui tirti išvados neatrodė pakankamai įtikinančios: daug tų išvadų kalba apie Pakso aplinkos žmonių netinkamą elgesį, bet ne apie krašto išdavystės požymius. Kol Prezidento kaltintojų argumentai atrodys paviršutiniški, tol kalbos apie sąmokslą prieš dorą ir patriotišką Prezidentą bus gajos ir taps patogiu ginklu mūsų tautos ir visuomenės skaldytojų rankose.

Lieka tikėtis, kad turintys ne per daug skaidrų įvaizdį mūsų aukštieji teismai šį kartą savo sprendimais pasistengs atgauti šalies piliečių pasitikėjimą, ir kartu su kitomis valdžios institucijomis pavyks pasauliui parodyti, kad Lietuva pajėgi tinkamai spręsti net ir labai sunkias krašto problemas.

Jonas PABEDINSKAS, Čikaga

© 2003"XXI amžius"