A.Katkevičiaus mitokūra
prezidentinio skandalo fone

Stebint pastarojo meto prezidentinio skandalo peripetijas, neapleidžia klaidinantis jausmas, kad šio skandalo pagrindiniai herojai - Prezidentas ir jo aplinka nelabai suvokia, į kokią situaciją pateko. Prezidentas vos ne kasdien savo susitikimų su provincija metu pasako ką nors tokio, nuo ko kitą dieną vienaip ar kitaip mėgina išsižegnoti. Neatsilieka ir patarėjai. Štai vienas iš Prezidento komandos favoritų Gintaras Šurkus nei iš šio, nei iš to visai Lietuvai ir likusiam pasauliui paskelbia apie Prezidento asmeniui gręsiantį pavojų. Gal toks elgesys ir atleistinas mažo miestelio seniūnui, - visi savi, supras, jei koks juokelis bus pro šoną. Valstybės vadovui ar jo patarėjams kone kasdienis neatsakingas svaidymasis žodžiais mažų mažiausiai nedera.

Žvelgiant paviršutiniškai, susidaro įspūdis, kad prezidentas ir jo aplinka kalba tai, kas jiems tuo metu į galvą šauna. Tačiau tai tik pirmas ir klaidingas įspūdis. Analizuojant pastaruoju metu iš prezidentūros pasiekiančią informaciją, akivaizdu, kad iš tiesų Prezidento aplinka dabartinę kritinę situaciją valdo ar bent jau stengiasi valdyti. Nuoseklus žingsnis ta kryptimi buvo žengtas jau skandalo pradžioje, kai pats Paksas ir jo bendražygiai, nevengdami aštrios retorikos ir patetiškų gestų, bandė visuomenei įpiršti mintį, kad prieš prezidentą rezgamas sąmokslas.

Prisiminkime: priešrinkiminės kampanijos metu dabartinis Prezidentas, gabių patarėjų padedamas, pakankamai sėkmingai sugebėjo didelei daliai Lietuvos įpiršti mintį, kad ji - kitokia, kad ši Lietuva iš esmės skiriasi nuo „elito Lietuvos“. O R.Paksas šioje virtualioje dviejų Lietuvų tikrovėje - vienintelis tikras “skurdžiosios” Lietuvos gynėjas. Tad po minėtos rinkimų kampanijos daugeliui žmonių jų kova už geresnį gyvenimą tapo aiškiai susieta su Rolando Pakso - kovotojo už teisingumą - įvaizdžiu.

Todėl visiškai suprantama, kad Prezidentui ir jo komandai įžvelgti prasidėjusiame skandale sąmokslą ar „šliaužiantį perversmą“ buvo naudinga ir politine, ir viešųjų ryšių prasme. Kaip mat buvo įvardintas ir klastingas priešas - LR Seimo pirmininkas ir už jo stovintis miesčioniškas, politinis bei visoks kitoks „elitas“. Ant svarstyklių tikrai negulėjo „valstybės įvaizdžio“ ar juolab „Tėvynės išdavystės“ sąvokos. Prezidentas tiesiog dar kartą užsuko visą savo „piarinę“ mašiną, kad ši politinė bei nemaža dalimi informacinė prezidentūros krizė būtų suvaldyta. Kyla natūralus klausimas: ar Prezidentui ir jo komandai pavyko? Ir taip, ir ne.

Pavyko tai, kas marketingo specialistų vadinama „tikslinio vartotojų segmento mobilizavimu“. R.Pakso išvykos po Lietuvą dar kartą leido daugeliui jau rinkimų kampanijos parengtų žmonių pasakyti: jūs esate kitokie nei “elitas” Vilniuje. Toks kitoniškumo “priminimas” gali būti traktuojamas kaip R.Pakso siunčiamas signalas žmonėms, kuriai vartotojų grupei jie priklauso – atstumtiesiems ir nuskriaustiesiems.

Prezidento viešųjų ryšių specialistai suvokė ir sėkmingai išnaudojo vieną iš pagrindinių Lietuvos politinio gyvenimo silpnųjų vietų – Lietuvos rinkėjo nesugebėjimą savarankiškai save priskirti kuriai nors visuomeninei grupei. Prezidentas ir jo komanda šiems žmonėms “padėjo” apsispręsti, kuriai socialinei grupei jie priklauso. Dauguma iš jų pagal prezidento ir jo komandos planą turėjo tapti “skurdžios” Lietuvos atstovais, kurių “skurdas” galėjo sutvirtinti dabartinio prezidento politinį stuburą kovojant su tautos “engėjais”. Dabartinės politinės krizės metu valstybės vadovas ir jo komanda siuntė jau rinkimų metu išbandytą žinutę, - gal kiek modifikuotą, tačiau išlaikančią tą pačią esmę. „Jūsų gyvenimas blogas, dėl to kaltas elitas, kuris nori mane nuversti, kartu atimdamas iš manęs paskutinę galimybę Jums padėti.“ Tokia žinia gana efektyviai suveikia prieš rinkimus, kai iš savo šalininkų tikiesi realios pagalbos - tau palankaus rinkėjo balso balsadėžėje.

Tačiau bandymas politinę krizę, kuri Prezidentą per mėnesį išstūmė į politinio gyvenimo užribius, spręsti rinkimų kampanijos metodais, t.y. išvykomis į provinciją, buvo nevykęs. Spausdamas ranką kaimo moterėlei gal ir gali jai patikti, tačiau vargu bau ar visoms moterėlėms tokiu elgesiu sugebėsi įrodyti savo nekaltumą, ypač kai tavo viešo išpažinimo provincijos žmogui nėra linkusi transliuoti TV, kuri šiomis dienomis kaip niekas kitas R.Paksą padarė politiškai neveiksnų. Tą suvokęs ponas A.Katkevičius jau nebe už širmos, o visai Lietuvai matant pradėjo braižyti Lietuvos socialinių grupių skerspjūvius. Vienus gelbėdamas nuo “gobšaus” elito, kitus pasmerkdamas prezidento “nemalonei”.

Bandymas Lietuvos visuomenei primygtinai įpiršti dviejų Lietuvų stereotipą Prezidentui leidžia tikėtis labai riboto rezultato. Nuolat kartodamas žmonėms apie jų skurdų ir blogą gyvenimą, R.Paksas faktiškai neturi jokių galimybių tas problemas spręsti. Tai jį stato į vieną gretą su tais politikais, kurie taip pat daug kalba apie sunkų žmonių gyvenimą, tačiau net nebando jo taisyti. Antra, - svarbu pabrėžti tai, kad prezidentūros krizė kilo ne provincijoje, o Vilniuje. Bandymas spausti Vilnių provincijos “sukilimo” argumentu davė visai priešingą rezultatą nei tikėtasi. Valstybės vadovas buvo apkaltintas visuomenės skaldymu. Į ką dar galima buvo atlaidžiai pažiūrėti rinkimų kampanijos metu, dabar gali tapti papildoma eilute prezidento apkaltos tekste.

Tokiu būdu vadinamoji „mitokūra“, apie kurią didžiuodamasis kalbėjo ponas A.Katkevičius ir kurios dėka kuklus parlamentaras trumpam tapo Lietuvos politinio gyvenimo Herakliu, dabartinėje situacijoje jau vertintina ne kaip žaismingas politinio „piaro“ žanras, o paskutinė tos „mitokūros“ apaštalo ir jo mokinių išlikimo galimybė ne tik Prezidento rūmuose, bet ir Lietuvos politiniame žemėlapyje. Bet suorganizuoti sales, pilnas prezidento “rėmėjų”, kur kas lengviau nei tuos pačius rėmėjus paversti realia politine jėga artėjant LR Seimo, o galbūt ir naujiems Prezidento rinkimams. Kita vertus, akivaizdus lieka paprastas dalykas: visą dėmesį sutelkęs į periferiją R.Paksas galbūt siekia daugelio tikslų, bet tikrai nesprendžia su juo susijusios politinės krizės. Nuoseklūs prezidentūros mėginimai su viešųjų ryšių pagalba šiai krizei suteikti naujų atspalvių gal ir paįvairina Lietuvos politinį gyvenimą, bet tikrai neatrodo nei prasmingi, nei juo labiau teisingi.

Tomas MISIŪNAS

© 2003"XXI amžius"