„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. vasario 27 d., Nr. 12


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Pakso skandalas žiniasklaidoje:

nuo Nietzsche'ės iki Comte'o

Virgis VALENTINAVIČIUS

Eltos redaktorius

 

Per Rolando Pakso skandalą žiniasklaida laikėsi įvairiai – vieni puolė, kiti gynė, treti apsimetė nepastebį; kai kurie puolantys persistengė, kai kurie ginantys persūdė, o tretieji mušė dešine ir gynė kaire. Didžiausias šalies dienraštis, be abejonės, priklausė prie puolančiųjų, bet jo puolimas pasižymėjo būdingu asmenybės susidvejinimu. Išmintingasis dienraščio “aš” drąsiai skelbė apkaltos proceso medžiagą. Vienas iš įspūdingiausių šio meto skaitinių buvo Jurijaus Borisovo įrašytas pokalbis su Pakso “viešaryšininku” Aurelijumu Katkevičiumi. Netrūko ir turiningų pranešimų bei ne mažiau turiningų komentarų “Laiko ženkluose” ir ypač pirmadienio autorinėse skiltyse, kurios dažnai būdavo tikra žudančio sarkazmo puota ir kartu atsakingai analizuodavo ir vertindavo, kas vyksta. Deja, šią puotą neretai sugadindavo kita, bulvarinė dienraščio tapatybė – “Stiliaus” ir “Gyvenimo būdo” mentaliteto autoriai imdavosi skaičiuoti Pakso veido raukšles; spėliojo, ar ėjo Paksas išpažinties; net priekaištavo, jog Paksas išdavęs vargšę Leną Lolišvili. Jei ironiškasis dienraščio “aš”, galima sakyti, išpažįsta Friedricho Nietzsche’ės “džiugųjį mokslą”, bulvarinis “aš” pasižymi visiška jumoro jausmo stoka. Pamirškite juoką čia įžengiantys – chiromantija yra absoliučiai rimtas mokslas apie tai, kas “yra iš tikrųjų”. Matyt, vadovaujamasi logika, jog vien ironija daug nelaimėsi (kodėl krito Vytautas Landsbergis?), todėl tenka prisidurti būrimo iš kavos tirščių paslaugomis.

Chiromantija yra daugiau skonio klausimas, o tam tikra žiniasklaidos dalis turi rimtų etikos problemų. Keli laikraščiai, vienas žinių radijas ir viena tyrimų televizija per paksogeitą Prezidentui jautė didesnę silpnybę negu galima pateisinti objektyvumo ir pusiausvyros normomis. Kokia pusiausvyra, jei per ketvirtą kanalą Jurijus Borisovas surenka aštuoniasdešimt nuošimčių palankių vertinimų (per Interneto svetainės “Omni laikas”, kurią skaito daugiausia Pakso nemėgstantys žmonės, balsavimus Pakso priešininkų skaičius retai būdavo didesnis nei šešiasdešimt nuošimčių).

Vitas Tomkus nusprendė, kad jo asmeninės problemos su “Lietuvos rytu” yra svarbiau nei Paksas, ir kitą dieną po apkaltos komisijos išvadų paskelbimo pirmajame “Respublikos” puslapyje įdėjo antisemiti nę karikatūrą su klausimu “Kas valdo pasaulį?”, kai komisijos išvadoms teko smulkus šriftas puslapio apačioje. Šlamštas turi savo nišą rinkoje. Rūtos Grinevičiūtės ir Vytauto Petkevičiaus fenomenas patvirtina tiesą, jog nėra tokios nesąmonės, kurios nebūtų galima parduoti už gryną pinigą, tik vieni gėdijasi tai daryti, kiti – ne, o tikri šlamšto pardavimo čempionai net jaučia malonumą.

Lietuvos valstybinė žiniasklaida nenusileido, o kai kuriais atžvilgiais pranoko geriausią privačią žiniasklaidą. Lietuvos radijo pirmoji programa ir patraukliausios LTV1 politinės laidos, pirmiausia Ritos Miliūtės “Panorama”, nuosekliai, dalykiškai ir be ypatingų emocijų (“miliūtiškai” šaltu veidu) preparavo Prezidento skandalo anatomiją. “Panoramos” operatyvumas, analitiškumas, pusiausvyra ir lakoniškumas (labai svarbus dalykas šio skandalo daugiažodystės liūne) tapo vienu ryškiausių dabartinės Lietuvos žurnalistikos profesionalumo orientyrų. Šiuo atveju buvo svarbus ne tik pačių žurnalistų profesionalumas ir sąžiningumas, bet ir nusistovėjęs LRT valdymo ir finansavimo modelis. LRT taryba dabartiniu pavidalu įrodė, jog gali apsaugoti žurnalistus nuo valdžios spaudimo, kai galimybė “prisidurti” iš reklamų išsprendžia pragyvenimo klausimą išvengiant per didelės priklausomybės nuo reklamos užsakovų.

Šis, ko gero, netyčia susiformavęs LRT modelis sukuria šiokią tokią užuovėją, kurios dažnai pasigenda privačios žiniasklaidos žurnalistai. Kitaip nei Vakaruose, žiniasklaidos savininkų ir žurnalistų santykiai Lietuvoje faktiškai nereguliuojami, tad už būvį kovojantiems žurnalistams per dažnai tenka laviruoti tarp lojalumo firmai ir ištikimybės tiesai. Tai, savo ruožtu, kuria idealias sąlygas neskrupulingiems politikams apsirūpinti palankiais “organais” - tik turėk pinigų. Pakso skandalas privertė sugrįžti prie bene ryškiausio pavyzdžio: perkamos spaudos vaidmens Pakso rinkimų kampanijoje ir didžiausios tos kampanijos suktybės: ypatingojo “Vakaro žinių” numerio sukeltos panikos dėl Vilniaus banko. Dabar smulkiai žinoma, kiek ir kaip Jurijus Borisovas už tai sumokėjo. Kita vertus, jei lig šiol neįrodyta, jog tai buvo neteisėta, kažkas ne taip su įstatymais, kurie nusako leistinos ir neleistinos politinės reklamos ribas.

Naujai įsteigtas “pozityvios minties” (bene čia turimas galvoje Auguste’as Comte’as?) savaitraštis priima savo glėbin visus, kas bent kiek krutina plunksną, ir siūlo rašyti ką nori su vienut viena sąlyga: negalima kritikuoti politikų, kurių pavardė prasideda “U” ir baigiasi “h”. Pozityvios minties savaitraštis, matyt, yra pirma kregždutė, pranašaujanti daugiau panašios orientacijos leidinių. Ateityje galima tikėtis ir kai kurių tradicinės (“P”) orientacijos organų atsivertimo į pozityvizmą. Tačiau visa tai – ateities problemos. Kaip sako anglai, first things first: pirma turi būti išspręsta “P” problema, tuomet ateis “U” problemos eilė. Bet kuriuo atveju, sprendžiant populizmo abėcėlės galvosūkius, nereikia pamiršti esminio dalyko – dabartiniai įstatymai nepakankamai saugo žiniasklaidą nuo nesąžiningų savininkų ir politikų savivalės. Visos žiniasklaidos neskrupulingumu besipiktinantiems Seimo nariams geriau pasukti galvas, kaip pataisyti įstatymus, kad doriems žurnalistams tektų rečiau rinktis viena iš dviejų – arba išgyventi, arba rašyti tiesą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija