„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. vasario 27 d., Nr. 12


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Šalis, kurioje dingsta politikai…

Jūratė LAUČIŪTĖ

Humanitarinių mokslų daktarė

Pradėjus rašyti šį straipsnį, pasiekė informacija: Rusijoje jau kelinta diena pasigendama žinomo politiko, buvusio Dūmos pirmininko Ivano Rybkino, kuris, aršiausio V.Putino priešininko B. Berezovskio remiamas, iškėlė savo kandidatūrą į prezidento postą. Ir nors jis atsirado gyvas ir gal net sveikas, jo dingimo sukeltas sąmyšis dar kartą priminė Rusijai ir pasauliui, jog tai šalis, kur pastaruoju metu ne vienas valdančiajam klanui oponuojantis politikas ar žurnalistas buvo fiziškai sunaikintas.

Dar nesuvirškinusi skandalingų Dūmos rinkimų (panaudojus specifines rinkimų rezultatų skaičiavimo technologijas, reikiamo balsų kiekio nesurinko ir į Dūmą nepateko dvi dešiniosios partijos - “Jabloko” ir “Sojuz pravych sil”), Rusija įsisuko į Prezidento rinkimų maratoną. Nors Vyriausioji rinkimų komisija patvirtino kelis kandidatus, niekas neabejoja, kad tai – rinkimai be pasirinkimo. Alternatyvos V.Putinui nėra, tad nėra nė rimtesnės intrigos, kuri galėjo atsirasti nebent tuo atveju, jei būtų iškilęs dabartinės Dūmos daugumos neremiamas kandidatas. Tiems, kurie mėgsta kurti politines prognozes, lieka tik spėlioti, kiek ilgai valdys V.Putinas: ar jis tikrai apsiribos, kaip žada, Konstitucijos nurodytu terminu, t. y. ketveriais metais. O kol kas žiūrim, ką turim.

Vokietijos laikraštyje “Welt” paskelbtame straipsnyje “Rusiška ruletė” prancūzų filosofas Andre Gliuksmanas aiškina, jog šiandienė Rusija, mėgindama atsikratyti komunistinės-sovietinės sistemos, pasuko ne “Havelo keliu” – kai visos gyvenimo sritys yra palaipsniui demokratizuojamos, siekiant sukurti pilietinę visuomenę, - o “Miloševičiaus keliu”. Šitame kelyje vadovaujamasi didžiavalstybine retorika ir remiamasi jėgos struktūromis. Išanalizavęs pastarojo meto V.Putino kalbas, autorius daro išvadą, jog Rusijos prezidentas visas pastangas nukreipė “bolševikinei rinkai” (ar “rinkos bolševizmui”) kurti.

Pačios Rusijos analitikai V. Putino konstruojamai sistemai apibūdinti yra linkę vartoti kitus terminus. Pavyzdžiui, “kapitalizmas su Stalino veidu”. Nuo A. Gliuksmano pateiktojo šis apibrėžimas skiriasi nebent ūsais…

Šiaip ar taip, parėmęs rinkimuose “Vieningosios Rusijos” (“Jedinaja Rossija”) partiją, V.Putinas užsitikrino tokį parlamentą, kurio jam ir reikėjo užbaigiant valdžios vertikalės - kai šaliai vadovauja žmonės, galintys mąstyti tik vertikaliai: iš viršaus į apačią ar iš apačios į viršų - statybą.

Vienas tokių mąstančių “iš apačios į viršų” - Kremliaus administracijos vadovas Dmitrijus Medvedevas eksportui skirtame straipsnyje (“Financial Times”) tvirtina, jog Dūmos rinkimų rezultatai liudija Rusijoje įsivyravusį politinį stabilumą. Daugumą Dūmoje laimėjusią “Jedinaja Rossija“ jis vadina „konservatoriškais centristais“, kurie tęs liberalias reformas. Tačiau pirmieji porinkiminiai Dūmos lyderių bei premjero programiniai pasisakymai reformatoriško įkarščio nedemonstruoja. Tęstinumas pasireiškia nebent ketinimų neapibrėžtumu ir vangumu. Pvz., paskelbęs, jog vyriausybė planuoja kovoti su nedarbu, vietoj konkrečių priemonių plano premjeras pranešė apie dideles viltis, kurias vyriausybė deda “ne vien į federalines, bet ir į regionines smulkiojo verslo vystymo programas”. Deja, smulkusis verslas Rusijoje (kaip, beje, ir Lietuvoje) konkrečios paramos iš vyriausybės dar nėra matęs, nepaisant reguliariai kartojamų gerų ketinimų bei vilčių ir, matyt, dar negreitai pamatys.

Jau kitą dieną po rinkimų buvo užmiršti visi pažadai pamėtėti kokį nors valdžios posto kaulelį dešiniosioms partijoms. Nenuoširdžiai apgailėję, jog Dūmoje nebeliko tikrųjų (o ne žirinovskininkų) liberalų frakcijų, ir V. Putinas, ir Dūmos lyderiai davė suprasti, jog jų vietos valžioje jau užimtos. Dešiniąja parlamentine partija prezidentas paskelbė “Jedinaja Rossija”, o buvusiems dešiniesiems paliktas trečio plano vaidmuo: “generuoti reformatoriškas idėjas”, nepatikėjus jokių svertų joms įgyvendinti.

Demokratinio bloko analitikai teigia, jog prezidentas visuomenei “išrašė receptą, kaip pagaminti autoritarinio režimo ekonomiką” arba autoritarinę valstybę su “valdiško kapitalizmo ekonomika”. Bet tai nėra tautiškai rusiškas - tai tipiškas paternalistinės valstybės modelis, kokį šiandien galime rasti Nigerijoje, Indonezijoje ir kitose egzotiškose šalyse. Rusijoje, kaip ir Indonezijoje, valdančiąja klase tapo biurokratinė buržuazija, tik Indonezijoje – be čekistų… Ir nors formaliai po Dūmos rinkimų postų, kuriuos užimtų čekistai profesionalai, beveik nepadaugėjo, tačiau jų pakanka, kad Rusijos vidaus ir užsienio politikai būtų suteiktas specifinis, pavojų tikrosioms demokratinėms vertybėms keliantis atspalvis.

Į parlamentą kol kas nepatekusios Nacionalinės-valstybinės partijos lyderis A.Sevastjanovas, paklaustas, ar taps Rusija fašistine valstybe, atsakė: “Taip. Būtinai. Neišvengiamai. Fašizmas – ne kas kita, kaip nacionalinio kapitalo diktatūra. O juk kaip tik to Rusijai reikia kaip duonos, kaip oro.”

Bet į Dūmą pateko respektabilesnis tos partijos analogas – blokas “Rodina”, kurio programoje nedviprasmiškai teigiama, jog jis – už tautiškai orientuotą politiką ir ekonomiką, t. y., už nacionalkapitalizmą. Kartu su V. Žirinovskio neva liberalais demokratais jie akivaizdžiai demonstruoja pasauliui, jog rinkimus į Dūmą kartu su V.Putiną rėmusia partija laimėjo ir tos jėgos, kurios atvirai palaiko karinės, teritorinės, ekonominės ekspansijos idėją. Revanšistinis tvaikas, įsivyravęs naujojoje Dūmoje, toks stiprus, jog apnuodijo ir vieną kitą ten prasiskverbusį demokratą. Štai niekada simpatijų didžiavalstybinei retorikai nereiškęs Vladimiras Ryžkovas ėmė ir slystelėjo ant nacionalistinio banano žievės, paskelbęs, kad „reikia kuo skubiau išspręsti nacionalinių mažumų problemas Baltijos šalyse”.

Galima įsivaizduoti, kaip apsidžiaugė Latvijos lietuviai su lybiais ar Lietuvos karaimai su žydais, išgirdę, jog jų problemų imsis Rusijos Dūma!

Užsienio rusų problemoms rimtą dėmesį ėmė skirti ir prezidentas V. Putinas. Kalbėdamas Tėvynainių kongrese, jis pabrėžė, jog būtina telkti į vieną visumą užsienyje gyvenančius rusus, visą rusišką kalbos, kultūros, žiniasklaidos ir mokyklų pasaulį. Rusijos URMas, demonstruodamas, kaip veikia „valdžios vertikalė“, skubiai ėmė vykdyti prezidento pageidavimą ir sukūrė programą “Pagrindinės RF URM darbo kryptys, vystant Rusijos kultūrinius ryšius su užsienio šalimis”. Kas gali paneigti, jog būtent tos programos dėka Latvijos rusų spaudoje gruodžio mėnesį buvo paskelbta keletas straipsnių, kuriuose įrodinėjama, jog Ryga – rusiškas miestas, kuris artimiausiu metu turįs švęsti savo dviejų šimtų (? ! – J.L.) metų jubiliejų ?..

Į šią programą įsitraukė ir Maskvos merija, sukvietusi patriotus į du tarptautinius renginius: apvalų stalą tema “Užsienio diaspora – ekonominis Rusijos potencialas” ir forumą “Užsienio diaspora – Rusijos intelektualinis rezervas”. Stebina ne pasirinktos temos. Jos kaip tik skamba aktualiai ir gali būti patrauklios ne tik rusų, bet ir kitų tautų (beje, ir lietuvių) diasporai užsienyje. Stebina tik tai, kad Rusijos valdžia būtent dabar susirūpino tuo ekonominiu ir intelektualiniu savo rezervu, ir labiausiai tuo, kuris “susikaupė” buvusiame sovietiniame lageryje. Verta prisiminti, jog akcentuodamas kaip tik šitų vadinamųjų “rusakalbių” svarbą (įdomu, jog Prancūzijos spauda NVS ir Baltijos šalyse gyvenančius rusus vadina “raudonkojais”…), į Dūmą pateko blokas “Rodina”. Toks kontekstas verčia rimtai įsiklausyti į žiniasklaidos spėliones, jog Rusijos valdžia yra sudariusi slaptą susitarimą su nacionalistinėmis padugnėmis, vadinamaisiais skinais arba skinchedais. Jų valdžiai gali prireikti, jei visuomenė pernelyg greitai atsikvošės ir susiorganizuos oponuoti valdžios vykdomai politikai, kuri jau praktiškai oficialiai vadinama “valdoma demokratija”.

Vieni politologai, kurie oponuoja tokiai demokratijos atmainai, didesnio tikslumo vardan siūlo atsisakyti termino "demokratija“ ir vadinti dabartinę valdžios sistemą ir jos vykdomą politiką "autokratija" arba "autoritariniu režimu". O Nacionalinės strategijos tarybos ekspertai (beje, tie patys, po kurių „ekspertizės“ 2003 m. prasidėjo antioligarchinė kampanija ir buvo suimtas turtingiausias Rusijos žmogus M. Chodorkovskis) susižavėję aiškina, jog valdoma demokratija – tai tokia politinė sistema, “kuri remiasi Rusijos prezidento politiniu - vadovaujančiu vaidmeniu ir jo išsakomomis iniciatyvomis”. Tiesa, jiems kažkodėl labiau patinka tokią, atsiprašant, demokratiją vadinti ne “valdoma”, o “nukreipiamąja” ar “reguliuojama”, bet skirtumas čia tik stilistinis, o ne esminis.

Šiaip ar taip, proprezidentinės “Jedinaja Rossija” triuškinanti pergalė Dūmos rinkimuose pademonstravo, jog Rusijos visuomenėje tebevyrauja senas tradicijas turintis tikėjimas vienu lyderiu, politiniu “caru – tėveliu”, kuris ir padėjo Rusijos biurokratijai ir su ja suaugusiems “geriesiems“ verslininkams įsitvirtinti aukščiausioje valdžios lygoje.

Kažkada Napoleonas Bonapartas sakė: “Pergalę visuomet laimi tie, kurie turi gausiausius batalionus”. Šiandien Rusijoje gausiausi batalionai yra Putino rankose, nes jį remia buvusių liberalių reformų nepriėmęs “homo sovieticus”. 2003-ųjų metų sociologiniai tyrimai parodė, jog į klausimą, ar būtų geriau, jei šalis gyventų kaip iki 1985 metų, teigiamai atsakė 44 nuošimčiai, o abejojančių - dar 22 nuošimčiai. Ir visi jie svajoja apie “didžiosios Rusijos” atstatymą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija