Mane žeidžia, kai ciniškai kalbama
apie politiką

Lietuvoje keletą dienų viešėjo buvusi Lietuvos švietimo viceministrė, o šiuo metu – JAV Lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkė, išeivijoje gimusi ir subrendusi Vaiva Vėbraitė-Gust iš Durham’o, Conn. Prieš atvykdama į Lietuvą ji dalyvavo UNESCO Tarptautinio švietimo biuro konferencijoje Ženevoje ir buvo išrinkta šios organizacijos Tarybos viceprezidente. Žurnalistė Audronė V. Škiudaitė paprašė viešnią pasidalinti mintimis apie Lietuvą, jos švietimą ir apie save.

Jums teko stebėti Lietuvos ir Amerikos švietimo sistemas. Ar galima jas lyginti?

Man atrodo, kad Lietuvai yra naudinga susipažinti su švietimo sistemomis visose valstybėse. Ir tai, kas Amerikoje gali atrodyti labai pažangu ir reikalinga, gali neatitikti Lietuvos kultūros poreikių. Valstybės vis dėlto yra labai skirtingos – dydžiu, kultūrine įvairove, gal ir savo tam tikrais valstybiniais siekiais. Geriausias būdas pažinti švietimo sistemą iš vidaus man, kaip pareigūnei, buvo tai, kad mano vaikai lankė mokyklas ir čia, ir ten. Man patinka, kad Amerikoje nėra reikalaujama labai didelio žinių bagažo, ypač vyresnėse klasėse. Lietuvoje šeimos ir vaikai skundžiasi, ir aš manau, kad ne be reikalo, dėl per didelio krūvio. Turbūt ne vienas prisipažintume, kad iš tų žinių, kurias kažkada įsikalėm, daug kas yra primiršta ir nelabai panaudota. Pagalvoji: kam to reikėjo? Pasaulis yra pakitęs, mes negalime sulaikyti jo kaitos, mes turime išmokti ją valdyti. Man patinka, kad Amerikoje vaikai vyresnėse klasėse yra orientuojami įgyti įgūdžių, kurie bus reikalingi darbo, piliečių pasauly. Tai nereiškia, kad jie neišmoksta daug ir skirtingų akademinių dalykų. Bet jiems yra duodama kur kas didesnė laisvė rinktis negu Lietuvoje.

O Lietuvoje man patinka kiti dalykai: tam tikras šeimyniškumas, kuris jaučiamas ypač pradinėse klasėse, kur susidaro geri ryšiai tarp mokytojų ir klasės. Man patinka, kad ,,klasiokai” jaučia didelį prieraišumą vieni kitiems - Amerikoje to nėra. Vaikai keičia klasę ir mokytoją kiekvienais metais. Klasiokai – tai papildomas komandinis žaidimas su auklėtoja šalia. Auklėtojos Amerikoje taip pat nėra. Ten visi – dideli individualistai. Skirtumų yra, bet juos vertinti reikia labai atsargiai, atsižvelgiant į šalies gyvenimą, kad vieni apie kitus išmoktume daugiau.

Jūsų pažintis su Lietuvos švietimo sistema prasidėjo nuo APPLE kursų.

Organizacija APPLE (angliškai obuolys – tai mokytojų ir mokinių draugystės simbolis) įsikūrė 1990 m. rudenį. Iššifravus tai reiškia – Amerikos mokytojų talka Lietuvai. Labai įdomių rezultatų sulaukėme jau pirmaisiais metais. 1991 m. vasarą į kvalifikacijos kursus susibūrė apie 30 pedagogų iš JAV, vėliau tas skaičius kilo iki 80. Pirmieji kursai buvo labai emocingi, sakyčiau, kad Lietuvos mokytojai labai laukė kolegų iš JAV. Jiems buvo įdomu, kas Vakarų švietimo sistemoje vyko daugelį metų. Geležinė uždanga egzistavo juk ir profesine prasme. Mokytojai persiėmė entuziazmu kurti šiuolaikišką Lietuvos mokyklą ir tarp pirmųjų kursų lankytojų atsirado tokių, kurie nutarė steigti savas mokyklas, kurių dabar yra įvairiuose miestuose. Kai kurios yra privačios, kitos tapo savivaldybių. Jos taiko APPLE taikomas metodikas, kurios nėra jokie stebuklai, bet labai paprasti dalykai – tiesiog truputį kitaip žiūrėti į vaiką, į asmenybę, į bendravimo galimybes. Manau, kad tai po truputį ateina į visas Lietuvos mokyklas, bet tuo metu tai atrodė labai naujoviška. Kai kurios mokyklos dabar yra tapusios centrais, kur kelti kvalifikaciją atvyksta ir kitų mokyklų mokytojai. Kita grupė įstaigų, kurios išaugo iš APPLE, yra regioniniai mokytojų kvalifikacijos kėlimo centrai. APPLE dirba ir toliau. Su ministerija yra sudarytos sutartys, kurios anksčiau buvo tik žodinės. Šiais metais pagrindinė tema bus komunikaciniai įgūdžiai ir bus kalbama apie bendravimą mokyklos aplinkoje: mokykloje tarp mokytojų ir vaikų, tarp mokyklos vadovų, taip pat ir su šalies valdžia. Tikimės, kad dalyvaus daug šimtų pedagogų.

Esu paprašyta organizuoti APPLE kursus Lietuvoje 2005 m. Dabar pradėjau rinkti paraiškas, ką labiausiai Lietuvos kolegos norėtų išgirsti. Nesiūlom Amerikos pavyzdžio aklai, sugebame įsiklausyti į aktualią tematiką. Tarp pagrindinių temų - pilietinis ugdymas, informacinių priemonių naudojimas ir t.t.

Beje, išeivijos lietuviai turi priekaištų Lietuvos švietimui dėl per menko, jų nuomone, patriotizmo ugdymo. Ką Jūs apie tai manote?

Sudėtinga tema, bet reikia pabūti Lietuvos mokytojo kailyje ir tada vertinti. Išorinių patriotizmo požymių, galima sakyti, Amerikoje yra daugiau. Ten, kaip ir čia nuo šio rudens, prie kiekvienos mokyklos kabo vėliavos. Lietuvoje ta mintis iš pradžių susilaukė daug priekaištų, pradedant nuo buitinių - kad jos suplyš, o pakeisti pinigų nėra, - iki tokių pareiškimų, kad mokykla yra švietimo, o ne politinė institucija (tarsi vėliava būtų politinis simbolis). Amerikiečiai savo vėliavą laiko valstybės simboliu. Ne vieną Lietuvoje nustebins, kad Amerikoje daugelyje mokyklų kiekvieną rytą klasėje vaikai garsiai ištaria priesaikos žodžius valstybei.

Tai dariau aš, tai daro mano vaikai. Priesaikoje yra užuomina, kad asmuo jaučia priklausomybę valstybei ir prašo, kad tą valstybę saugotų Dievas.

Jūsų, kaip JAV Lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkės, norėtume paklausti, kaip lietuvių išeivija žiūri į sudėtingą šiandienę Lietuvos politinę padėtį.

Nesiryžčiau išsakyti bendruomenės požiūrio, tuo labiau, kad mūsų organizacija nėra politinė, bet jungianti skirtingų patirčių ir požiūrių žmones. Galiu kalbėti kaip išeivijos žmogus, nes užaugau išeivijoje ir dabar dirbu išeivijai. Mūsų žmonės jaučia priklausomybę Lietuvai: ar jie yra Lietuvos piliečiai, ar nėra. Meilė ir parama Lietuvai nepriklauso nuo pilietybės, mes visi jaučiame teisę rūpintis jos ateitimi, taip pat ir išsakyti savo rūpestį. Turime teisę pareikalauti tam tikrų atsakymų. Aš norėčiau, kad Lietuvos politikai, – labai paprastais žodžiais pasakysiu, – kalbėtų tiesą ir veiktų Lietuvos valstybės labui, o ne savo asmeniniam labui. Kaip rodo praktika, kartais tai labai sunku padaryti. Kai kas ima ir susipainioja.

Žmonės sako, kad valdžia žmogų gadina. Aš nelinkusi pritarti, kad visais atvejais taip yra. Dirbdama Lietuvoje, aš pažinau daug kilnių žmonių. Mane žeidžia, kai ciniškai kalbama apie politiką, kad tai nešvarus dalykas ir kad įsijungus į politiką negalima išlikti švariems. Kartais sakoma: prezidentas pasielgė galbūt ir neteisingai (pasakoma ir dar stipriau), ir priduriama: bet taip daro visi. Man atrodo, kad šitaip mes negalime žiūrėti į Prezidento instituciją, apskritai taip negalima žiūrėti į laisvos Lietuvos valstybės žmones, kurie, priimdami pareigas, prisiima ir aukštesnį standartą. Taip privalo daryti viso laisvojo pasaulio politikai.

Aš esu labai susirūpinusi dėl Lietuvos artimiausios ateities. Manau, kad mes esame ne tik skandalo, bet ir tam tikros moralinės krizės maišaty. Labai norėčiau, kad Lietuvos žmonės ateityje nedviprasmiškai pasirinktų savo valdžios veiksmų skaidrumą ir kad nebūtų linkę tikėti lengvai mestais pažadais, anekdotais ar juokeliais, o rinktųsi rimtą politinę programą.

Ar tos Lietuvos, kurią Jūs pirmą kartą pamatėte, žmonės yra pasikeitę?

Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau sovietmečiu. Lietuvą pamilau dar prieš atvykdama. Ne mažiau ją mylėjau pamačiusi iš arti su visais jos nepritekliais. Karštai myliu ir dabar. Visuomenė, be abejo, yra pasikeitusi. Man atrodo, kad ji nėra nesusiformavusi idėjine prasme. Su dideliu džiaugsmu buvo sutikta laisvė, bet kai pradėjome suvokti, koks tai didelis darbas, kai kurie truputį nusivylė. Tik dabar pradedama suprasti, kad laisvės statyba yra nesibaigianti užduotis. Mes nesame pastatę tvirto socialinio solidarumo, kuris būtų nepažeidžiamas. Reikia jį kiekvieną dieną kurti toliau. Ir reikia tai daryti labai ryžtingai. Aišku, tai sunku, tai reikalauja sąmoningų apsisprendimų. Negalima geriems žmonėms tik sėdėti ir laukti, kad viskas gerai baigtųsi. Senais laikais sakydavo, kad reikia 10 nuošimčių savo uždarbio skirti Bažnyčiai. Man atrodo, jeigu bent vieną nuošimtį ne pinigų, bet savo rūpesčio, įsipareigojimų skirtume valstybei, būtų geriau.

Norėtume Jus pristatyti ,,Atodangų” skaitytojui.

Mano tėveliai į Ameriką atvyko po karo. Tėvelis buvo karininkas ir chemikas pagal profesiją, Lietuvos savanoris. Mamytė buvo daug jaunesnė ir pasitraukė iš Lietuvos su savo tėveliais, o mano tėvelį išvežė vokiečiai ir įkalino jį kartu su Gabrieliu Žemkalniu. Augau labai lietuviškoje aplinkoje. Mūsų šeimoje visos kalbos sukosi apie Lietuvą, ir aš gyvenau tarsi dviejose aplinkose: kasdien eidavau į amerikietišką mokyklą, o grįždavau į lietuviškus namus. Pripratau gyventi tokioje virtualioje Lietuvoje. Kaip ir dabar: atsikeliu, įjungiu internetą, skaitau ,,Lietuvos rytą” ar kitus laikraščius, Švietimo ministerijos tinklalapį ir - įžengiu į virtualią Lietuvą.

Kaip tėvelis, baigiau chemiją universitete, magistro laipsnį įgijau biologijos srityje. Dalyvavau visuomeninėje veikloje įvairiausiose organizacijose – Lietuvių Bendruomenėje, šiek tiek ateitininkų ir skautų veikloje, nes mūsų apylinkėje nedaug buvo lietuvių šeimų. Baigiau šeštadieninę mokyklą ir ėmiau joje mokytojauti. Vėliau įsitraukiau į VLIKo ir Tautos fondo tarybas. Ištekėjau. Mano vyras – ne lietuvis. Ilgai tarėmės, sutarėm, kad vienaip ar kitaip šeima bus lietuviška, nes kitaip negalėjau net pagalvoti. Taip pat sutarėm, jei Dievas duos vaikučių, aš liksiu namie su jais, auginsiu pati, kad jie gerai išmoktų lietuvių kalbą. Gyvenant amerikietiškoje aplinkoje išlikti lietuviu yra be galo sunku.

Turiu 4 vaikus: Arą, dvynius: Lokį ir Liepą ir jauniausią – Sirvydą. Kūrėme APPLE, leidom APPLE žiniaraštį. Perėmiau administravimą, kur buvo dirbama visuomeniniais pagrindais. Su APPLE dirbau iki 1997 m. Švietimo ministras Zigmas Zinkevičius maloniai priėmė į pedagogų rengimo skyriaus vadoves. Tiesa, tą darbą dirbau tik 4 mėnesius. Po to galvojau - grįšiu į šeimą, į Ameriką. Tačiau neblogai sekėsi, tad pakvietė dirbti viceministre. Sutikau. Vaikai pakaitomis gyveno tai su manimi, tai su tėvu Amerikoje. Šitaip tęsėsi 4 metus. Tai buvo labai laimingas, nuostabus gyvenimo etapas, nepaprastai daug išmokau, manau, pasiekėme neblogų dalykų. Tai padėjo pagrindą tarptautinei veiklai Lietuvos labui švietimo srityje.

Dėkojame už malonų pokalbį. Reikia pridurti, kad V. Vėbraitės-Gust sūnus Sirvydas vienas grįžo tęsti mokslo Vilniaus gimnazijoje, o bakalauro laipsnį netrukus įgysiantis Aras jau yra išsiuntęs paraiškas ieškoti darbo Lietuvoje.

Kalbino
Audronė V. ŠKIUDAITĖ

© 2004 "XXI amžius"