Zuikis drąsuolis, arba
Ką Lietuva veiks NATO ir ES

Tomas MISIŪNAS

Politologas

Kai prieš porą metų pradėjome ypač intensyviai ruoštis narystei NATO, kiekvienoje autobuso stotelėje galėjome išvysti didžiulį plakatą, kuriame buvo pavaizduotas liūtas (suprask – NATO), o šalia jo besišypsantis zuikis (suprask – Lietuva NATO pašonėje). Lietuva per savo, kaip nepriklausomos valstybės, istoriją dar niekada neturėjo tokių karinio saugumo garantijų, kokias gali suteikti karinis NATO aljansas. Likus vos kelioms savaitėms iki narystės, kai praktiškai nebeliko net teorinės galimybės likti už NATO durų, galima pastebėti, kad Lietuvos zuikis tapo labai drąsus – jis atvirai prabyla apie NATO bazes Lietuvos teritorijoje (suprask – mes pilnateisiai NATO nariai), išsiunčia permanentinę grėsmę kėlusios didžiosios kaimynės šnipus (vėliau panašiai pasielgė ir estai), galiausiai - atvirai skaičiuoja, kur ir kaip virš Baltijos valstybių skraidys jų oro erdvę kontroliuojantys NATO naikintuvai. Panašu, kad taip aukštai iškėlę galvą su Rusija mes dar nešnekėjome.

Kita vertus, pats NATO palyginimas su liūtu nėra visiškai tikslus, nes Šaltojo karo pabaiga išryškino skirtumus tarp JAV ir jų sąjungininkių Europoje. Pasirodė, kad tas liūtas greičiau yra JAV su savo karine galia, saugantis Europą nuo Rusijos revizionizmo ir, kaip paaiškėjo po Rugsėjo 11 d., nuo naujų grėsmių. Lietuvos ir kitų mažųjų Europos valstybių narystė kariniame aljanse gali dar padidinti tą išryškėjusį karinių ir technologinių galių skirtumą aljanso viduje. Be to, tikėtina, kad narių skaičiaus išaugimas apsunkins ir aljanso partnerių galimybes susitarti ir vienbalsiai priimti sprendimus. Kita vertus, JAV yra suinteresuota Lietuvos ir kitų Vidurio Europos valstybių atėjimu į aljansą, nes šios valstybės, turinčios ilgą istorinę gyvenimo be saugumo garantijų patirtį, yra politinės Amerikos sąjungininkės. Tai yra “naująją” nuo “senosios” Europos skiriantis bruožas. “Senoji” Europa jaučiasi pakankamai subrendusi pasirūpinti savimi - net ir karinio saugumo prasme. Tiesa, reikia pastebėti, kad ES paversti ne tik ekonomine, bet ir politine organizacija jau buvo bandoma ne kartą, todėl nuo praėjusių metų vykstančias didžiųjų ES valstybių – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės konsultacijas dėl intensyvesnio karinio bendradarbiavimo galima laikyti arba didele pažanga (susitikinėja “didysis Europos trejetas”), arba eiline iniciatyva su numanomais, bet neįvykdomais rezultatais (nes dalyvauja tik trys valstybės). Bet kuriuo atveju tai sukuria vidinę įtampa tiek NATO, tiek ES viduje.

Lietuva tikrai ne vienintelė valstybė, priklausysianti ir NATO, ir ES, tačiau tai reiškia, kad ramus mūsų užsienio politikos periodas baigėsi. Skaičiuojant dienas ir savaites iki abiejų narysčių Lietuvai kaip niekad reikia gerai apmąstytos užsienio politikos strategijos: pirma, reikia išlaikyti JAV dėmesį ir teikiamas saugumo garantijas; antra - užsitikrinti savo ekonominę plėtrą ES; trečia, palaikyti gerus santykius su Rusija, kartu mažinant ekonominę ir energetinę priklausomybę nuo šios valstybės; ketvirta, ir tai tikriausiai yra svarbiausia, – apibrėžti savo interesus abiejų organizacijų erdvėje kaip vietinius, regioninius ar dar platesnius.

Aptarkime visus keturis tikslus. Pirma. Karas prieš terorizmą iš esmės reiškė JAV globalių interesų pasikeitimus: perrašomos viešosios ir slaptosios nacionalinės strategijos, kalbama apie karinių pajėgų reformas ir perdislokavimą, ieškoma trumpalaikių (patogių) partnerių ne tik transatlantiniame regione, bet visame pasaulyje. Todėl klausimas, kokią vietą Lietuva užims naujojoje JAV strategijoje, yra labai natūralus. Busho sakinys, kad “Lietuvos priešai yra ir Amerikos priešai” neturėtų labai guosti, nes turime ir patys kažką siūlyti: savo politinę paramą bet kokiems JAV užsienio politikos žingsniams, atstovavimą JAV interesams ES institucijose ar placdarmą JAV įtakai skleisti toliau į Rytų Europą bei Pietų Kaukazą. Vieno atsakymo nėra.

Antra. Narystė ES reiškia ne tik struktūrinių fondų paramą Lietuvos ūkininkams ir verslininkams, bet ir didžiulius politinius įsipareigojimus laikytis tų užsienio politikos krypčių, kurias Europos valstybės brėžė beveik 50 metų. Šios kryptys dažnai nesutampa su JAV ekonominiais ir politiniais interesais: pasaulinėje ekonomikoje JAV ir ES yra didžiausi konkurentai, JAV vykdoma vienašališka bei agresyvi užsienio politika prieštarauja Europos diplomatijos ir nuosaikaus derėjimosi tradicijoms: tai liudija Palestinos valstybės sukūrimo, Tarptautinio baudžiamojo teismo, Kyoto protokolo klausimai.

Netgi didžiausias Europos istorijoje teroristų išpuolis Ispanijoje sukėlė visiškai priešingą visuomenės reakciją nei Rugsėjo 11-oji JAV. Kovoje prieš terorizmą Europa pasiryžusi kapituliuoti. Teroristų baimė Europoje lemia rinkimų rezultatus ir vyriausybių kaitą. JAV pagalbos šiame kare vargu ar galima tikėtis, tačiau atsinaujinus konfliktui Kosove be JAV ir NATO i pagalbos šsiversti neįmanoma.

Lietuva šios įtampos tarp JAV ir ES metu laikėsi nevienareikšmės pozicijos: atvirai nedeklaruodami, mes palaikome Palestinos valstybės kūrimą, o norėdami užsitikrinti gerus santykius su skandinavais ir būti Šiaurės, o ne Rytų Europa, turėsime laikytis ir Kyoto protokolų. Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijos netaikymo klausimas JAV kariams buvo svarstomas ES senbuvėms atvirai spaudžiant būsimąsias nares, tačiau kovoje prieš terorizmą Lietuva pakankamai nuosekliai laikosi JAV pozicijos. Lietuvos nuosaikumo kriterijus šiais atvejais galėtų būti ne tik rūpestis savais interesais, bet ir sunkus darbas siekiant išlaikyti stiprų transatlantinį ryšį, kad tokių konkurencinių klausimų atsirastų kuo mažiau.

Trečia. Stiprus transatlantinis ryšys būtinas jau vien tam, kad JAV, NATO ir ES pozicija Rusijos atžvilgiu kardinaliai nesiskirtų. Nepaisant to, kad Lietuva – jau zuikis drąsuolis, tačiau perdėtas didžiosios mūsų kaimynės romantizavimas turi baigtis. Žvelgiant į esamą situaciją optimistiškai, reikėtų tikėtis, kad JAV Vidurio ir Rytų Europos valstybes traktuoja kaip savo geopolitinių interesų zoną, garantuojančią tiesioginį susisiekimą su Artimaisiais Rytais, Pietų Kaukazu ir dramatiškai priartinančią prie Rusijos įtakos zonoje esančios Centrinės Azijos. Tokiu atveju JAV padarys viską, kad šią įtaką išlaikytų. Apie tokius ilgalaikius JAV ketinimus byloja augantis Amerikos susidomėjimas – ekonominis, finansinis, socialinis ir net kultūrinis. Kitas svarbus aspektas: Europos valstybės neretai yra daug jautresnės Rusijos nedemokratijos, nepagarbos žmogaus teisėms ir piliečių laisvių varžymo apraiškoms nei JAV. Amerika, nors ir būdama didžiausia skriaudžiamų tautų globėja, vis dėlto dažnokai “žiūri plačiau” (kai kurių Artimųjų Rytų valstybių pavyzdžiai).

Ketvirta. Lietuvos užsienio politikos interesai iki šiol buvo labai riboti – užsitikrinti savo karinį ir ekonominį, iš dalies net vidaus politinį saugumą naryste NATO ir ES. Dabartiniai skandalai ir šnipinėjimo istorijos lyg ir rodo, kad mūsų lūkesčiai pasiteisina: Šiaurės Atlanto regiono valstybės, norėdamos būti saugios, rūpinasi, kad ir iš mūsų teritorijos grėsmių joms nekiltų. Kita vertus, sugebėjimas susitvarkyti savame kieme bus ženklas, ar galime tikėtis didesnės įtakos už to kiemo ribų. Lietuva, kitaip nei kitos naujosios ES ir NATO narės, turėjo neblogą pagrindą – Vilniaus dešimtuko grupę. Siekiant dar platesnių interesų, pavyzdžiu galėtų būti Švedija, Danija ar Nyderlandai, kurių diplomatai, susidarius krizinei situacijai, tampa labiausiai pageidaujamais derybininkais ir tarpininkais. Pirmiausia reikėtų vidinės diskusijos apie užsienio politikos tikslus, o ne aklo tikėjimo, kad zuikio sindromą galima greitai pakeisti liūto fenomenu.

© 2004 "XXI amžius"