„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. balandžio 30 d., Nr. 14


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Dėmesio: Rusija, visuomet Rusija…

Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ

Naivu būtų manyti, jog tapusi NATO nare Lietuva išsprendė visas savo su saugumu susijusias problemas. Nes kaip tigras netaps vegetaru dėl to, jog kai kurios antilopės pasislėpė zoologijos sode, taip ir imperija neatsisakys savo agresyvių užmačių vien todėl, kad kai kurioms kaimyninėms šalims pavyko pasprukti iš jų “amžinųjų interesų” zonos į kitą –saugumo zoną. Ilgais šimtmečiais formuotus įpročius pakeisti taip pat sunku, kaip ir prigimtį, tuo labiau, jei tų įpročių nesigėdima.

Šiandien, kai V. Putinui pavyko tapti vienvaldžiu Rusijos vadovu, Rusijoje geru tonu laikoma didžiuotis imperine praeitimi, o kursas link naujos imperijos kūrimo jau tapo sudėtine valstybinės politikos dalimi. Net vienas iš Dešiniųjų jėgų sąjungos lyderių A.Čiubaisas į Dūmos rinkimus savo šalininkus vedė žadėdamas paversti Rusiją liberalia imperija. Tiesa, Rusijos elektoratui liberali imperija pasirodė tokiu pat fantastiniu ir maistui netinkamu gyvūnu kaip raguotas triušis, tad šią idėją elektoratas nušvilpė, bet V.Putinui ir jo partijai “Vieninga Rusija” noriai delegavo teisę kurti neliberalią imperiją. Tad Lietuva, nors ir pridengta NATO naikintuvų sparnais, neturėtų užsimerkti ir užsiiminėti saviįtaiga, jog danguje – nė vieno tamsaus debesėlio.

Rusija visuomet liguistai reaguodavo į bet kokį procesą, kuris, jos nuomone, prieštaraudavo ar bent nesutapdavo su jos įsivaizduojamais interesais. O užgautos ambicijos paprastai skatina duoti grąžos net ir tais atvejais, kai toji “grąža” tampa spjaudymu prieš vėją… Kai Lietuva išsiuntė tris Rusijos diplomatus už jų toli gražu nediplomatišką veiklą, Rusija paskubėjo pagrasinti “adekvačiais” veiksmais, tačiau delsė tol, kol galutinai tapo aišku, jog Lietuva tapo NATO nare. Tik tuomet Maskva šiaip taip “surado” tris neva nusikaltusius Lietuvos diplomatus ir išsiuntė juos iš šalies.

Ne per seniausiai Vašingtone išleistoje knygoje “Šaltoji taika: Rusijos politika naujosios Europos atžvilgiu” politikos analitikas J. Bugajskis teigia, jog tos politikos esmė – nebe teritorijų plėtra, o dominavimas kaimyninių šalių strategiškai svarbiausiose gyvenimo sferose: energetikoje, ekonomikoje (versle), saugumo bei karinėje sferose. Kas galėtų paneigti, jog tie lyg ir taikūs tikslai nėra tik laiko pakoreguota priemonė senajam tikslui pasiekti, t.y. įtvirtinti teritorinį – politinį Rusijos dominavimą Eurazijos platybėse?

Realų šiandienės Rusijos portretą nuo stebėtojų akių dengia tas faktas, jog valdžios atstovų skelbiama oficiali pozicija ne visuomet sutampa su visuomenės nuomone: kartais ji būna agresyvesnė, o kartais – priešingai - nuosaikesnė. Pavyzdžiui, kai Vašingtone buvo sveikinamos naujos NATO narės, Rusijos interneto svetainėse pasirodė pirmieji “liaudies balso” komentarai. Vieni – tokių buvo mažuma – sveikino Baltijos šalis, o kiti – dauguma - buvo trumpi, bet išraiškingi: visi pabaltijiečiai – “bjaurybės ir išdavikai” (‘svoloči i predateli’). Savo ruožtu, diplomatų atsiliepimai buvo šiek tiek santūresni, ne tokie gąsdinantys savo atviru įtūžiu.

Kovo 23 d. Rusijos URM atstovas Aleksandras Jakovenko pareiškė, jog NATO sprendimas patruliuoti Baltijos šalių oro erdvę užkliudo Rusijos saugumo interesus, tad “Rusija turi teisę daryti iš to savo išvadas ir, iškilus būtinybei, atitinkamai reaguoti.”

Vargu ar kas imtų ginčyti Rusijos “teisę” daryti išvadas, bet dėl jos teisės į tam tikrus veiksmus gali kilti rimtų nuomonių skirtumų.

Tiesa, tas pats A.Jakovenko, kalbėdamas su žurnalistais, apgailestavo, jog NATO vadovaujasi “ne realiu karinės situacijos vertinimu tame regione, kur nėra tiesioginės grėsmės (paryškinta aut.) saugumui”, o “aljanso instrukcijomis, susijusiomis su savo narių apsauga”.

Teigdamas, jog nėra tiesioginės grėsmės Baltijos šalių saugumui, diplomatas nutyli apie netiesiogines grėsmes, o diplomatų kalboje nutylėjimai dažnai būna išraiškingesni už atviru tekstu sakomas mintis… Beje, kariškai atviru tekstu “adekvačiu atsakymu” aljansui pagrasino Rusijos Generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas Jurijus Balujevskijis: jei NATO ir toliau rodysiąs aktyvumą “arti Rusijos sienų”. Bet jei Rusijos kariškiai iš tiesų siektų adekvatumo NATO veiksmams, jie privalėtų iš anksto pranešti apie savo karinių lėktuvų pasiskraidymus šalia aljanso valstybių oro erdvės, kaip tai padarė NATO vasario mėnesį, perspėjusi Rusiją, kai virš Lietuvos ir Latvijos praskrido NATO žvalgybinis lėktuvas E-3A.. Tačiau iki tokio pobūdžio “adekvatumo” Rusijai dar labai toli.

Kita vertus, kovo 27-28 dienomis Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centras (VCIOM) atliko apklausą: “Ką turi daryti Rusija, plečiantis NATO?”, kurios rezultatai demonstruoja gana didelės Rusijos visuomenės dalies tolerantiškumą. Daugiausia respondentų - 34 nuošimčiai – atsakė, jog Rusija turi bendradarbiauti su NATO, 7 nuošimčiai siūlė patiems stoti į NATO, 24 - manė, jog nereikėtų stoti į jokius blokus, 20 neturėjo jokios nuomonės ir tik 15 nuošimčių apklaustųjų buvo nusiteikę agresyviai ir ragino priešintis NATO plėtrai (duomenys skelbti www.gazeta.ru).

Apklausos rezultatus gražiai iliustruoja atsiliepimai Internete. Vieno ruso internauto nuomone, “anksčiau ar vėliau Europa su Rusija susilies, ir jei objektyviai, Baltija – tai poligonas, kur susitinka dviejų metakultūrų pakraščiai ir adaptuojasi vienas prie kito”. Kitas komentaras skeptiškesnis: “Rusija visą savo istoriją buvo Imperija. O Imperijai nedera į kažką įsilieti. Čia arba sėdėk “neutrale” ir tylėk, arba prisijunk, arba prijungsime. Neutralių nemyli nei viena, nei kita pusė. Pribaltams būtų naudinga šveicarų pozicija. O dabar – tarp kūjo ir priekalo, kaip kokia vinutė.”

Vinutė, patekusi tarp kūjo ir priekalo, paprastai praranda savo formą, susiploja. Taip ir atsitikdavo Lietuvai, kai ji atsidurdavo tarp pasaulį besidalijančių agresyvių grobuonių: susiplodavo, t.y., prarasdavo valstybingumą. Bet šiandien ji yra ne suplota “tarp” Rusijos ir Vokietijos, “tarp” NVS ir ES arba “tarp” Rusijos ir NATO, o laisvai įsiliejusi “į” NATO (arba “į” ES…) ir, vadinasi, nepraradusi savo valstybinės formos. Kol kas – nepraradusi. Kol kas… Nes grėsmės valstybės ir jos visuomenės saugumui kyla ne vien išorėje, bet ir viduje. “Mūsyse”, kaip sakydavo atstatydintasis Prezidentas. O nuo to “mūsyse” tūnančiojo joks NATO, deja, apsaugoti negalės. Ir Rusijos politikai tai gerai suvokia, o suvokdami – laukia. Arba, kaip sakytų medžiotojai, – tyko…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija