Tikintis savo ateitimi žmogus
bus ir tautiškas, ir patriotiškas,
ir pilietiškas

doc. dr. Arūnas Poviliūnas

„Atodangos“ tęsia diskusiją apie patriotiškumą ir tautiškumą. Į klausimus, kur reikėtų ieškoti tautiškumo, o kur – pilietiškumo šaknų ir kas lemia šalies piliečių patriotizmo jausmą atsako Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas doc. dr. Arūnas Poviliūnas.

Kas yra patriotizmas, tautiškumas ir pilietiškumas sociologų požiūriu?

Vieningo sociologų požiūrio nėra. Yra skirtingos sociologijos mokyklos. Kai kalbame apie tautiškumą ar patriotizmą, omenyje turime tam tikras vertybines nuostatas. Ir mokslas nėra nei pilietiškas, nei tautiškas, jis gali tik nagrinėti šį reiškinį iš pačių įvairiausių perspektyvų.

Man yra tekę daug dirbti pilietinio ugdymo srityje. Prieš dešimt-dvidešimt metų buvo atliekami tautinio ir pilietinio ugdymo tyrimai. Mokyklose tam skiriamos įvairios programos. Vienos šalys turi tam skirtas specialias programas, kitos jų neturi, trečios taiko bendresnio pobūdžio programas. Kas buvo pastebėta tyrimų metu? Pasirodo, tose šalyje, kuriose diegiamos liberalios nuostatos, nukenčia konservatyvi ar respublikoniška pilietiškumo samprata – “bendras gėris – bendras tikslas”. Ir atvirkščiai, ten, kur puoselėjamos respublikoniškosios vertybės, ten mažiau yra pasiekta liberalių nuostatų ugdymo srityje. To tyrimo autoriai iš Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo institucijos priėjo išvados, kad šių dviejų tradicijų suderinti negalima, nes visuomet lieka skirtumas tarp respublikoniškosios ir liberaliosios pilietiškumo sampratų.

Kalbėdami apie pilietinį ugdymą, visų pirma susiduriame su vertybinėmis nuostatomis. Aš, kaip sociologas, o ne kaip pilietis, aiškiai matau, kad šiuo metu tarp šių dviejų polių yra visa nuostatų paletė. Todėl ir Lietuvoje vienoje pusėje galima aptikti respublikoniškų nuostatų, ateinančių iš Aristotelio laikų, kurių pagrindu teigiamas bendro gėrio siekimas, kitoje pusėje – liberalioji pilietiškumo samprata, pagal kurią valstybė yra tarnas ir aš moku pinigus, kad tas tarnas man tarnautų. Ir bet kurioje amžiaus grupėje šis įvairių atspalvių žaismas atsispindi.

Galime kalbėti apie bendras tendencijas Lietuvoje, kurias mums parodė 1996 m. atliktas išsamus lyginamasis istorinės sąmonės tyrimas. Istorinė sąmonė – tai mūsų gebėjimas susieti, sumodeliuoti tekantį laiką, įsivaizduoti jį kaip vientisą procesą. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio tyrimas, jis buvo darytas 29 valstybėse visoje Europoje - nuo Izraelio iki Rusijos. Buvo tiriami ir Lietuvos paaugliai. Pamatėme, kad Lietuvos jaunimas išsiskiria iš kitų šalių praeities romantizavimu. Romantizuojama praeitis iki Mindaugo laikų, apie kurią nėra jokių liudijimų, apie kurią niekas nieko nežino. Tame tyrime buvo užduodami ir klausimai: “Kiek jums yra svarbi praeitis dabarčiai suvokti?” ir “Kiek jums svarbi praeitis ateities planams?”. Būtent Lietuvos paaugliams, lyginant su kitomis šalimis, praeitis atrodė svarbiausia. Jeigu kitose valstybėse jaunimui praeitis svarbi tam, kad ją pažintų, tai lietuviams ji svarbi dabarčiai suprasti ir ateičiai numatyti.

Galimas ir kitas pavyzdys. Neseniai vakarieniavau su užsieniečių kompanija, ir pirmas dalykas, kurį lietuviai, kalbėdami apie Lietuvą, pasakė užsieniečiams, kad Lietuva buvo nuo jūros iki jūros. Taip pat buvo pasakyta, kad lietuvių kalba yra pati seniausia pasaulyje, kaip viena iš indoeuropiečių kalbų. Tai yra pačios svarbiausios žinios apie Lietuvą ir jas pranešus paprastai visi nuščiūva. Beje, toje kompanijoje buvo ir mongolų, kurie savo Čingischanu irgi labai didžiuojasi, tad pasirodė, kad mes buvome kaimynai ir mūsų imperijų sienos lietėsi. Nenoriu ironizuoti, bet tai yra lietuvių istorinės sąmonės profilis, kuris yra mumyse.

Tai jūs nepritartumėte skeptikų nuomonei, kad lietuviai yra per mažai tautiški ar menki patriotai?

Nesąmonė. Jokių čia problemų nėra. Kai kurie autoriai net linkę kalbėti apie “išskobtą” patriotizmą. Niekas to patriotizmo nėra “išskobęs” ir niekas jo kažkaip ypatingai įskiepyti negali. Mano galva, mes matome mano minėtas dvi vertinimo tradicijas, kurios tarpusavyje žaidžia. Mes net savo vaikuose matome, kaip nejučia atgimsta tas praeities garbinimas ir šlovinimas. Net mano sūnui istorijos mokytis atrodo labai svarbu, nors aš jos atžvilgiu esu skeptiškesnis.

Mano manymu, tai susiję ir su pačio žmogaus branda, tačiau niekas tikrai nėra linkęs nuvertinti Lietuvos praeities.

Ar kalbant apie praeitį ir dabartį galima atskirti tautiškumą, patriotizmą ir pilietiškumą? Lietuvos valstybė kūrėsi ant tautiškumo pamatų, istorinis pasididžiavimas dažniau siejamas būtent su valstybės institucionalizavimusi, o pilietiškumas suprantamas kaip dalyvavimas visuomenės veikloje. Ar vis dėlto šias sąvokas vienija istorinė sąmonė?

Aišku, jas galima atskirti. Kai kalbame apie patriotizmą, kaip apie pasididžiavimą savo tauta ir savo valstybės istorija, tai yra visiems mums artimas ir būdingas jausmas. Net ir būdami ironiški savo praeities atžvilgiu vis dėlto didžiuojamės ja.

Visai kitas dalykas yra pilietinio dalyvavimo visuomeniniame gyvenime įgūdžiai. Čia mes galime kelti atskirą problemą: kiek mokykla, kiek kitos institucijos yra pajėgios formuoti ar ugdyti jauno žmogaus sugebėjimą dalyvauti? Nemanau, kad čia reikėtų kalbėti apie labai liberalią sistemą. Nieko panašaus. Svarbiausia, kad būtų aiškios žaidimo taisyklės ir vaikai galėtų dalyvauti jas aptardami mokyklos bendruomenėje. Šioje srityje jau nemažai nuveikta – aktyviai veikė ir “Pilietinių iniciatyvų centras”, ir Moksleivių parlamentai, vyko įvairūs projektai, skirti mokyklos bendruomenės savivaldai. Geros mokyklos yra įvairios: viena mokykla – Jėzuitų gimnazija – konservatyvesnė, kita – Vilniaus licėjus – liberalesnė. Jas vienija labai aiškios žaidimo taisyklės, t.y. demokratiniai savivaldos principai, kurie taikomi visai mokyklos bendruomenei.

Vaikai šiandien ugdomi mokykloje. O kaip jų tėvai, ta karta, kuri baigė sovietines mokyklas? Ar užtenka, kaip siūlė R. Paksas, sukurti “Nacionalinio pasididžiavimo programą”, ar reikėtų kaip konservatoriams paskelbti “Trispalvės žygį per Lietuvą” ir taip visus raginti būti labiau lietuviais?

Man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra žingsnis po žingsnio ieškoti galimybių, kaip įtraukti žmones į dalyvavimą sprendžiant jų pačių gyvenimo klausimus, pradedant banaliausiais – laiptinės tvarkymo ir baigiant nacionaliniais rinkimais. Suprantama, didmiestyje tai sunku padaryti. Bet mažesnės bendruomenės, kur žmonės vieni kitus pažįsta ir žino, kaip klostosi kito gyvenimas, yra skaidrios, todėl yra ir saugios, nes socialinė kontrolė yra persipynusi su bendruomenės skaidrumu, kur kontrolės institutas nėra “susvetimintas”. Labai svarbu, kad tie žmonės turėtų galimybę dalyvauti. Atrodytų, čia neina kalba nei apie lietuvybę, nei apie nustatytą „tautinimo“ tvarką, bet apie tai, kad tie žmonės turėtų daugiau sprendžiamosios galios.

Vadinasi, ne tik tautiškumas ir patriotizmas skatina pilietiškumą, gali būti ir atvirkščiai, t.y. egzistuoja abipusis ryšys?

Taip. Pilietiškumas – tai visų pirma pasitikėjimas. Jeigu žmogus turi galių, jei pasitiki savimi, tai viskas jo galvoje atitinkamai ir susiklosto. Jeigu jis tų galių neturi, nepasitiki net savimi, tai tada pradeda lįsti įvairūs fantomai ir gaivalai, kuriais naudojasi politikai. Solidus, savimi pasitikintis, tikintis savo ateitimi žmogus bus ir tautiškas, ir patriotiškas, ir pilietiškas.

Internetinėje žiniasklaidoje pasirodė komentarų, kuriuose teigiama, kad pilietiškumas yra mados dalykas, pasireiškiantis tam tikrais etapais. Kiti mano, kad patriotizmas, tautiškumas ir pilietiškumas yra praktikuojami tik tų žmonių, kuriems jau nebereikia rūpintis materialiniais gyvenimo šaltiniais. Ar šių komentarų autoriai teisūs?

Ne. Aš manau, toks požiūris susijęs su vartotojiškos visuomenės formavimusi. Man priimtinesnė Hanso Gadamerio pozicija apie egzistuojantį tam tikrą „ikirefleksinį“ tautiškumo ar patriotizmo lygmenį, kuris slūgso kažkur viduje ir tu jo niekur negali iškelti ar išimti, nes jis yra tavo tapatybės dalis nepaisant to, ar jis atpažintas, ar ne. Tai yra fundamentalus dalykas, kuris nėra nusiperkamas “Maximoje” arba “Akropolyje”. Tai nėra mada, kur renkamės, ką pirkti: plačias arba siauras kelnes, patriotizmą arba tautiškumą. Tai yra integrali asmenybės dalis. Tavo santykis su ta dalimi gali būti įvairus. Jis priklauso nuo patirties, t.y. kaip tą patirtį reflektuoji ir vertini. Net jeigu žmogus apie patriotizmą samprotauja kaip apie madą, tai paradoksas tas, kad ir jame – tegul ir paslėptas - slūgso tas patriotizmas. Labiausiai turėtų nerimą kelti minėtas vartotojiškas santykis su valstybe, tauta ar istorija. Esu žmogus, esu lietuvis ir jokia čia ne mada, bet tapatybės dalis.

Tai ar reikia skatinti patriotizmą, jeigu jis jau yra mūsų tapatybės dalis?

Aš esu už didesnės galios bendruomenėms suteikimą. Visa mano veikla nukreipta ne į mokslinį tų bendruomenių tyrimą, bet tyrimą dalyvaujant, kai dirbi ir ieškai bendruomenės problemų sprendimo būdų kartu su jos nariais. Vienas iš tokių būdų - tai J. Habermaso siūlomas viešosios erdvės kūrimas. Žingsnis po žingsnio reikia kurti tokią aplinką, kur žmonės nuolat rinktųsi, pasistatytų suoliukus, ant kurių sėdėtų ir šnekėtųsi. Tai yra vadinamosios agoros kūrimas, kuriame dalyvauja pati bendruomenė; kartu tai yra ir tų žmonių įgalinimas, kad jie jaustųsi galį patys spręsti svarbiausias savo gyvenimo problemas. Tai ir reikėtų daryti.

Tai kodėl kaimas, kur, atrodytų, yra ir skaidrumas, ir socialinė kontrolė, politinės krizės atveju nebando “gelbėti” valstybės, bet priešingai - ieško netikrų pranašų, pasiduoda populizmui?

Man atrodo, kad čia geriausiai atsispindėtų darbo su bendruomenėmis nauda. Tie žmonės, su kuriais mes dirbame, tikrai neieško galios centrų, kurie padėtų jiems gyventi. Tie žmonės, kurie žino, kaip kartu spręsti problemas, ieško partnerystės galimybių, o ne mesijo atėjimo. Trečdalis Lietuvos, gyvenantis kaime, nėra vienalytis. Kai kurie skirtingų bendruomenių žmonės kaime diskutuoja internete, yra susikūrę savo internetinį diskusijų puslapį.

Ar tokios susipratusios bendruomenės yra patriotiškos? Ar apskritai egzistuoja priešprieša tarp populizmo ir patriotizmo, tautiškumo bei pilietiškumo?

Manau, kad žmonėms kaime, ypač darniose bendruomenėse, tas populizmas visiškai nerūpi, jie dirba savo darbus. Tai mes iš miesto jiems primetame savo problemas. Man atrodo, kad tie politikai, kurie kaltina vieni kitus populizmu, veidmainiauja. Visa politika populistiška. Tai neišvengiama. Yra populistinė politika – liaudies politika, ir yra išrinktųjų politika. Matome, kuo baigiasi, kai išrinktieji pradeda kalbėti apie šiltus elektroninius vėjus. Nereikia žmonėms jaukti galvų. Gal rinkėjui reikėtų pakalbėti kita tema – pavyzdžiui, apie to vadinamojo elito moralę. Kuo toliau, tuo labiau tai kelia abejonių, net tokie atvejai kaip J. Čekuolio ir pan.

Ar tai, kad dar nemaža dalis visuomenės pasiduoda mesianistiniams gaivalams, leidžia tikėtis, kad krizės atveju lietuviai išeitų ginti savo tėvynės taip, kaip per Sausio 13-ąją ar Baltijos kelyje?

Be abejo. Aišku, ne visi išeitų, kaip ir tada ne visi išėjo. Bet tikrai mes apsigintume, jeigu būtų reikalas. Dabar mes esame drąsesni, daugiau prityrę.

Kalbėdamas priešingai, vadinamasis politinis elitas turėtų pagalvoti apie savo pačių lavinimą ir prisiminti, ką reiškia mokymasis visą gyvenimą. Politikai kol kas negalvoja, kaip palaikyti ir tvarkyti ryšius su žmonėmis. Man atrodo, kad bendruomenės nebuvimas, abejojimas patriotiniais ryšiais yra ir viešojo administravimo problema. Žmonėms reikia supratimo ir nuolatinio aiškinimo, jiems reikia daugiau demokratijos ir galimybių spręsti savo problemas, išsakyti jas. Tada mes galėtume matyti ir labai dešiniųjų, ir libertaristų suprantamo patriotizmo ir pilietiškumo apraiškų, nes ir čia reikia įvairovės.

Kalbino
Tomas MISIŪNAS

© 2004 "XXI amžius"