„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. gegužės 28 d., Nr. 15


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Šeimos politika -
tai ne tik pašalpos mokėjimas

Irena Degutienė

Artūras Melianas

Nuogąstaujama, kad Lietuvoje jau daugiau žmonių miršta negu gimsta, jau nekalbant apie tai, kad, vos atsivėrus Europos Sąjungos vartams, padidėjo išvažiuojančių iš Lietuvos srautas. Atrodytų, kad šiandien valstybei turėtų būti ypač svarbi šeimą sauganti ir gimstamumą skatinanti politika, bet šioje srityje visuomenės priekaištų kaip tik nemažėja. Štai vieniša moteris, norinti gauti valstybės paramą savo vaikui, turi valdininkams nurodyti vaiko tėvą; vyro pamesta moteris su dviem vaikais, trijų kambarių bute auginanti du vaikus ir neturinti darbo, nebegali gauti valstybės paramos, nes, deklaravusi turtą, atsiranda neremiamųjų sąraše; pamestinukui vaikui, augančiam svetimoje šeimoje, valstybė skiria 500 Lt per mėnesį, o tvarkingoje šeimoje augančiam neskiriama nieko...

Kas tai: ydinga valstybės politika ar blogas įstatymų taikymas gyvenime, atsako Seimo nariai – konservatorė Irena Degutienė ir liberalcentristas Artūras Melianas.

Irena Degutienė. Man atrodo, kad reikia kelti tokį klausimą: ar šiandien valstybėje yra šeimos politika? Nes šeimos politika yra ne tik pašalpos mokėjimas arba “gaisro gesinimas” vienoje ar kitoje šeimoje. Tai yra kompleksinis dalykas: turėtume kalbėti ir apie mokesčių politiką, palankią šeimai, švietimo sistemą, palankią šeimai, kompleksinę sveikatos sistemą. Tuo labiau, kad deklaruojame šūkį: sveikas žmogus, sveika šeima, sveika visuomenė.

Kol kas mūsų socialinė politika orientuota į “gaisrų gesinimą”. Tiesa, pastaruoju metu, prieš pat socialdemokratų ir socialliberalų valdymo pabaigą, tarsi iš esmės pradedamos spręsti šeimos problemos. Štai ką tik priimtas įstatymas dėl pašalpos kiekvienam vaikui. Tik kyla klausimas, kodėl tik dabar tai daroma – socialdemokratai valdo trejus, o socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė dirba jau ketverius metus. Kad atsiranda vienkartinė vaiko pašalpa, labai gerai, taip yra ir Vakarų šalyse, bet tai reikėjo padaryti kur kas anksčiau.

Labai svarbu, kad būtų mažinamas atotrūkis tarp sparčiai besivystančios ekonomikos ir skurdžiai gyvenančios visuomenės. Vienas iš būdų yra minimalios algos didinimas. Kadangi mėnesinė minimali alga taip pat padidinta tik dabar, galima matyti, kad rinkėjui metami trupiniai, o ne vyksta esminiai pokyčiai.

Priimant įstatymą, įpareigojantį deklaruoti turtą ir pajamas tam, kad šeima gautų paramą arba kompensacijas, savivaldybėms buvo leista turto indeksavimą atlikti pačioms. Bet susidūrėme su paradoksu. Šeimų turtas buvo įvertintas labai brangiai, o realios pajamos - labai mažos arba mažesnės negu viena mėnesinė alga. Besikreipiantis turi, sakykim, 4 vaikus. Jeigu skaičiuosime jų pajamas, tokie žmonės turės teisę gauti ir papildomą socialinę pašalpą, ir kompensaciją už šildymą, tačiau kai sumuojamas jų brangiai įkainotas turtas, jie nepakliūna į gaunančių pašalpą kategoriją. Žmonės piktinasi, kad namo ar buto kampo atsikąsti negalima: reikia gyventi, vaikus maitinti ir rengti. Socialinės apsaugos ministerija, siūlydama tokius įstatymus, turėtų numatyti galimas neigiamas pasekmes, kurios šiandien tą įstatymą iškreipia.

Kad šeimos gerai gyventų, turime turėti du orientyrus: kad valstybės vykdoma ekonominė ir socialinė politika būtų subalansuota ir kad žmonių pajamos augtų taip, jog valstybei tektų kuo mažiau kištis į šeimos iždą, pildant jį įvairiomis socialinėmis išmokomis. Pašalpos turėtų būti pats mažiausias „lyginamasis“ koeficientas. Kylant ekonomikai turi kilti ir žmogaus pajamos. Štai valdžia giriasi, kaip išaugo bendras vidaus produktas. Kita vertus, apgailestaujame, kiek daug aukštos kvalifikacijos gydytojų ir medicinos seserų važiuoja dirbti į užsienį, bet toks atlyginimas, kokį jie gauna Lietuvoje, yra pasityčiojimas iš žmogaus.

Jeigu bendras vidinis produktas užaugo 9 nuošimčiais, tai finansavimas nuo bendro vidinio produkto sveikatos apsaugai sumažėjo. 1998 m., kai Lietuva išgyveno didžiulę Rusijos ekonominę ir finansinę krizę, kai buvo prasidėję masiniai bankrotai ir sunku buvo surinkti biudžetą, net tuomet tokioms sritims kaip sveikatos apsauga, švietimas ir socialinė apsauga buvo skiriamas didesnis nuošimtis bendrojo vidaus produkto. Dabartinė valdžia skelbiasi vykdanti socialiai orientuotą politiką, bet aš to nematau. Jų prioritetai sudėlioti visai ne ten. Šiandien pajamos padidėjo tik valstybės tarnautojams, jų atlyginimai užaugo 11 nuošimčių. Mokytojų atlyginimai sumažėjo, medikų ir kultūros darbuotojų atlyginimai neauga.

Susitikimuose su žmonėmis daug priekaištų tenka išklausyti ir dėl savivaldybės biurokratinio aparato nerangumo. Žmogus, ypač menko išsilavinimo, yra įvarytas į kampą, sutrikęs. Jis kreipiasi į Seimo narį. Man dažnai tenka dirbti seniūno, savivaldybės darbuotojo darbą...

Artūras Melianas. Valstybės politika šeimos atžvilgiu yra nepakankamai efektyvi ir didelė valstybės paramos dalis nepasiekia adresato. Pirmiausia ir svarbiausia bėda yra ta, kad šeima lyg ir remiama, bet parama nepatenka tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Aš nesu pašalpų didinimo šalininkas. Iliuzija, kad pašalpos didina gimstamumą. Labai daug pavyzdžių Europoje, Skandinavijoje, kur didesnės pašalpos nedavė rezultatų. Ir Lietuvoje galima stebėti, kaip tas pašalpas tam tikro sluoksnio žmonės paverčia bizniu – gimdo dėl pašalpų, o gimę vaikai paliekami be priežiūros. Tokių faktų pilni laikraščiai.

Gimstamumo didinimas yra sudėtinga sfera ir dažnai pastebima atvirkščia proporcija – kuo daugiau paramos arba kuo geriau gyvena valstybė, tuo gimstamumas mažėja. Tai pastebima Šiaurės ir Centrinėje Europoje. Kuo žmonėms yra daugiau pasirinkimo, karjeros, vartojimo, tuo mažiau galvojama apie vaikų gimdymą.

Nesu šalininkas ir pašalpų už vaikus didinimo iki 500 Lt, kiek gauna šeimynose globojami vaikai, nes vis dėlto pirmiausia vaiku turi rūpintis šeima, o paskui valstybė. Jeigu apversime antraip, turėsime liūdnų pasekmių.

Blogiausia, kad mažai dėmesio skiriama žmonių galimybei užsidirbti, ypač toms moterims, kurios augina vaikus. Apie tai kalba vadinamoji Lisabonos strategija. Vienas iš konkrečių jos vykdymo planų - iki 2010 m. 95 nuošimčiams vaikų sudaryti sąlygas lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

Ką tai reiškia? Mes Lietuvoje taip pat, kaip ir ES valstybėse, privalome sudaryti sąlygas šeimoms nukreipti vaikus į gerą priežiūrą užtikrinančias ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kad moteris kuo greičiau grįžtų į darbo rinką ir neprarastų darbo įgūdžių. Tokiu atveju spręstųsi ir daugiau socialinių dalykų – socialinės draudimo įmokos, nuo kurių priklauso pensijos ir kt. Manyčiau, kad čia turėtų būti parengta valstybinė programa – nuoseklūs žingsniai per tam tikrą laiką sudarytų sąlygas šeimoms patogiai naudotis ikimokyklinėmis įstaigomis.

Dar vienas dalykas, kuris lemia gimstamumą, yra būsto politika. Jeigu jauna šeima turi galimybę įsigyti būstą arba mato perspektyvą jį turėti, yra daugiau galimybių, kad ji gimdys daugiau vaikų. Tai akivaizdu.

Dėl turto deklaravimo, siekiant paramos, vienareikšmiai atsakyti sunku, reikia žiūrėti kiekvieną konkretų atvejį, bet apskritai turto deklaravimo idėją aš remiu. Jeigu žmogus turi milijoninės vertės butą Vilniaus ar Kauno centre ir ateina prašyti pašalpos, kai kiti neturi net savo kampo, tai, mano galva, šelpti jo vaiką neteisinga. Turtą, siekiant paramos, deklaruoti reikia, ir taip daroma visame pasaulyje.

Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos valdančioji dauguma, priėmusi įstatymą remti vaikus, įrašė, kad jis visiškai įsigalios 2009 metais. Tai nekorektiška, nes tas įpareigojimas permetamas kitų kadencijų vyriausybėms; bet kryptis teisinga. Europoje kiekvienas vaikas yra remiamas, nes demografinė situacija yra bloga ir gimstamumas mažėja. Tai labai svarbu ir Lietuvai. Pagaliau tai atsiperka ekonomiškai, nes į darbo rinką ateina naujų žmonių. Taigi daromi tam tikri žingsniai, artinantys prie ES standartų. Tai neįvyks iš karto dėl Lietuvos ekonominės padėties, net ir tai, ką dabar darome, turime labai gerai apskaičiuoti, ar kartais nešvaistome pinigų.

Kalbino
Audronė V. ŠKIUDAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija