„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. balanžio 1 d., Nr. 22


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Žaidžiame „namus“

Elvyra KUČINSKAITĖ

Elvyra KUČINSKAITĖ

Ar pamenate, kaip jūs arba jūsų vaikai žaidė ir greičiausiai tebežaidžia „namus“? Kurgi ne! Tėveliams ir seneliams tokio buitinio košmaro neįmanoma pamiršti: kad ir kokia – didelė ar maža, jauki ar nelabai, saugi ar pažeidžiama būtų namų aplinka, mažieji žemės gyventojai tempia visus įmanomus užklotus, mamų skareles ir tėčių apsiaustus, raišioja prie staltiesių kampų, kloja ant stalų ar kėdžių ir nesuprantamai dideliame, pernelyg kupiname pasaulyje įnirtingai kuriasi sau erdves, kad jose galėtų apgyvendinti tik pačius būtiniausius daiktus, kad „ant durų“ galėtų pasikabinti užrašą „pašalinius prašome belstis“, ir, svarbiausia, kad ten liktų vietos paslaptims, kurios niekam daugiau negali būti prieinamos, tik žaidimo dalyviams. Na ir kas, kad tos paslaptys – tai tik vis tie patys „mamų“ ir „tėčių“ priekaištai dėl atšalusios vištienos ar bėgančių čiaupų, nepaklusnių „vaikų“ išdaigos ir ligos, svečių apsilankymai, retos šventės ar iškilmės ir būtinai – barniai dėl neteisingai pasirinkto televizoriaus kanalo... Kai ilgai į tokią kūrybą žiūri, apima nenumaldomas kasdienybės nuobodulys, kurio rūdys ėda suaugusiuosius, bet tik jau ne vaikus – pastarieji mokosi patvarios ir neatšaukiamos gyvenimo rutinos su pasimėgavimu, jie žaidžia jos grožį, aiškumą ir pastovumą.

Suaugusieji pastaruoju metu aiškiai tokių kasdienybės išbandymų nebeatlaiko ir ima žaisti visai kitokius žaidimus – galima sakyti, jie viską daro atvirkščiai. Dideli žmonės su stebėtinu užsidegimu stengiasi išlįsti iš po tų savo paklodžių ir staltiesių – daiktų, nuo amžių žymėjusių intymumo ir sakralumo ribas. Jie maišo dideles ir mažas erdves, kirsdami plačius langus ir didžiules arkas ar net griaudami sienas, visiems atverdami virtuvių ir miegamųjų, svetainių ir net vonių kambariuose vykstančias mažas ir dideles paslaptis. Tiesą sakant, jie kaip įmanydami stengiasi tas paslaptis nureikšminti, dideles paversdami mažomis, o mažas – niekinėmis. Jie tyčia nebeskiria vietos savo asmeniniams daiktams ir intymioms smulk-menoms, vyrai ir moterys sumeta jas į vieną krūvą arba išbarsto po visus namus, kad tik šie padėtų nugalėti drovumą ir gėdą, ir nė nemano jų slėpti, apsilankius svečiams. Jie visais įmanomais būdais eksponuoja savo nevalyvumą ir nuogumą, savo atsainumą paslapčiai ir daugiakalbėms potekstėms, kurių paprastai apstu kiekvienuose namuose, turinčiuose visas keturias sienas. Kuo to atsainumo daugiau, tuo labiau jie manosi esą laisvi, nepriklausomi ir subrendę.

Kai ateina metas šventėms, suaugusieji negamina valgių iš kvepiančių žolynų, nesišypso vieni kitiems ir kiekvienam sutinkamam svečiui, kaip kad daro žaidžiantys vaikai - jie tiesiog nulekia į parduotuvę, susišluoja nuo lentynų brangiausius valgius ir gėrimus, dovanų nuperka po ranka papuolusį brangų daiktą, o grįžę suverčia viską ant stalo be staltiesės ir grūste sugrūda viską į savo vidų.

Tiesa, jei sutariama, jog šventė bus itin svarbi, suaugusieji labai stengiasi, kad kuo daugiau žmonių apie ją sužinotų. Dėl šios priežasties jie nė žingsnio nežengia, neįjungę filmavimo kamerų. Dideli žmonės prieš tas kameras rodo, kaip jie švenčia savo šventę, o paskui, prisikvietę savo artimų ir tolimų pažįstamų, ilgus vakarus su pasimėgavimu žiūri, kaip jie rodė kamerai save bešvenčiančius. Jie varo savo svečius iš proto, griausmingai išreikšdami susižavėjimą vis tais pačiais nevalyvais vaizdais, kurie, tiesą sakant, visiškai niekuo nesiskiria nuo eilinės dienos, tik kad visi ten būna labiau persirėkę, persigėrę ir persivalgę nei paprastai. Kadangi niekas tuo metu neturėjo laiko švęsti, tik filmuotis, tai jokios šventės ten ir nebūta.

O tie, kurie labiau pasistengia, savo sugalvotas didžiąsias šventes perkelia tiesiog į televizorių, kurio kanalų perjunginėti nė nebereikia – praktiškai bet kuriuo metu paspaudus bet kurį mygtuką be vargo gali surasti kokį nors suaugusįjį, užsigeidusį visiems parodyti, kaip jis moka rodyti save švenčiantį ar net šiaip gyvenantį. Kodėl? Todėl, kad tada jį pamato ne tik artimi ir tolimi pažįstami, bet ir visiški prašalaičiai, o tai reiškia, kad privatumo grėsmės beveik ir atsikratyta - „ketvirtoji siena“, kurią taip kruopščiai stato savo žaidimuose vaikai, dingsta lengvai ir iki galo.

Pavyzdžiui, didžiu įvykiu ir asmeniniu laimėjimu laikoma galimybė savo sužadėtuvių ceremoniją perkelti į studiją pas Nomedą. Kodėl? Todėl, „kad tai išliktų visam gyvenimui“. Žinia, gyvenimas gal grius, kaip kad daugeliui dabar atsitinka, ir nejau (o kam?) tu jo laikysies įsitvėręs, o filmavimo medžiaga televizijos archyvuose greičiausiai liks. Nepaprasta vertybė! Galėsi savo anūkams parodyti, koks pasaulis permainingas ir kaip nereikia prie nieko prisirišti – prie jokių sienų ir stalų, mamų ir tėčių. Be to, pirštis savo išrinktajai tarp uždarytų visų keturių sienų reik drąsos – ir jai labai jau rimtai tąsyk gali viskas atrodyti, ir pačiam susimąstyti neduokdie teks – o niekas to nė nepastebės... O čia, žvelk, koks lygis: įstabioji ir graudžioji Nomeda paskelbs tautai apie gilią ir išskirtinę, begalinę ir nesibaigiančią judviejų meilę, tūlas besišypsantis vienuolis (ar kaip jis ten vadinasi, tas ilgaskvernis) atneš lėkštelėje aliumininius sužadėtuvių žiedus, žymėsiančius amžiną ištikimybę, perskaitys kelis burtažodžius, kurių nė sapne nebūtumėt susapnavę, aptaškys stebuklingu skysčiu, jūs visiems rodysite, kaip meiliai mokate žiūrėti vienas kitam į akis, kaip negailite pusės atlyginimo šluotai rožių, kuri sėkmingai pridengia ne tik suvaidintą „nuoširdžią“ nuotakos nuostabą, bet ir apskritai jos buvimo čia faktą, o galvoje kals vienintelė mintis: „Mamyte, tėveli, čia aš, mane visi mato!“... Koks jausmingas žaidimas...

Arba, pavyzdžiui, tau atrodo, kad neužtenka virvių savo apatiniams skalbiniams išsidžiaustyti savo ir kaimynų kiemuose. Nueini į televizijos „Teismą” ir sugriauni visas įmanomas tvoras, kliūtis, verčiančias pasilikti savo šiukšles ir metų metus kauptas trąšas sau. Sklaistyk drąsiai tuos savo skalbinius - kuo jie arčiau kūno, kuo blogiau išskalbti, tuo visiems įdomiau, tuo žaidimas azartiškesnis.

Manau, nereikia nė priminti, kad miegamojo be sienų reikalus aptarti su bendrapiliečiais galima tautiškai seksualioje laidoje „Labirintai“ arba tarptautiškai trivialioje „Okna“, visus įmanomus vyriško bei moteriško tualeto slėpinius atverti padės „Nuo - iki“ bei „Moterų laimė“, o jei gyvenimas prispaudė ir jums atrodo, kad svetimo skausmo nebūna ir todėl būtina savuoju dalintis su visais krapštančiais nosį, triauškinančiais čipsus, besigalynėjančiais su vakaro nuoboduliu ir kitaip besiilginčiais tikro dramatizmo, pasikvieskite nuo neatmenamų laikų teisingai virpančiu balso tembru filmuojamą laidą „Antroji banga“ (buv. „Srovės“) arba bet kurią panašią, išverčiančią vidų į išorę – jūsų kančią, esančią ties riba, arba meilės istoriją neabejotinai įprasmins viešoji TV žaidimų liturgija.

Žodžiu, nuobodžiauti, tingėti gyventi, nykti nuo dusinančios kasdienybės rutinos, nuo aiškaus ir patvaraus pasaulio neverta – mūsų laukia – o – dar daug galimybių. Ir tik tada, kai mūsų vaikučiai, drauge su mumis perbridę visas TV žaidimų seklumas, net po keliskart viešojo „socialinio eksperimento“ vardan pakeitę tėtį ir mamą, broliuką ir sesutę, virtuvės komplektą, televizorių ir savo lovytę, kaip kad žada naujieji žaidimų genijai, pagaliau trenks į šoną tas staltieses ir paklodes, kai visi jie ims trokšti tik vieno - žaisti televizoriuje, kai jie jau bus išdaliję mums visas savo paslaptis ir sugriovę visas savo sienas, mes, didieji, galėsime atsipūsti: mūsų žaidimai jau bus pasiekę didįjį tikslą, iškovoję didžiąją laisvę. Juk sunku patikėti, kad po viso to kažkas galėtų mus priversti susirinkti savo paklodes ir vėl lįsti po stalais, kur viskas taip paprasta, rimta ir patikima?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija