Vieno nenusisekusio tarptautinio skandalo scenarijus

Ingrida VĖGELYTĖ

Antrojo pasaulinio karo 60-mečio minėjimui besirengiant ir jam vykstant, tarp Rusijos ir Lietuvos, pasak TSPMI direktorius politologo R.Lopatos, porą mėnesių vyko “tam tikra virtuali, o kartais ir rimtesnė kova”.

Iš tiesų Lietuvai, prakalbusiai apie sovietinę okupaciją ir karo pabaigą, kuri mūsų šaliai reiškė naujo – rezistencinio - karo pradžią, teko tarptautiniu mastu įgyvendinti sunkią misiją. Atrodo, V.Adamkus, nevažiuodamas į Maskvą, prisidėjo, pasak V.Landsbergio, prie “ypatingojo stalinizmo spektaklio Maskvoje” sužlugdymo. Šį sužlugdymą įtvirtino Europos Parlamentas, savo rezoliucijoje “prisimindamas, kad kai kurioms valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė stalinistinės Tarybų Sąjungos primestos tironijos įsigalėjimą”.

Tačiau šis ypatingas stalinizmo spektaklis buvo uoliai suvaidintas Lietuvoje: nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Vienur stipriau, kaip Klaipėdoje, kur buvęs kompartijos sekretorius Jonas Gureckas mitingo metu teigė esą jokios okupacijos nebuvę; Rokiškyje, kur atsiimant iš miesto mero atminimo medalį karo veteranas garsiai išdrožė: “služu sovietskomu sojuzu”. Prasčiau pavyko Panevėžyje, kur karo veteranams trūko mitingų ir juos piktino “per maži” gėlių vainikai, padėti ant žuvusiųjų kapų ir paminklų jiems atminti. Beje, lygiai tokie patys buvo suguldyti ir prie Panevėžio Nepriklausomybės aikštėje iš lauko akmenėlių tremtiniams sudėto paminklo. “Nebijokite rusų, jie jau mirę”, - replikavo karo veteranus susirinkę pagerbti žmonės Panevėžyje.

Toks visuotinis sovietizmo garbinimas ir Nepriklausomos Lietuvos niekinimas, nuvilnijęs per visą Lietuvą, galbūt tereiškia, kad - kas ir nenuostabu - karo veteranai lieka ištikimi savo įsitikinimams ir sovietizmo idealams. Tačiau tai, kad ši jų viešai demonstruota ištikimybė visiškai sutampa su dabartinės Rusijos vadovų politika ir vieša laikysena Baltijos šalių atžvilgiu, verčia susimąstyti, ar ji nebuvo kažkieno tiesiogiai ar netiesiogiai “surežisuota”. Taip verčia galvoti ir vieno nenusisekusio tarptautinio skandalo, susijusio su Antrojo pasaulinio karo minėjimu, detalės.

Gegužės 3 d. į TV3 laidą “TV forumas” jos vedėjas E.Jakilaitis pasikvietė ir istorikus, ir karo veteranus, ir Laisvės kovų dalyvius. Deja, laida prasidėjo keistai: atvykę karo veteranų visuomeninės organizacijos atstovai stumdėsi studijoje, nenorėdami joje dalyvauti. Vienas jų – Petras Eidukas, pasakęs porą žodžių, dalyvauti atsisakė. O kitas – Kostas Banevičius ryžtingai atsisėdo ir išsitraukė iš anksto parengtus užrašus. Laidoje jis niekino Laisvės kovų dalyvius, aukštino Lietuvą okupavusią Raudonąją Armiją. Galiausiai jis pareiškė esąs patenkintas tuo, kad mūsų šalies Prezidentas Valdas Adamkus nevažiuoja į Maskvą.

“Mano nuomonė gali pasirodyti kiek keistoka. Daugelis karo veteranų tos nuomonės, kad Prezidentas turėjo, privalėjo vykti. O aš asmeniškai nuo savęs pasakyčiau, kad ir gerai padarė.

Jis ne toj pusėj kovojo, jo uniforma kitokia buvo. Man nemalonu būtų jį tenai matyti”, - sakė laidoje K.Banevičius.

Atrodytų, kas čia keisto - tiesiog toks jau tas karo veterano seniokiškas prosovietinis mąstymas. Tai ko taip bijojo jo bendražygis P.Eidukas? O gal atsakymo reikėtų ieškoti Maskvoje?

Po keleto dienų šis K.Banevičiaus ištransliuotas tiesos neatitinkantis faktas jau viešai tariamas Rusijos užsienio reikalų viceministro Viktoro Čižovo, kuris pareiškė esą “vienas Baltijos šalių vadovų šiandien yra vienintelis gyvas valstybės vadovas, kovojęs vokiečių pusėje”. Pasigilinus į kitų dviejų Prezidentų biografiją, akivaizdu, kad V.Čižovas turėjo omeny mūsų šalies Prezidentą.

Lietuva tąkart nepasidavė dar vienai Rusijos provokacijai. “Rusai pradeda negarbingą žaidimą. Jį sustabdyti galima tik nuleidžiant negirdomis visus visokių viceministrų komentarus. Apskritai pastaruoju metu įsivėlėme tokiame aukštame lygmenyje į tokių menkų rusų pareigūnų komentarus, kad iš tikrųjų tai nereiškia mūsų valstybės orumo”, - sakė žurnalistams R. Lopata.

K.Banevičius – vienas iš kelių karo veteranų, iš Lietuvos pakviestas į Raudonosios aikštės iškilmes. O šiais metais į jas iš viso tebuvo pakviesta 5 tūkstančiai veteranų. Visiems kitiems, pasak “Panoramos” vedėjos R.Miliūtės (likusių gyvų karo veteranų priskaičiuojama iki 6 mln.), Raudonoji aikštė ir Maskva buvo uždarytos.

Maža to, karo veteranams iš Baltijos šalių buvo sukurtos specialios sąlygos. Vicepremjeras Aleksandras Žukovas informavo, kad, neskaičiuojant socialinių išmokų, iškilmėms Rusija skiria 6 mlrd. rublių. Jis pažymėjo, kad Rusija Baltijos šalių karo veteranams sumokės visas išlaidas, taip pat ir transporto. Karo veteranams iš NVS šalių buvo apmokamos tik gyvenimo Maskvoje išlaidos.

Dar po kiek laiko Lietuvos televizijos “Panoramos” žurnalistai išsiaiškino, kad Kostas Banevičius – ne paprastas karo veteranas, gavęs vardinį apdovanojimą Maskvoje. Jis net tris dešimtmečius dirbo KGB ir užsitarnavo KGB pulkininko antpečius.

Pasakodamas apie specialios darbo grupės parengtus liustracijos įstatymų pakeitimus Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Saulius Pečeliūnas apgailestavo, kad darbo grupė siūlys ilgiems metams įslaptinti buvusio KGB archyvo dokumentus: siūloma juos viešinti tik praėjus 30 metų nuo minimo žmogaus mirties arba tik po 70 metų po dokumento sudarymo. Tąkart S.Pečeliūnas teigė, kad Lietuvos visuomenei šiek tiek atsiskleidžia pokario metai ir praktiškai užsidaro 1970-1990 m. KGB veikla Lietuvoje.

“O juk būtent šituo laikotarpiu aktyviai veikė KGB žmonės ir struktūros. Jie pakankamai pajėgūs ir šiandien. Kaip tik jie ir daro didžiausią įtaką mūsų šiandienos gyvenimui, o ne tie pensininkai senukai be sveikatos, kurie veikė ir daug pridarė blogio pokariu, bet dabar daryti įtaką valstybės gyvenimui jie yra jau fiziškai nepajėgūs”, - sakė Seimo narys.

Pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad “senosios gvardijos” nereikia nuvertinti: reikiamu momentu, tinkamai paskatinti jie ir šiandien sugebėtų atlikti reikiamas užduotis.

© 2005 "XXI amžius"