Mūsų viešosios erdvės herojai: ūkininkas, vadybininkas, guodėjas, kultūrininkas

Vladimiras Laučius

Vladimiras Laučius Eltos foto.

Viešai kalbėti apie politikos kaip tokios marinimo ir nykimo požymius dar prieš 5-8 metus buvo ne ką prasmingiau nei trankyti galvą į sieną. Problema veik niekam tada neatrodė aktuali ar bręstanti ir tikra. Apie vidaus politinį-partinį gyvenimą iš jo dalyvių ir analitikų dažniausiai išgirsdavome tik tai, kad jis vyksta, kad viskas daugmaž normalu, statistiškai suvokiama bei dėsninga ir kad viskas būsią gerai. Šio skystai santūraus optimizmo banga pamažu ėmė slūgti prieš keletą metų ir pastebimai sumažėjo tada, kai politikos padangėje pasirodė vėliau nušalinto Prezidento ereliai. Vidaus politikos analizė bei ja grįsti vertinimai nuo tada sugriežtėjo ir praskaidrėjo, reikalavimai politinio gyvenimo dalyviams išaugo. 2004 metais - per Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimus bei po jų - girdėjome nemažai įdomių, argumentuotų, taiklių ir negailestingų politikos analitikų komentarų. Vargano mūsų politinio gyvenimo empeiria tikrai prašyte prašėsi išvadų, kurias jau senokai kuždėjo daug kam pasitikėjimo nekelianti bei kartais atvirai niekinama theōria. Tos išvados galų gale nuskambėjo viešai, atvirai, autoritetingai. Raimundas Lopata šįmet sudėjo taškus ant “i” ir brūkšnius ant “t”: “Lietuvos politikoje nelieka politikos”.

Prieš rinkimus vėl lauksime gelbėtojų?

Virgis Valentinavičius Eltos foto.

Nuo rinkimų praėjo vos daugiau nei metai, bet Lietuvos parlamentinės partijos jau patyrė nemažai sukrėtimų. Ant skilimo ribos balansuoja Liberalų ir centro sąjunga, iš Seimo ir Vyriausybės buvo priverstas trauktis Darbo partijos lyderis, galų gale ėmė braškėti, atrodytų, nepajudinama Socialdemokratų partijos pirmininko, premjero Algirdo Brazausko kėdė. Ko dar galime tikėtis iš šalies parlamentinių partijų iki kitų rinkimų? Apie tai - pokalbis su politikos apžvalgininku Virgiu Valentinavičiumi.

Ar, Jūsų nuomone, dešiniesiems ir žiniasklaidai pavyko paklibinti taip ilgai tvėrusį premjero Algirdo Brazausko autoritetą?

Manau, kad iš esmės pavyko, nes, kaip matome, šiuo metu Brazausko reitingai tikrai ne patys geriausi. Iš dalies tai, žinoma, jo ilgo buvimo valdžioje padarinys, bet tam įtakos turėjo, manyčiau, ir pastaruoju metu jo daromos akivaizdžios klaidos. Kai konservatorių atakos dėl „Draugystės” viešbučio ir ponios Kristinos Brazauskienės sandėrių privatizuojant „Šešupę” sutinkamos su tokia įžeistos didybės poza, manau, tai kaip tik tas atvejis, apie kokius sakoma: Jupiteri, jei tu pyksti, vadinasi, esi neteisus. Tokia arogancija, manyčiau, labai pakenkė Brazausko įvaizdžiui.

Liustracijos pagreičiai

Ingrida Vėgėlytė

Jau pusę metų Lietuvos visuomenė turi puikią progą stebėti ir stebėtis, kaip iki tol penkerius metus nieko neveikusi Liustracijos komisija iš dirbtinai sukurtos “užmaršties” traukia daugiau ar mažiau žinomas praeities veikėjų, kadaise bendradarbiavusių su sovietinio saugumo struktūromis, pavardes. Nors dabartinės sudėties penkių žmonių Liustracijos komisija dirba remdamasi tais pačiais įstatymais, jos veiklos rezultatai keliolika kartų didesni, nei ankstesniosios.

Liberalcentristų keliai ir klystkeliai

Algis Kašėta Eltos foto.

Palyginti ne taip jau seniai susijungusi Liberalų ir centro sąjunga, atrodo, netrukus žada skilti. Seime atsirado dvi frakcijos, kurių pavadinime yra žodis “liberalų”. Pasidalijimas, tiesą sakant, vyko gana keistu pagrindu: už partijos pirmininką ar prieš jį, už partijos pirmininko laimintą frakcijos seniūną ar prieš jį.

“Antizuokinių” frakcijoje - 10 žmonių, “zuokinėje” - 8, viena buvusi LiCS frakcijos narė pasitraukė į nepriklausomą frakciją. Kaip vystosi įvykiai Liberalų ir centro sąjungoje toliau, paprašėme papasakoti buvusios Liberalų ir centro frakcijos seniūną Algį Kašėtą.