Lietuvos politinėje dešinėje – naujos jėgos saulėtekis?

x

Po 2000 m. rinkimų Lietuvos dešiniosioms partijoms nesiseka grįžti į valdžią. Nesuteikia rinkėjų pasitikėjimo dešiniųjų jėgų nesugebėjimas susikalbėti ir tarpusavyje, ir partijų viduje. Apie tai, kokios iš tikrųjų yra mūsų šalies dešiniosios politinės jėgos, apie jų konfliktus ir perspektyvas siūlome pokalbį su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentu Lauru Bieliniu.

Kuo teoriškai dešiniosios politinės jėgos turėtų skirtis nuo kairiųjų?

Šiuolaikiniame pasaulyje atskirti dešiniąsias politines jėgas nuo kairiųjų yra labai sudėtinga. Faktiškai skiriasi tik jų pavadinimai, ir tai yra tendencija, būdinga visam pasauliui, taip pat ir Lietuvai.

Kita vertus, dar esama tam tikrų labiau dešiniosioms arba kairiosioms politinėms jėgoms būdingų ideologinių aspektų. Bene ryškiausias kairiosios politinės jėgos bruožas yra socialinio pobūdžio klausimų svarba, t.y. – kairiosioms politinėms jėgoms prioritetiniai yra socialinio teisingumo, lygybės ir pan. klausimai. Dešiniosios politinės jėgos tradiciškai daugiau kalba ne apie socialinį teisingumą, bet apie valstybės tikslingumą ir pan. Taigi skirtumai iš tiesų yra labai abstraktūs.

Ar egzistuoja takoskyra tarp Lietuvos skirtingiems poliams priklausančių partijų vertybių, ar visos jos daugmaž vadovaujasi tuo pačiu įvairių vertybių, ideologijų ir pan. kratiniu?

Lietuvoje partijos yra ideologiškai sumišusios. Jau nekalbant apie tai, kad dalis partijų dar ir šiandien yra ideologinės paieškos būsenoje. T.y. – jos neturi aiškių ideologinių kriterijų, pozicijų, kuriomis galėtų išsiskirti iš kitų. Tai būdinga ir socialliberalams, ir liberaldemokratams, ir „darbiečiams“, kurie yra daugiau pavadinimų ir lyderių, bet ne išskirtinių ideologinių pozicijų partijos.

Pasižiūrėjus į Seimo narių sudėtį, būtų galima teigti, jog politinė dešinė Lietuvoje nėra įtakinga. Bet ar taip yra iš tiesų? Kiek dešiniosios politinės partijos mūsų šalyje turi įtakos ir kas trukdo joms tapti politinio gyvenimo lyderėmis?

Didžioji dalis žmonių balsuoja ne už „dešinę“ ir ne už „kairę“, bet už tuos, kurie teisingai veda rinkimų kampaniją.

Politinė dešinė Lietuvoje yra pakankamai įtakinga. Nepaisant to, kad mes matome, jog Seime yra nedaug dešiniajai pakraipai atstovaujančių žmonių, o dešiniojo sparno viduje vyksta įvairūs konfliktai, šios pakraipos atstovai turi gana stiprią atramą Lietuvoje.

Jie taip pat turi galimybę, kai tik susitvarkys vidaus klausimus ir pabandys atrasti - arba bent pradės deklaruoti, kad ieško - bendradarbiavimo sąsajų, sulaukti iš tiesų didelio Lietuvos žmonių palaikymo.

Su liberalcentristų lyderiu A. Zuoku susijęs skandalas žlugdo šios politinės jėgos rėmėjų viltis. Kokios, Jūsų nuomone, liberalų perpektyvos Lietuvoje?

Liberalcentristų skilimas yra natūralus reiškinys tokioje situacijoje, kai lyderis demonstruoja amoralias pozicijas priimdamas sprendimus. Ir jis ne tik jas demonstruoja, bet net deklaruoja kaip savo ideologinę poziciją.

Viename iš vasarą publikuotų straipsnių A. Zuokas aiškiai išsakė mintį, kad moralės klausimas turi būti patrauktas į šalį, kada yra priimami konkretūs sprendimai. Visa tai akivaizdžiai rodo šio lyderio dvilypumą. Viena vertus, turėjome progos įsitikinti, jog A. Zuokas yra neblogas vadybininkas, galbūt visiškai gerai atrodantis meras technine prasme. Kita vertus, politine prasme jo buvimas mero poste tampa problema, o jo amoralumas veda prie to, kad jo vadybinių pajėgumų teikiami privalumai iškraipomi ir jis tampa priklausomas nuo ekonominių struktūrų, kurios jam daro finansinę - ir greičiausiai ne tik - įtaką.

Kalbant apie liberalų perspektyvas, reikia pasakyti, jog galimų kelių yra ne vienas. Vienas iš jų – atsiskyręs nuo partijos Liberalų sąjūdis sutvirtės ir perims dominavimą liberalų lauke ir tokiu būdu atsiras nauja - stipresnė ir įtakingesnė partija.

Kitas variantas - kad A. Zuokas bus nušalintas nuo vadovavimo, o galbūt ir pašalintas iš partijos. Tokiu atveju galima tikėtis, kad palaipsniui dabartinės partijos viduje atsiras pakankamai stiprių jėgų, kurios išeliminuos tokio tipo politikus. Jeigu taip įvyktų, manyčiau, galimas liberalų sparnų susijungimas. Tam nebūtų kliūties. Nes iš esmės ir dabar Liberalų sąjūdis taip ilgai delsia, tikėdamasis, kad A. Zuokas atsistatydins.

Taigi viskas priklausys nuo to, kaip jie sugebės pasirodyti priimdami sprendimus, Seimo veikloje, rinkimų kovose. Visuomenė labai greitai reaguoja. Dar daugiau – visuomenė yra emocinga. Todėl pakanka vieno stipraus, efektingo veiksmo - ir visuomenė ašarodama atsisuka į tą politinę jėgą.

Visuomenės apklausos liudija, kad šiuo metu stipriausia dešiniojo spektro politinė jėga yra konservatoriai. Kas tai sąlygoja?

Taip yra todėl, kad per šiuos kelerius konfliktų metus jie pademonstravo save kaip stabilią partiją, kuri stengiasi kuo mažiau veltis į konfliktus. Visuomenei patinka nekonfliktuojanti struktūra, neturinti vidinių, suirutes demonstruojančių problemų.

Negalima atmesti prielaidos, kad ir šios partijos viduje visko būta. Bet mes to nematėme. T.y. – konservatoriai vis dėlto sugebėjo parodyti save kaip vieningą politinę jėgą.

Be to, šalyje jie po truputį vis stipriau veikia kaip organizacija. T.y. – Tėvynės sąjungos nariai dirba su rinkėjais, per savo merus ir atstovus tarybose įsitvirtina regionuose. Jie po truputį tvirtina savo pozicijas ir šiandien atrodo gana solidžiai.

Ne kartą teko girdėti, jog - kitaip nei socialdemokratai - konservatoriai turėjo savo ilgamečio lyderio – V. Lansbergio – įpėdinį. Ar galima teigti, jog iš tikrųjų A. Kubilius sugebėjo pakeisti V. Landsbergį Tėvynės sąjungai neprarandant savo rinkėjų?

V. Lansbergis ir A. Kubilius yra visiškai skirtingo tipo asmenybės. V. Lansbergis yra charizmatinio tipo asmenybė. Jis yra vadas. Tuo tarpu A. Kubilius yra vadovas. Virš jo nėra to charizmatinio lauko, todėl su juo lengviau kalbėtis. Jis yra artimesnis savo partiečiams. Jie jį kritikuoja, ir jis leidžia tą daryti. Bet po diskusijų ir kritikų jie susitaria. Taigi su A. Kubiliumi yra lengva bendradarbiauti.

Sakyčiau, A. Kubilius nepakeitė V. Lansbergio. Jie tiesiog papildo vienas kitą.

Pakalbėkime apie krikščioniškosios demokratijos simpatikus. Kokios šios politinės jėgos perspektyvos?

Tai gana sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų Krikščionių demokratų frakcija, kuri susiformavo Tėvynės sąjungoje, yra gana stipri ir įtakinga. Ji tam ir buvo suformuota, kad neišsibėgiotų krikščionių demokratų rinkėjai.

Savo ruožtu dabartinė naujoji, atgyjanti krikščionių demokratų partija, kuriai vadovauja V. Stundys, kol kas demonstruoja save kaip aktyvią struktūrą regionuose. Tie patys Molėtai, kur jau kelinta kadencija meru išrenkamas Valentinas Stundys, yra labai ryškus pavyzdys, kur ši partija užkariavo pozicijas.

Šiandien ši partija pamažu įsisavina regioninį lygmenį. Jeigu krikščionys demokratai sugebėtų dirbti visuose Lietuvos regionuose, jie taptų stipri politinė jėga

Ar tai reiškia, kad krikščionių demokratų partija turi galimybę gerai pasirodyti būsimuosiuose parlamento rinkimuose?

Nemanau, kad ši partija kitiems rinkimams gali pasiruošti taip, kad Seime laimėtų daug vietų. Taip yra dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų ta, kad šiai partijai dar trūksta rimtesnės struktūros, jos dar laukia organizaciniai pertvarkymai.

Šiai partijai priklausantys žmonės dar nėra pakankamai patyrę valstybiniame lygmenyje ir jų atėjimas į Seimą gali būti jiems patiems labai pavojingas, kadangi gali juos diskredituoti. Daugelis politikų Seime būtent dėl šios priežasties ir turi problemų.

Dar viena iš problemų yra tai, kad siekdami įsitvirtinti krikščionys demokratai savotiškai izoliuojasi tiek nuo konservatorių, tiek nuo liberalų. Kitaip sakant, nuo potencialių, natūralių sąjungininkų.

Didelė problema, kaip suderinti krikščionių demokratų partiją su krikščionių demokratų frakcija TS. Mano manymu, jos privalo tarpusavyje susitarti ir susikalbėti.

Tai nereiškia, kad kažkas turi pereiti iš vienos struktūros į kitą. Nemanau, kad konservatoriai yra suinteresuoti, kad visi, kurie vadina save krikdemais, ateitų pas konservatorius. Esu įsitikinęs, kad jiems tai nėra svarbu. Konservatoriams svarbu, kad šalia būtų gimininga partija, su kuria galima būtų bendradarbiauti, susikalbėti ir veikti. Ir krikdemai, užkariavę aukštus reitingus regionuose, tikrai gali tapti tokia partija.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Lina Balsytė

© 2006 „XXI amžius“