Žiniasklaida – interesų gniaužtuose

Romas Sakadolskis

Rytis Juozapavičius

Po Vytauto Pociūno žūties įsiplieskęs skandalas ne tik pradėjo klibinti Valstybės saugumo departamento vadovų kėdes, bet iškėlė ir nemažai klausimų apie mūsų žiniasklaidą, interesų kovas ir slaptų medžiagų viešinimą. Po to, kaip žurnalas "Ekstra" paskelbė savo sąmokslo teoriją, o VSD sulaikė "Laisvo laikraščio" redaktorių Aurimą Drižių, visiems galų gale pasidarė smalsu, kas yra slapta, o kas viešintina, ir kur riba, kurios neturėtų peržengti žurnalistas. Apie tai "Atodangos" klausė dviejų žurnalistų - "Transparency International" Lietuvos skyriaus (TILS) direktoriaus Ryčio Juozapavičiaus ir ilgamečio "Amerikos balso" bendradarbio Romo Sakadolskio.

Tarnauja tiesai?

Viena iš problemų, kurią pastaruoju metu išryškino mūsų šalies žiniasklaidos ir specialiųjų tarnybų ne visada įstatymais grįsti kontaktai - menkas pasitikėjimas Lietuvos teisėsaugos institucijomis. Viena vertus, galima kritikuoti žurnalistus už perdėtą mėgavimąsi slaptųjų tarnybų medžiagomis, per daug nesigilinant į tokių publikacijų padarinius.Kita vertus, teisėsaugos institucijų kompetencija visuomenei ir žiniasklaidai Lietuvoje jau seniai kelia nemažai abejonių. Ir ne tik kompetencija, bet, deja, ir sąžiningumas. Žurnalistui svarstant, ar verta viešinti daugiau ar mažiau slaptą, "nutekintą" medžiagą, nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis gali tapti vienu iš akstinų priimant sprendimą, nes neretai tvirtinama, kad dažno tyrimo medžiaga tik laikraščių puslapiuose išvysta dienos šviesą - kitu atveju išnyksta teisėsaugos seifuose.

"Klausimas yra toks: ar turime pasitikėti mūsų šalies institucijomis? Aš iš esmės prieš religinį pasitikėjimą, - "Atodangoms" sakė R. Juozapavičius. - Ar turėtume sakyti: yra Valstybės saugumo departamentas, tu būk ramus, jis tave apsaugos? Bet juk mes matome daugybę ekonominių, didžiosios korupcijos nusikaltimų, kurie įžūliai daromi VSD ignoruojant savo pareigą užtikrinti ekonominį šalies saugumą."

Anot korupciją Lietuvoje tiriančios organizacijos atstovo, apie jokį "automatinį" pasitikėjimą mūsų šalies saugumu ar kitomis teisėsaugos institucijomis mes kol kas negalime net kalbėti.

"Susidaro įspūdis, kad daugybė teisėsaugos pareigūnų turi mažus atlyginimus, bet didelę įtaką. Įtaką pinigais galima paversti visada. Visi tie žmonės gyvena Lietuvos visuomenėje, kuri, kaip teigia tyrimai, pasiruošusi pasinaudoti korupcijos galimybėmis. Taigi terpė yra. Man pačiam teko matyti porą VSD agentų, siūlančių man ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis korupcijos byloje. Tų agentų veikimas man pasirodė garbingas, su jais bendraujant susidarė įspūdis, kad jie tiesiog nori kovoti su korupcija, bet, kita vertus, tokie vizitai rodo šios institucijos bejėgiškumą: vadinasi, jie negali kovoti kitaip kaip tik nutekindami informaciją," - pasakojo R. Juozapavičius.

Ilgametis "Amerikos balso" bendradarbis Romas Sakadolskis, dabar dėstantis Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, pripažino, kad nepasitikėjimas valstybės institucijomis išties yra problema, bet kažin ar jis lemia žurnalistų apsisprendimą vienos ar kitos medžiagos atžvilgiu.

"Pasitikėjimas nėra lengvai uždirbamas. Jį įgyti sunku, o jis yra labai svarbus, ta kryptimi reikia dirbti visiems. Kita vertus, nesvarbu, didesnis ar mažesnis pasitikėjimas, bet žurnalistų bendruomenėje visada yra ginčas. Yra žurnalistų, kurie sako: "jeigu aš turiu tiesą, aš privalau ją skelbti, nes toks yra mano darbas. Niekas kitas man neturėtų rūpėti ir niekas kitas neturėtų man tai kliudyti daryti, nes tai tarnauja tiesai. Jeigu visuomenėje visi žinos, kad aš tai darau, žaidimo taisyklės bus aiškios". Kai pradedi kalbėti, kad "tai gali kažkam pakenkti ir pan.", tada atsiranda motyvai, manipuliacija. Jeigu žmogus sako: "aš tarnauju tiesai ir prašau netrukdykit man tai daryti", tai yra paprastas požiūris į spaudą. Grynas. Ar jis yra naivus? Jis nėra toks jau naivus," - tvirtino žurnalistas.

R. Sakadolskio nuomone, Lietuvoje tokie dalykai dar nėra apmąstyti iki galo nei redaktorių, nei pačių žurnalistų. Ir nelabai aišku, kaip reikėtų elgtis, tad žmonės tokiais atvejais blaškosi.

"Bet jeigu mes tarnaujame tiesai ir tai yra mūsų pagrindinis priesakas, tada daug kitų dalykų sukrenta į savo vietas," - sakė žurnalistas.

Kita medalio pusė

Deja, žurnalistų noras naudotis įvairaus slaptumo teisėsaugos medžiagomis - pažymomis, pokalbių įrašais - realybėje nedažnai grindžiamas tiesos paieškomis, o atodairos į padarinius stoka atneša karčių vaisių.

"Korupcijos analitikai visame pasaulyje mato, kad labai efektyvi korupcionierių gynybos linija yra ikiteisminio tyrimo medžiagos nutekinimas ir užsigarantavimas, kad tokiu būdu galės laimėti bylą Europos žmogaus teisių teisme dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo. Kai kurie mano, kad korupcionieriaus advokatai teisme gali bylą su medžiaga patys perduoti žiniasklaidai, kad po to korumpuotas pareigūnas ar politikas galėtų sakyti: palaukit, viskas buvo išviešinta, aš nekaltas, mane pjudė," - pastebi TILS vadovas R. Juozapavičius.

R. Juozapavičiaus nuomone, įvairių teisėsaugos institucijų prekyba įtaka, kai jos nutekina įvairių tyrimų medžiagą žiniasklaidai, matant tokių nutekinimų padarinius, visai neatrodo idealistinė. O pačią žiniasklaidą tokiais atvejais veda anaiptol ne tiesos siekis, bet paprasčiausias sensacijų vaikymasis.

"Jeigu tu dirbi populiariojoje žiniasklaidoje, komercinėje žiniasklaidos priemonėje, kuriai truks plyš reikalingas populiarumas, redakcinių sprendimų norma yra "skelbti". Kita vertus, tai yra ir galios pardavimas: jei aš spausdinu ikiteisminio tyrimo medžiagą, slaptus įrašus, aš atrodau esąs galingas ir įtakingas, daug žinantis. Pavyzdžiui, Aurimas Drižius tikrai pakilo visuomenės akyse po to, kai VSD savo veiksmais prieš jį patvirtino, kad jis turi tikrai vertingos medžiagos, tuo metu kai daugelis manė, kad tai sienlaikraščio lygio publikacijos", - pabrėžė R. Juozapavičius.

Be to, TILS vadovo nuomone, kalbant apie žurnalistų ikiteisminio tyrimo ar kitokios slaptos medžiagos išviešinimą, reikėtų nepamiršti, kad pati žiniasklaida yra korumpuota, kad jis lygiai taip pat prekiauja įtaka.

"Girdėjau istoriją, kaip vienas verslininkas, pasipiktinęs korumpuotu pareigūno elgesiu, kreipėsi į žiniasklaidą, ir žiniasklaida pasiūlė jam tiesiog susimokėti, - pasakojo korupciją tiriantis žurnalistas. - Žiniasklaida mano, kad ji, rašydama tiesą, gali ir užsidirbti, nes juk korumpuotų yra daug..."

Žurnalistui pasirodė keista, kad iškart po skandalo dėl paslapčių nutekinimo ir visiems pasipiktinus tuo, kad paslaptys yra nutekinamos, vienas dienraštis suskubo skelbti, jog iš tikrųjų VSD agentai pas A. Drižių ieškojo siuntinio iš Maskvos, kuriame būta duomenų apie buvusį VSD pareigūną Liną Petronį. Galima buvo daryti išvadą, kad kažkurie žurnalistai yra dar geresni VSD draugai nei Drižius, nes būtent jiems saugumiečiai mielai atkleidė, ko iš tiesų ieškojo per kratą "Laisvo laikraščio" redakcijoje .

"Tai yra pasityčiojimas iš viso proceso," - sakė R. Juozapavičius.

Kas kuo manipuliuoja

Visuomenėje įsiplieskus diskusijai, kodėl ir kuo pagrįsti straipsniai neretai publikuojami šalies leidiniuose ir kiek žurnalistai turėtų priimti atsakomybės už tai, kad - sąmoningai ar ne - pakerta pasitikėjimą vienais ar kitais pareigūnais ar jų sprendimais, iškilo ir manipuliavimo klausimas. Manipuliavimo viešąja nuomone, žurnalistais ir politikais.

Paklaustas, ar manipuliavimas žiniasklaida yra problema, R. Sakadolskis pabrėžė, kad žiniasklaida manipuliuojama visada, todėl žurnalistui ir nerekomenduojama kliautis vienu šaltiniu. Kiekvienas politikas, užlipęs į tribūną, kiekvienas pareigūnas, norintis ką nors atskleisti, žinoma, siekia manipuliuoti žiniasklaida.

"Visada yra žmonių, kurie dėl savų interesų atskleis tam tikrą medžiagą. Pakalbėkit su didesnę patirtį turinčiais žurnalistais. Visi pasakys: "Taip, mes puikiai žinome, kad su mumis žmonės kalbasi nebūtinai todėl, kad jie mums linki gero. Gali būti atvirkščiai - jie mums linki blogo. Bet jie su mumis kalba".

Žurnalistui svarbiausia atskleisti tiesą, o ne bendrauti su šaltiniu. Ne šaltinis yra žurnalisto interesas, o tiesa. Bet kuris ilgiau dirbęs žurnalistas supranta, kad žmonės informaciją gali teikti ir vedini nelabai kilnių tikslų. O gal ir kilnių, bet tai nereiškia, kad ja nemanipuliuojama, - "Atodangoms" sakė R. Sakadolskis.

Kita vertus, tam tikra prasme ir žurnalistai manipuliuoja visais kitais.

"Mes renkam informaciją, mums reikia "sukalti" kažkokį straipsnį, mes atsirenkame tai, kas mums reikalinga. Tai kas čia yra? Čia irgi yra manipuliacija, - sakė Žurnalistikos instituto dėstytojas. - Tokia yra mūsų duona."

Parengė T.M.

© 2006 „XXI amžius“