Nacionalinio būdo skirtybės ir jų prasmė

„…Laisvajame pasaulyje mes turėtume mokėti duona iššluostyti savo lėkštę kaip prancūzai, atsikrenkšti ir nusispjauti kaip mongolai, raugėti kaip fidžiai, negyvai nusigerti kaip suomiai, reikšti nepopuliarią nuomonę kaip vokiečiai, vėluoti kaip ispanai, niekinti kitus kaip anglai ir Saudo Arabijoje valgyti kaire ranka. Teoriškai nėra tokio dalyko kaip tarptautinis etiketas, tačiau kai kurie įpročiai leistini tik tėvynėje“, – štai tokiais taikliais pastebėjimais apibūdina kai kuriuos skirtingų tautų nacionalinio būdo bruožus tautinių, nacionalinių kultūrų tyrinėtojas Richardas D.Lewis.
Suvokimas, kas yra gerai ir blogai elgesyje žmogaus, priklausančio tai ar kitai tautinei bendruomenei, kas yra garbinga, o kas smerktina, atsiranda ir tampa įmanomu tik lyginimo su kitais keliu. Intensyvėjant transnacionalinei integracijai ir tautų ryšiams toks suvokimas tampa mūsų pačių savivokos ir pasaulėžvalgos elementu. Mes, verčiami naujųjų aplinkybių, priversti „inventorizuoti“, kritiškai apmąstyti tas normas, tuos mąstymo ir elgsenos etalonus, kurie buvo būdingi ne tik mūsų tėvams, seneliams, bet dar vakar ir mums patiems. Taip pat egzistuoja aplinkybės, kurios prieš mūsų valią ir įsitikinimus verčia mus elgtis taip, kad nepasmerktų, neizoliuotų mūsų kiti: šeimos nariai, bičiuliai, bendradarbiai, bendratautiečiai. Taip elgiamės skatinami savisaugos jausmo, o dabar, t. y. mūsų dienomis, – dar ir apčiuopiamos naudos siekio. Kitais žodžiais tariant, mūsų tautiniame, nacionaliniame būde glūdi tarsi du sluoksniai: įgimtas, „su motinos pienu“ perteikiamas, sakytume, genetiškai paveldimas, ir tas, apie, kurį ką tik užsiminėme – kurį diktuoja aplinkybės, tarp jų ir socialinė genetika. Pastarosios „vaisiai“ pasireiškia pačiais įvairiausiais pavidalais: žmonių įpročiais ir elgesio maniera, mąstymo stereotipais ir buities, darbo bei gyvenamosios aplinkos organizavimo ypatumais ir t.t. Kadaise Sokratui priskirtas, o dabar savaip perfrazuotas populiarus posakis, jog amerikiečiai valgo tam, kad gyventų, o prancūzai gyvena tam, kad valgytų, metaforiška forma nusako esminį šių tautų nacionalinio būdo skirtumą. Palietę „valgio problemą“ čia pat galėtume ir mes pastebėti, kad lietuvių šeimininkėms, skirtingai nuo jų kolegių vokiečių, iki šiol būdinga kuo sparčiau ir gausiau nukrauti kad ir paprasčiausių vaišių stalą.
Mūsų jau cituotas R.D.Lewis yra pabandęs pasaulyje egzistuojančias daugybę tautinių bei regioninių kultūrų suskirstyti į keletą pagrindinių grupių. Kadangi pamatinė tokio bandymo koncepcija grindžiama ne tik kultūrologine, bet ir aiškia sociologine mintimi, tą jo pastangą ir pabandysime trumpai referuoti.
Esminiu tokio tautų bei jų kultūrinio elgesio skirstymo kriterijumi šis mokslininkas ima žmogaus elgseną, pasireiškiančią per dėmesio kitam telkimo pobūdį. Anot jo, vadovaujantis šiuo, mūsų nuomone, ganėtinai originaliu kriterijumi, visas tautas įmanoma suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirma, į tuos, kurie pagrindinį dėmesį telkia į tikslą, itin organizuotai viską planuoja (vienaplaniai). Antra, į tuos, kurie savo dėmesį kreipia į žmones, pasižymi šnekumu ieškodami tarpusavio ryšių (daugiaplaniai). Ir trečioji, išskirtinį dėmesį telkiantys į pagarbą kitam (santūrūs, intravertai).
Pirmajai grupei, anot R.Lewio, priklausytų: švedai, šveicarai, vokiečiai, olandai – jie visi pasižymi kryptingai organizuota elgsena. Jie vienu metu daro vieną, maksimaliai susikaupdami, neblaškydami dėmesio ir jėgų kitiems (mūsų akimis žiūrint, gal ir ne mažiau svarbiems) dalykams. Jiems būdingas įsitikinimas, kad tik taip elgiantis įmanoma padaryti ir daugiau, ir geriau. Žodžiu, ir vokietis, ir šveicaras linkę vienu metu kryptingai spręsti tik vieną svarbiausią jam rūpimą problemą, susikaupti tik ties viena kokio nors projekto dalimi, įsitikinę, kad taip elgiantis ir pasiekiamas tobulesnis rezultatas. Todėl nėra ko stebėtis, kad minėtų tautų atstovams kelia susierzinimą ne taip dirbantys žmonės, tarkim, kokie nors italai, prancūzai, rusai, juolab arabai ar afrikiečiai.
Antrai, t.y. daugiaplanės veiklos grupei, R.Lewis priskiria portugalus, ispanus, italus, slavų tautų atstovus. Šios kultūros žmonės yra „labai lankstūs“, todėl nelabai paiso tvarkaraščių ar punktualumo. Jie nepasižymi kantrumu klausydami savo partnerio, linkę jį pertraukinėti; ne tiek laikosi faktų, kiek jais žongliruoja. Jie visi yra pakankamai jausmingi, todėl ir jų pokalbiai būna ištęsti, su nuolatiniais nukrypimais į šalį, į detalę. Jie viskam yra linkę ieškoti pasiteisinimų, o profesinius, dalykinius santykius linkę supinti su draugiškais. R.Lewis mano, kad šios grupės atstovai, būdami ekstravertiškos natūros, gali nuveikti nė kiek ne mažiau, kaip ir pirmoji grupė.
Trečiajai, santūriųjų (intravertų) grupei priklausytų: japonai, kinai, korėjiečiai, turkai ir suomiai. Juos lakoniškai apibūdinsime pacitavę patį autorių. „Santūrios kultūros atstovai prieš nuspręsdami įsiklauso. Jie yra geriausi klausytojai pasaulyje, – rašo R.D.Lewis, – nes susikaupia ties tuo, ką sako kalbėtojas, mintimis nenuklysta į šalį (tai sunku romanų tautoms) ir pokalbio ar pristatymo metu retai, o gal ir niekad nepertraukia kalbėtojo. Kai šis baigia, atsako neiškart. Stojusi ilgoka tyla reiškia pagarbą svarbiems kalbėtojo argumentams, kurie apgalvojami neskubant, su deramu dėmesiu“. Kaip ir pirmosios grupės atstovai, jie irgi, o gal ir labiau, linkę slopinti ir nedemonstruoti savo emocionalumo.
Kokią vietą šiame skirstyme užima lietuviai, R.Lewis, žinoma, nenurodo, nors savo trumpą apžvalginį dėmesį jisai mums irgi skiria. Bet pagal tai, kaip jis mus supranta ir kaip mes save suvokiame, mums su nedidelėmis išlygomis priklausytų įsiterpti į antrąją tautų grupę. Nors, tiesą pasakius, vis labiau mums atsipalaiduojant nuo tradicinės valstietiškosios, katalikiškosios kultūros, taip pat ir nuo sovietinio palikimo, ir įsitvirtinant dinamiškai urbanistinei kultūrai bei stiprėjant sąsajoms su dalykiškaisiais skandinavais ir amerikiečiais, mes, atrodo, neišvengiamai artėsime prie pirmosios tautų grupės. Jau dabar dažnai skirtumas tarp emocionalesnių, chaotiškesnių rusų bei lietuvių darosi ryškesnis negu ta riba, kuri mus skiria, tarkim, nuo dalykiškųjų vokiečių.
Šį palyginti informatyvų ir R.Lewio vaizdingai pieštą ekskursą padarėme vadovaudamiesi ne tik susierzinimo dimensija, kuri neišvengiamai atsiranda ar gali atsirasti bendraujant skirtingų tautinių, nacionalinių kultūrų atstovams. Ir ne dėl to, kad akivaizdus yra prisitaikymo vienas prie kito momentas. Mums svarbu pabrėžti kitką: nacionalinių kultūrų unikalumą, jų įvairovę ir būtent ta įvairove žavų ir turtingą žmonių pasaulį. Nors kultūriniai skirtumai ir toliau turės įtakos integraciniams procesams ir nėra bendros panacėjos, garantuojančios greitą tarpusavio supratimą, tie skirtumai laikytini didžiuliu turtu, o ne trikdžiu. Ar žmonija, vis labiau modernėjanti civilizacija sugebės šį turtą išsaugoti? Ar bus pajėgi puoselėti jam pagarbą? Tai pagaliau ir pačios civilizacijos išlikimo, jos prasmingumo klausimas.
Kitas dalykas – tie nacionalinės kultūros (šiuo atveju reiktų sakyti – antikultūros), nacionalinio būdo bruožai, kuriuos ir pati tauta nešioja kaip užsibuvusius ar dėl civilizacinės negalios užsiveisusius ir po jos organizmą išplitusius parazitus… Apie tai, mes, lietuviai, irgi drąsiau galvokime, juolab pradėdami naują savo istorinės raidos etapą.
Bendrųjų lietuvio
nacionalinio būdo bruožų apžvalga
Kai kuriuos lietuvių protėvių aisčių būdo bruožus – dorą ir darbštumą, taikumą ir svetingumą – lygindamas su grubiaisiais germanais, dar I amžiuje pastebėjo Romos istorikas Tacitas, o praėjus tūkstančiui metų beveik tą patį atkartojo ir Adomas Bremenietis. Priminsime šio aukšto dvasininko charakteristiką, taikytą vakariniams baltams: jie esą „homines humanissimi“ (žmogiškiausi žmonės – R.G.), jie visada pasiruošę gelbėti audrų ištiktuosius jūroje ar piratų užpultuosius. Ir labai apgailestavo, kad jie – nekrikščionys.
Jau vėlesniaisiais laikais – XIX amžiaus viduryje gražių liaupsių lietuviams yra pateikęs etnografiniais ir kitais moksliniais tyrimais užsiiminėjęs grafas Konstantinas Tiškevičius, lenkų kilmės švietėjas, dirbęs Tilžės apylinkėse, Eduardas Gizevijus ir daugelis kitų svetimtaučių. Pavyzdžiui, E.Gizevijus, lygindamas vokiečius, žavėjosi lietuvių kalbėsenos taupumu, nepaprastai turtingais papročiais ir prisirišimu prie gamtos, prie gimtosios žemės. Ir, žinoma, ta pačia dar Tacito ar Bremeniečio pastebėta dora ir darbštumu. Lietuvio nacionalinio būdo bruožus prieškaryje yra bandę aprašyti St.Šalkauskis, A.Maceina ir kiti filosofinės bei socialinės minties atstovai.
Kai pateikėme trumpą gyvenusiųjų kartų lietuvio nacionalinio būdo apžvalgėlę, čia pat mums priderėtų prisiminti ir į Anapilį bebaigiančią iškeliauti, bet dar tebegyvenančią senąją (vyresniųjų) generaciją. Kad ir kur ji laikytųsi, čia ar Amerikoje – darbštumas, sąžiningumas ir meilė tėviškei bei Tėvynei, įprasminančiai dar ir žmogaus prigimtinį ryšį su gamta, buvo ir pasilieka gana būdingi kohortos nacionalinio būdo bruožai.
Betgi vėl… Lygiai vienodai galėtume kalbėti apie kitus lietuvio nacionaliniam būdui būdingus bruožus. Juos dar Atgimimo metais yra bandęs apibrėžti K.Stoškus teigdamas, kad lietuvio „pasyvumas čia yra ne tik nenoras veikti, bet ir nerangumas, neryžtingumas, santūrumas, receptyvumas, skeptiškumas ir netgi priešinimasis“. Kaip matome, išvardyta plati gama ne visai pageidautinų bruožų.
Šiuo atveju pasiremsime ir JAV gyvenančio lietuvių rašytojo Vytauto Volerto mintimi: „Buvome ir esame slaviško charakterio šešėlyje, kuris mėgsta viešai demonstruoti emocingumą. O Vakaruose iš emocingumo jei nesišaipoma, tai į jį žiūrima su užuojauta. Žinome, kad latviai ir estai, gavę gerokai germaniškosios įtakos, šiuo bruožu nuo mūsų skiriasi. Nesprendžiame, kas yra geriau, emocijos ar santūrumas. Tik tariame, kad išorinė žmonių elgsena skiriasi“.
Jau iš šių fragmentiškų teiginių galima susigaudyti, jog kalbėti apie lietuvio nacionalinį būdą, charakteringiausius bruožus su kiekvienais metais tampa ne tik sunkiau. Tokia pastanga vis labiau atrodo įžūli, drastiška. Priežastys labai įvairios ir esminės. Pradėkime kad ir nuo to, jog nacionalinis būdas, kaip sudėtinė socialinio pasaulio dalis, taip pat sparčiai kinta. Kaip tautai mums šiandien tebebūdinga keista samplaka tų bruožų, kuriuos galėtume priskirti agrarinės (archainės) kultūros palikimui, industrializacijos ir urbanizacijos produktui, sovietiniu laikotarpiu susiformavusiam mentalitetui, taip pat atskirais elementais įsitvirtinusios demokratinės visuomenės apraiškoms. Ir, žinoma, įvairiais kvazipavidalais prasiveržiančiam visuotinės gerovės (gerbūvizmo) „ilgesiui“. Bet ir toks determinantų išskaičiavimas būtų negalutinis. Reiktų prie viso to, ką paminėjome, naujųjų bruožų raiškos ir įsitvirtinimo šaltinių ieškoti ir „amerikonizacijos“, ir grubaus kapitalizmo bei laisvos konkurencijos, kartu ir pauperizacijos, ir deprivacijos (išstūmimo iš visuomenės) įsitvirtinimo mišinyje.
Jau pats tų šaltinių – veiksnių pastebėjimas (žinoma, toli gražu negalutinis) rodo, jog pokalbį vienakryptiškai sukame į tuos nūdieninio lietuvio nacionalinio būdo bruožus, kurie būtent turėtų kelti tam tikrą susirūpinimą žvelgiant iš eurointegracijos pozicijų.
Pamenu dar sovietiniais metais pasakytą vieno esto pastebėjimą, kuo esto nacionalizmas skiriasi nuo lietuviškojo… Anot pasakotojo, estas nei viduramžiais, nei vėlyvaisiais amžiais neturėjęs savo valstybės vis dėlto išliko estas. Nors išgyveno ir danų, ir švedų, ir vokiečių baronų, ir carinės Rusijos, jau mūsų laikais – sovietinio režimo priespaudas. Liko estas todėl, kad prie visų režimų jis stengėsi save įteisinti, išsiskirti darbais, kuriuos dirbdavo, savo valingu ir protestantizmo įtvirtintu gyvenimo būdu, savo skambia kalba. „O jūs, lietuviai, – tęsė pasakotojas, – savo nacionalizmui dvasios semiatės iš istorijos: iš savo buvusios didžiulės valstybės, iš sukilimų, kuriuos skaudžiai pralaimėdavot, patirdavot didelių nuostolių, iš savo kančios…“
Tolesniame konceptualių minčių apie lietuvio nacionalinį būdą dėstyme bandysime ieškoti bendresnių, bent didesnei lietuvių daliai būdingesnių bruožų. Suprantama, kad jie yra vienokie vyresniosios kartos ir kitokie – jaunesniosios kartos atstovuose: vienokie būdingi miestiečiams ir kitokie kaimiečiams; vienokie verslo žmonėms ir kitokie vadinamųjų intelektualių profesijų atstovams. Dzūkas ir antropologiniais bruožais, ir kalba, ir elgesiu nepanašus į suvalkietį, o pastarasis – į žemaitį. Lietuvoje tebeegzistuoja gana ryškūs regioniniai asmens mąstysenos, bendruomeninio sutarimo ir elgsenos skirtumai. Dzūkas, davęs kaimynui savo arklį pusdienio darbui, išsireikalaus iš jo užmokesčio. Tuo tarpu žemaitis tebesielgia kitaip: nereikalaudamas tokio užmokesčio, arklio paskolinimą suvokia kaip tradicinę priedermę palaikyti su kaimynu prasmingus santykius, kaip priedermę bendruomeniniam sutarimui.
Bet taip yra kaime, o mieste – vėl kitos spalvos.
Vargu ar nacionalinį būdą įmanoma nusakyti vienu kuriuo, tegu ir gana reikšmingu, bruožu (kaip atsitiko su mano perpasakotu esto pastebėjimu). Nors yra nemažai autorių, kurie tai ta, tai kita proga iškelia, sureikšmina tą ar kitą lietuvio bruožą. Ir tai visai natūralu, kaip būtų natūralu juos švelniai pabarti už polinkį į redukcionizmą (suprimityvintą požiūrį). Kai kas tvirtina: lietuvis lietuviu išliko tik dėl to, kad prisitaikė prie aplinkybių, taip pat ir prie bolševikinių represijų, prie sovietinio, žmogaus individualybę, jo kūrybines galias slopinusio režimo. Ir tai teisinga… Užtenka jeigu aš, kieno nors pykčiui, pastebėsiu, kad paskutiniųjų metų kolūkiai, bent gana reikšminga jų dalis, tų pačių lietuvių dėka buvo įgiję nemažai lietuviškos dvasios ir nusiteikimo ją puoselėti tomis priemonėmis ir būdais, kurie tada buvo prieinami, įmanomi.
Bet nenuginčijama ir tai, jog lietuvis, be prisitaikymo (palikusio ir negatyvius pėdsakus), kuris gal ir buvo panašus į esto prisitaikymą, vis dėlto buvo labiau linkęs dar ir į atvirą kovą už savo tapatybę, už tėvų ir protėvių puoselėtas vertybes; gal mažiau nei latvis buvo linkęs į kompromisus, neskaičiavo krauju, trėmimais ir kalėjimais matuojamų nuostolių, nors tie nuostoliai ir pakirsdavo geriausias tautos pajėgas. Ir niekas, nė viena tauta tiems nuostoliams nėra pastačiusi tokio savotiškai šiurpaus, nuoširdaus, gaivališko, bet kartu ir nuostabiai didingo paminklo kaip Kryžių kalnas… Visa Lietuva buvo sėte nusėta kryžiais, kryžiastulpiais, rūpintojėliais, kurie išreiškė ne tik akumuliuotą, iš kartos į kartą perduodamą kančią, naujos netekties įprasminimą, bet ir nepalūžusią, dvasines vertybes išpažįstančią sielą…
Bet šitokio pobūdžio lietuviškame nacionalizmo arba savo ginties pozicijas užėmusiame, tradicines dvasines vertybes ir savo istoriją puoselėjančiame tautiškume šiandien vis ryškesni rimti pavojai.
Pirmas pavojus, susijęs su pačiais tokio tautiškumo sergėtojais, nesąmoningai yra palaikomas tų pačių patriotų. Vienas iš objektyvios nūdieninės realybės bruožų – pragmatizmas. Reiktų patikslinti: agresyvėjantis, viską apimantis pragmatizmas. Todėl ir pastangos, kad ir kokios būtų šventos ir kilnios, „kabintis“ už praeities ir jos vertybėmis matuoti nūdienį pragmatizmą ir juo besivadovaujančią jaunąją kartą, vis labiau primena donkichotišką kovą su vėjo malūnais. Žinia, kad pragmatizmo apniktas pasaulis, nuvertindamas tradicines dvasines vertybes, neišvengiamai skaldo tautą į susipriešinusius idealistus ir materialistus (grynuosius pragmatikus). Betgi toks prieštaravimas turėtų būti sprendžiamas laiko dvasiai adekvačiais būdais ir priemonėmis!
Antras pavojus susijęs su pirmuoju. Modernizacija, apskritai visas globalizacijos ir eurointegracijos vyksmas, įtraukęs universalumą ir nusiteikęs nuvertinti tautinę tapatybę, nacionalinio išskirtinumo bruožus tarsi savaime verčia nemažą dalį lietuvių, žinoma, iš idealistų tarpo, vėlgi užimti keletą šimtmečių praktikuotas ginties pozicijas. Betgi jos atima dėmesį ir jėgas nuo modernizacijos ir visavertiškesnio dialogo su kasdien kintančiu pasauliu!
Trečias pavojus susijęs su antruoju, bet panašus į pirmąjį…
Pragmatizmas Vakarų Europai būdingesnis negu Vidurio Europai, kuriai mes priklausome. Pasiekta gerovė ten suformavo „gerbūvizmo“ dimensiją, kuri savo erdves tebeplečia dvasinių tradicinių vertybių sąskaita. Lietuviui būdingas emocionalumas, ką tik atgauto nacionalinio suvereniteto ir kitų dvasinių tradicinių vertybių pabrėžtinas sergėjimas Vakarų europiečiui, kuriam ir gerovė, ir nacionalinis saugumas senokai tapo savaime įprastais dalykais, atrodo nesuprantami arba traktuotini kaip savotiška egoistinė ar egzotinė užgaida. Ir, ko gero, visai natūralu, kad Vakarų europietis, formuodamas Europos Sąjungos politiką, su tokia lietuvio (lenko, čeko ar slovako) užgaida nelabai linkęs skaitytis. Net ir tokie skirtumai (inspiruojami dar ir natūraliai susiklostančio skirtingo „mažųjų“ ir „didžiųjų“ tautų statuso) gimdo savaiminį tam tikro lygmens nesusikalbėjimą, kuris iš tiesų egzistuoja nepriklausomai nuo to, kokiais būdais ir priemonėmis jį bedangstytų ir mūsų, ir „jų“ politikai.
Kituose straipsniuose plačiau pakalbėsime apie tuos lietuvio nacionalinio būdo bruožus, kurie eurointegracijos kontekste kelia (arba bent turėtų kelti) tam tikrą nerimą ir susirūpinimą.

Prof. habil. dr. Romualdas Grigas

© 2002 "XXI amžius"