Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai:
nerimą keliančios trajektorijos
(sociosofinė kritinė apžvalga)

Tiek eurointegracija, tiek globalizacija, kurias kaip istorinį vyksmą mes išgyvename, gimdo savo palydovą – augantį susidomėjimą kultūrų įvairove. Ir ne tik susidomėjimą, bet ir augančią pastangą pasipriešinti vadinamajai „amerikonizacijai“ (makdonaldizacijai), tuo išsaugant dar ir pačios Vakarų civilizacijos prasmingumą. Aktualėja socialinė diagnostika ir tų uždavinių sprendimas, kuriuos kaip tik iškelia dabartinė socialinė evoliucija. Vadinasi, analitinę „akį“ būtina fokusuoti į tuos esminius pokyčius, kurie mus lydi kaip tautą, žvelgti į tą būvį, kuriame šiandien esame atsidūrę ir kuris tam tikra dalimi gali būti nusakytas kad ir šiuolaikiniais nacionalinio būdo bruožais.
Šiandieninės sąlygos organizuoti platesnius sociologinius tyrimus yra gana komplikuotas. Tačiau daugelio socialinių problemų, sudarančių mūsų gyvenamosios terpės landšaftą, išskleidimas yra būtinas ir neatidėliotinas. Tokioms problemoms, manyčiau, priklauso ir šiuolaikinio lietuvio nacionaliniai bruožai, ypač tie, kurie gali būti pavadinti negatyvu. Todėl problemai spręsti tenka pasitelkti dedukcinį metodą. Suprantama, kad jis irgi negimsta tuščioje vietoje, bet yra grindžiamas įvairiais keliais susikaupusiomis empirinėmis žiniomis, gyvenimo patirtimi. Apskritai dedukcinis metodas plačiai taikomas Vakarų pasaulio socialinių mokslų baruose ir tai niekam nekelia kokio nors negatyvaus nusiteikimo. Tai greit kintančio pasaulio ir operatyvios į jį reakcijos metodas.
Šioje sąmoningai pasirinktoje kritinio pobūdžio apžvalgoje pateiksime keletą, mūsų manymu, būdingesnių negatyvaus pobūdžio bruožų: deformuotą individualizmą, servilizmą, priešinimosi sindromą, valstybinio bei nacionalinio patriotizmo stygių, emocionalumo perteklių, korupcinės sąmonės sindromą ir dezadaptacinį sindromą. Suprantama, visi šie bruožai tikslintini, diskutuotini.

Deformuotas individualizmas

Deformuotu vadinu dėl to, kad individualizmas gali būti pozityvus ir negatyvus, racionalus ir iracionalus. Ir kad tų pradų visada esama krūvoje. Bet mums svarbu jų santykis. Šiuolaikiniame lietuvyje tas santykis svyra į negatyvo pusę. Kuo tai pasireiškia?
Pirmiausia, tarpusavio susvetimėjimu, didesnio abejingumo kitam ir ypač bendriesiems interesams įsitvirtinimu. Nunykus sovietiniam gyvenimo būdui, labai greitai išryškėjo, jog buvo bendruomeniškai gyventa, domėtasi vienas kitu ir teikta tarpusavio pagalba dar ir dėl to, kad visi piliečiai gyveno savotiškai integruotais gardais - darbovietėmis. Jos turėjo valdžios skiriamus vedlius ir prižiūrėtojus, kuriems priklausė, ir kurie šalia kitų funkcijų vykdė ir paternalizmo funkciją. Pasikeitus aplinkybėms gan greitai išaiškėjo, jog daugeliui piliečių trūksta socialiniam bendrabūviui privalomų paprasčiausių savybių. Jos tarsi atrofavosi.
Ar ne tarpasmeniniu susvetimėjimu – ta viena iš deformuoto individualizmo formų – galėtume prasmingiau paaiškinti mus, lietuvius, šiandien iš kitų Europos tautų išskiriantį „rekordų siekimą“ savižudybėmis, sveiku protu nesuvokiamą nusikalstamumo ir jo žiaurumo ekspansiją, taip pat saviškių reketavimą ir prievartavimą užsienio šalyse, vėlgi „garsinantį“ mūsų šalį. Lietuviškumas, tautybė, kuri visada reiškė ir reiškia bendruomeninio sutarimo prielaidas, tarpusavio santykiuose praranda privalomą vertę ir tampa absoliučiai nebepalyginamas dalykas gretinant kad ir aną, prieškarinę, ir dabartinę emigrantų bangas.
Deformuotą individualizmą rodo ir labai ryškus pilietiškumo deficitas, pagrindinės žmonių daugumos vengimas bendro socialinio, labiau subordinuoto veiksmo. Nūdienos lietuvis, žvelgdamas į dramatišką realybę, linkęs niurzgėti, bet pačią priežastį, gimdančią jo niurzgėjimą, norėtų palikti spręsti kitam per daug nesvarstydamas, ar jis būtų idealistas vienišius, ar savanaudis materialistas. Bendram pilietiniam veiksmui, skirtingai nuo agrarinės kultūros laikų, jis neturi nei vidinio noro (charakterio bruožų), nei praktinių įgūdžių. Ko gero, lietuvių urbanizuoto gyvenimo sąlygomis nebuvo ir nėra normalios bendrą veiksmą ir jo motyvaciją skatinančios, mobilizuojančios kultūros. Tiesa, buvo rezistencinė kova, sulaukusi masinės žmonių paramos. Tačiau toji bendruomeninė pastanga buvo tik gęstančios agrarinės kultūros aimana; be to, grubiausiu būdu užslopinta, sunaikinta, o toje pastangoje dalyvavusi generacija jau iškeliavo į Anapilį arba yra pakeliui į ten…
Nors ir netiesiogiai, bet deformuotą individualizmą šiandien rodo ir daugelyje politinių partijų bei visuomeninių judėjimų įsitvirtinęs lyderizmas. Organizacijų kūrimąsi ir jų funkcionavimą daugiausia lemia ne bendraminčių susivienijimai, grindžiami realybės inspiruotomis atitinkamomis veiksmo ideologijomis bei programomis, o save „išsikėlę“ ir įsitvirtinę lyderiai. Dėl jų arogancijos atskiros partijos ir visuomeninės organizacijos būna nepajėgios normaliai, vardan tautos ir valstybės interesų bendradarbiauti. Tokį lyderizmo dominavimą, ko gero, galima būtų paaiškinti ir tuo, jog lietuviškajam mentalitetui tebebūdingas paternalizmas, savotiškai puoselėtas sovietiniu laikotarpiu. Jis ir įtvirtino individo atsipalaidavimą, o kartu – ir polinkį į deformuotą individualizmą.
Deformuotas individualizmas prasideda nuo viešos elgsenos, nuo bendravimo su kitais manieros. Vadinamasis monologinis bendravimo būdas (kada vertinama tik sava nuomonė, sava pozicija, neįsiklausoma, nekreipiama dėmesio į kito nuomonę, juolab jeigu ji dar priešinga savajai, nesivadovaujama nuomonių sintezės principu) labai sunkiai užleidžia savo pozicijas dialoginiam ir ypač politologiniam bendravimui. Pastarasis reiškia žmonių elgsenos kultūrą, kuriai būdinga ieškoti visuotinio sutarimo, įvairių nuomonių ir pozicijų sintezės. Politikuojančiam lietuviui ir po šiai dienai labiau būdinga ieškoti ir pabrėžti tai, kas mus skiria, o ne tai, kas gali jungti, suburti ir būti mūsų bendro veiksmo pagrindu, programiniu siekiu. Modernus bendravimas reikalauja susitaikyti su tam tikromis nuolaidomis, verčia didesniu atstumu palikinėti savo pamėgtą „narvelį“, o tam statistinis lietuvis dar nėra pasiruošęs (deja, naujoji bendravimo kultūra, adekvati moderniajam pasauliui, neugdoma ir nūdienos mokykloje).
Betgi laisvas nuo bendruomeninių įsipareigojimų ir nuo atsakomybės bendruomenei individas pavirsta savo paties, sąmoningai ar ne, puoselėjamo individualizmo auka. Tą mes visi puikiai žinome iš karčios, kartais chimeriškos gyvenimo praktikos. Ir vis dėlto, kaip rodo ta pati praktika, daugelis iš mūsų nelinkę atsisakyti į iracionalumą linkstančios individualistinės elgsenos. Trumpai tariant, dažno šiandienio lietuvio gyvenimas yra gyvenimas sau.
Deformuotas individualizmas reiškiasi pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Štai kad ir tokia… Nūdienis lietuvis „išmoko“ prasmės ieškoti ne pačiame veiksme, ne jo niuansuose, bet savo viltis linkęs koncentruoti į galutinį rezultatą, o pastarajam nepasiteisinus, lietuvį apima nusivylimas, apatija. Atrodo, dar visai neseniai tai buvo nebūdinga. Mūsų valstietiškos natūros seneliai sėmėsi džiaugsmo iš paties proceso. Taip pat ir iš bendravimo.
Kuo dar blogas deformuotas individualizmas? Tuo, jog „gražiai“ pasitarnauja tautos, visuomenės susipriešinimui su savo valstybe, o pastarosios – su tauta, su visuomene. Vienas iš to susipriešinimo vaisių – šliaužiantis valdžios, administravimo diktatas, valdininkijos savivalė, o iš kitos pusės – pačių žmonių, eilinių piliečių nusivylimas, apatija, netikėjimas savo pilietinių pastangų rezultatyvumu. Toks susipriešinimas gimdo politinį nihilizmą: iš piliečių pusės – valdžios institucijų autoriteto nuvertėjimą, o iš kitos – pačių piliečių, jų valios ir interesų ignoravimą.
Kalbant apie deformuotą individualizmą, kaip šiandieninio lietuvio nacionalinio būdo bruožą, man regis, neprarado aktualumo penktojo dešimtmečio įžymaus Vokietijos valstybės veikėjo Liudvigo Ercharto mintys. „Mums gresia pavojus užspringti neatsakingu individualizmu. Tai aš vadinu neteisingai suvokta laisve, – teigia šis veikėjas ir mąstytojas. – Laisvė, neturinti jokių moralinių stabdžių, visada išsigimsta ir virsta chaosu, o žmonės, suvokiantys laisvės kainą ir prasmę, atvirkščiai, labai rimtai žiūri į tą atsakomybę, kurią jiems užkrauna laisvė. Kiekvienas žmogus ir mes visi kartu galime klestėti, jeigu neužmiršime, kad mūsų kaip tautos, kaip valstybės likimas yra bendras, jeigu mes ir elgsimės atitinkamai“.
Pasakyta taip, tarsi iš tiesų būtų piešiamas mūsų dabarties ir mūsų pačių dabartinis portretas.

Servilizmas

Šia sąvoka nusakome, ko gero, irgi daugumai lietuvių būdingą atsakomybės vengimą, jos perkėlimą kitiems, ypač tais atvejais, kai paliečiami bendresni, nuo privataus gyvenimo labiau nutolę klausimai. Santykiuose su užsieniečiais servilizmas pasireiškia perdėtu įsiteikimu, nuolankumu, per dideliu pasitikėjimu, kurio pastarieji gana dažnai nepateisina. Esama pagrindo teigti, kad servilizmas giminingas ką tik aptartajam deformuotam individualizmui. Lygiai taip pat galima pagrystai teigti, jog šis bruožas – lietuvių valstietiškosios natūros, praradusios aristokratizmo formuotą aukštąją kultūrą, reliktas.
Mus, lietuvius, vienijantis bruožas – socialinės atsakomybės delegavimas kitiems. Socialinę atsakomybę supraskime kaip atsakomybę už tai, kas vyksta už mūsų būsto, mūsų šeimos ribų.
Prisimenant stambių valstybinių objektų privatizavimą, stebina du dalykai. Pirma, ar deramai susimąstoma apie tai, kad tais žingsniais valstybė savanoriškai pati susiaurina ir šiaip globalizacijos santykiniu paverčiamą jos suverenitetą. Akivaizdu, kad privatizavus stambius strateginio pobūdžio objektus ženkliai susiaurėja ne tik valstybės biudžeto, bet ir realiosios politikos formavimo galimybės. Antra, susiaurinama erdvė tobulinti ir reikštis savosioms intelektinėms ir administravimo pajėgoms. Tos erdvės užleidžiamos kitiems, sau pasiliekant tik patarnautojo funkcijas.
Kai kurie servilizmo kontūrai gali būti pavadinti labiau suprantama lietuviška „kumečio sindromo“ sąvoka. „Kumečio sindromas“ – tai intuityvus siekis pasiduoti kito, galingesnio globai, tikintis iš jo ne tik fizinio saugumo, bet ir kasdieninės duonos gabalo. Šitaip elgiamasi, nes nėra nei įgūdžių, nei vidinių paskatų jungtis su kitais tiek savarankiškesniam žmogaus, tiek ir tautos nacionalinį orumą išsaugančiam veiksmui. Taip elgiamasi matant, kad taip elgiasi ir visi kiti „pavienininkai“, taip pat neturintys nei įgūdžių, nei motyvacijos elgtis kitaip, elgtis, kad patikėtum savo paties jėgomis. Taip elgiamasi iš kultūroje užkoduoto genetinio įpročio pasiduoti susidūrus su stipresniu, turtingesniu už save, disponuojančiu didesnėmis galiomis.
„Kumečio sindromas“ gali reikštis pačiais įvairiausiais pavidalais, imtinai iki savasties, savosios tapatybės ignoravimo. Ar ne tuo sindromu galėtume paaiškinti mūsų švietimo ir mokslo sistemos sąmoningas ir nesąmoningas pastangas vengti tautinės savimonės ir nacionalinio patriotizmo akcentų?
…Kauno technologijos universitete vyko tarptautinė konferencija. Salėje sėdėjo tik du ar trys užsieniečiai. Tačiau rektoriaus ir kitų pranešimai buvo skaitomi tik angliškai, be vertimo į lietuvių kalbą. Gėda buvo sėdėti ne dėl to, kad žymi auditorijos dalis sunkiai susigaudė šnekamojoje anglų kalboje, bet ir todėl, kad buvo pažeistas nacionalinis orumas, o jį ginantis įstatymas buvo paverstas fikcija.
Palangos kavinės, siekdamos prisivilioti rusakalbius poilsiautojus, visu garsu leidžia rusiškų melodijų įrašus ir į scenas kviečia rusų melodijų ir kūrinių atlikėjus… Sunku įsivaizduoti, tarkim, kad kur nors Ispanijos ar Turkijos kurortuose būtų štai taip įsiteikinėjama užsieniečiams. Greičiau atvirkščiai. Patiems poilsiautojams bus patrauklesnė, įdomesnė to krašto, kuriame svečiuojasi, egzotika, jeigu jie girdės ir regės etnokultūrine dvasia alsuojančias melodijas, šokius ir jų atlikėjus.
Kultūrinis dreifas „kumečio sindromo“ link gana lengvai pastebimas klausantis radijo muzikinių (ypač rytmetinių!) programų, lankantis moderniosios muzikos koncertuose, kituose panašaus pobūdžio renginiuose. Susidaro įspūdis, tarsi saviškiai būtų mažiau verti, tarsi jie iš tiesų atstovautų neprestižinei, žemesnės klasės kalbai ir kultūrai, kurios demonstravimo reikėtų vengti visais įmanomais būdais.
Servilizmas arba jį nusakantis „kumečio sindromas“ civilizuotumo požiūriu yra nebrandžios kultūros reiškinys. Tai ilgametę prievartą patyrusiųjų bruožas. Savisaugos, išlikimo instinkto pagimdytas bruožas – pilietinei, demokratinei visuomenei priešingas bruožas. Jo šaknys glūdi baudžiavinėje, paskui okupacijos kankintoje Lietuvoje. Ir – aukštosios kultūros stygiuje. Mūsų aristokratijos, kuri atstovavo aukštą kultūrą, nutautėjimas, nors ir gali būti paaiškintas tos epochos politinėmis sąlygomis ir dominavusia elgsenos maniera (kalbėti liaudžiai nesuprantama kalba), bet buvo irgi savotiškas įsiteikimas labiau civilizuotiems lenkams ir jau tada parodė netikusį įsiteikinėjimo „kitiems“ pavyzdį.
Apskritai ir servilizmas, ir „kumečio sindromas“ gali būti nusakytas trumpa filosofine formule: gyvenimo principo „būti“ keitimu į principą „turėti“. Deja, šiuolaikinis gyvenimo būdas, neadekvati žmonių dvasinei kultūrai persvara į „gerbūvizmą“ nežada nieko gero. Principas „turėti“ laužys stuburą ne vienam ir iš atspariųjų, vers įsiteikinėti stipresniajam, pradedant eiliniu piliečiu ir baigiant bendraisiais, kultūriniais lietuvių nacijos integravimosi Europos Sąjungoje dalykais.

(bus daugiau)

Prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS

© 2002 "XXI amžius"