Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai:
nerimą keliančios trajektorijos
(Sociosofinė kritinė apžvalga)

Tęsinys. Pradžia Nr. 39)

Priešinimosi sindromas

Tuo bruožu siekiame apibūdinti lietuviams tebebūdingą (ir tik su dabartine jaunąja karta nykstančią) įvairiais pavidalais ir būdais reiškiamą savigynos poziciją; priešinimosi „kitiems“, „kitokiam pasauliui“ poziciją. Šiuo atveju tiek atskiro žmogaus, tiek ir visos tautos (kaip sociumo) dialogas su kintančiu pasauliu negali būti visavertis, skatinantis pirmyneiges kūrybines galias. Šiuo atveju negali būti objektyviai suprasto ir kūrybiško, lankstaus prisitaikymo prie spartėjančia tvarka kintančių aplinkybių.
Ne vienas iš oponentų paprieštarautų tvirtindamas, kad priešinimosi pozicija – herojiškas lietuvio bruožas, vertas panegirikos, o ne papeikimo. Gal ir taip… Bet pažvelkime ir iš kitos pusės. Argi ne su kiekvienu atviru, juolab ginkluotu pasipriešinimu lietuvių tauta ne gausėdavo, bet tirpdavo? Ar tai buvo karai su kryžiuočiais, vėliau – su Maskva, dar vėlesni sukilimai prieš carinę Rusiją ar ginkluotas bei kitokiomis formomis pasireiškęs, bet aiškiai konfrontacinis pasipriešinimas bolševikinei invazijai? Taip, visi jie neabejotinai stiprino lietuvio dvasią, grūdino jo nacionalinį charakterį. Tačiau ir teritoriniu, ir demografiniu, ir kultūros bei civilizuotumo požiūriu tai buvo taip pat ne kas kita kaip rimti pralaimėjimai…
Tiesa, mūsų istorijoje būta ir daugelio kompromisų, prisitaikymo prie aplinkybių. Kad ir unija su lenkais. Kad ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katastrofos akivaizdoje Jonušo Radvilos inicijuota 1655 metų Kėdainių sutartis su švedais; Targovicos konfederantų (1792) pastangos suartėti su savo galybę išskleidusia Maskva. Kad ir be šūvio Lietuvos pasidavimas bolševikinei SSRS invazijai.
Bet mes turime pagrindo pastebėti, kad visi šie aktai buvo vien pavėluota, desperatiška reakcija. Ir, žinoma, be jokios abejonės atskirais atvejais vertintina ne tik kaip neišmintinga, bet kaip atvira, tegu ir nepalankių aplinkybių inspiruota, bet vis dėlto išdavystė.
Kalbame ne tik apie išdavikišką prisitaikymą, kumetišką prisitaikymą, bet ir apie nacionalinį orumą, tautos galias išsaugantį ir gausinantį prisitaikymą.
Priešinimosi pozicija lietuvių yra mitologizuota, nuolat ir įvairiais būdais kultivuota liaudies sąmonėje, ypač apsišvietusių valstietijos atstovų, taip pat ir antrosios (1918 metų) Respublikos politikų, piršte piršusių lietuviams vien herojišką tautos istoriją. Be jokios abejonės, tokia istorija konsolidavo lietuvių tautos ir jos teritorijos nuo Didžiosios Kunigaikštystės, nuo galutinai nutautėjusios ir pačios Respublikos nepripažintos aristokratijos likučius. Kiek vėliau, jau pirmaisiais pokario metais, šita herojiška istorija kėlė ir būrė krūvon tūkstančius ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir vedė juos į… susinaikinimą.
Žinau, kad taip kalbėdamas, keldamas šį lietuvių nacionalinio būdo bruožą, aš pats tarsi prieštarauju ne tik savo įsitikinimams, bet ir visam praktinės veiklos kryptingumui. Tačiau vardan tos logikos, kuria šiandien mums derėtų vadovautis, vardan naujųjų aplinkybių provokuojamo mūsų kokybinio virsmo tenka daryti tokį išties drastišką, o gal ir įžūlų apibendrinimą. Taip kalbėdamas pirmiausia mąstau apie eurointegraciją, apie objektyvų jos neišvengiamumą, apie toje integracijoje slypinčius ne vien pavojus, bet ir aiškius privalumus ir su visu tuo susijusį tolesnį lietuvių tautos likimą.
Šiandien mes matome išryškėjusius du poliariškai nutolusius kraštutinumus: pirmasis – jau apibūdintas servilizmu, „kumečio sindromu“. Tai nėra ta prisitaikymo forma, kuri leistų lietuvių tautai būti oriai ir pasinaudojus naujomis aplinkybėmis kaupti ir plėtoti savo kūrybines galias. Antrasis kraštutinumas – tradicinė daugelio viduriniosios ir ypač vyresniosios kartos „kito“ pasaulio baimė, nepatiklumas, netikėjimas juo. O tas pasaulis – Europos Sąjunga, kuriame neabejotinai šalia teigiamo, kaip ir visoje civilizacijoje, egzistuoja ir neigiami pradai. Kad ir tas faktas, jog ES nerodo entuziazmo arba išdidžiai pozuoja priimdama lietuvius ir kitas Vidurio Europos tautas į savo glėbį… Žmonija, savo socialinės organizacijos raidą pradėjusi nuo atskirų žmonių grupių, vėlyvaisiais amžiais įžengusi į tautinės, nacionalinės socialinės organizacijos etapą, šiandien neišvengiamai veržiasi į planetarinės socialinės organizacijos lygmenį. Tiek servilizmas, arba „kumečio sindromas“, tiek ir to „kito“ pasaulio baimė mums vienodai nepriimtina. Tačiau šiandien daugeliui lietuvių būdingas blaškymasis tarp šių dviejų kraštutinumų, būdingas savotiškas pasaulėžiūrinis vakuumas. Jis turėtų būti užpildomas nauju suvokimu, kitokia tautine bei nacionaline savimone, t.y. nauja ideologija, teigiančia naujas – ir tautinį, ir nacionalinį integralumą, ir nacionalinę valstybę, ir eurointegraciją palaikančias, ypač jaunąją kartą ugdančias ir mobilizuojančias vertybes. Žinia, pirmasis kraštutinumas, atsiduodantis, alsuojantis kvislingišku prisitaikėliškumu, blogas dar ir tuo, kad provokuote provokuoja antrąjį kraštutinumą, t.y. įskelia jam gyvybės.

Valstybinio bei nacionalinio patriotizmo stygius

Mūsų iškilusis istorikas Z.Ivinskis yra rašęs: „Ne lenkų buvo tiesioginė kaltė, kad tuometinė Lietuvos visuomenė (kilmingieji) nesinaudojo respublikos (Žečpospolitos – R.G.) teikiamomis lengvatomis, įgalinančiomis kelti savo kalbą ir kultūrą“. Ko gero, lietuvių kilmingiesiems valstybinio patriotizmo gal ir užteko, bet jiems aiškiai nepakako tautinio nacionalinio patriotizmo. Tiesa, gerbiamo istoriko pastebėjimas liečia tuos laikus, kai būtent jau tautiniu, etnokultūriniu pagrindu formavosi Europos valstybės. Kadangi lietuvių kilmingieji nelabai paisė savo tautos tapatybės, jos išskirtinumo ir kad pati Žečpospolita buvo nusiteikusi nepaisyti ir net slopinti baltiškąją–lietuviškąją kultūrą, tai visai natūralu, kaip natūralu ir tai, kad tokios valstybės pagrindiniai valdiniai – lietuviai valstiečiai tos valstybės negerbė; nepersiėmė, kaip kad lenkų valstiečiai, jos garbstymu.
Valstybės pozicija nepaisyti savo valdinių interesų, ypač jų tautinės, etnokultūrinės tapatybės ir jos tęstinumo, tapo tradicija. Įvairiu pavidalu ji įsitvirtino lietuvio sąmonėje, jo praktinėje elgsenoje nepriklausomai nuo to, kokią vietą socialinėje organizacijoje jis užimtų. Taip atsitiko, nes kosmopolitinę Didžiąją Kunigaikštystę keitė lenkmetis, jį - carinė Rusija, vėliau – bolševizmas ir SSRS. Trumpas tarpukario dvidešimtmetis buvo nepajėgus fundamentaliau įtvirtinti valstybės – administracijos ir valstybės – gyventojų sąjungos. Lyginant su kitomis, ypač Vakarų Europos šalimis, šis atotrūkis ir šiandien Lietuvoje labai akivaizdus, ir tiesiogiai, ir netiesiogiai bylojantis apie lietuviui būdingą valstybinio patriotizmo stygių. Antai, kaip parodė daugiau kaip dvidešimtyje Europos valstybių 1999 metais atliktas sociologinis tyrimas, Lietuvos gyventojai atsidūrė tarp tų europiečių, kurie išsiskiria nepasitikėjimu savo valdžia. Blogiausiai jie vertino ir savo šalies politinę sistemą. Apibendrindami situaciją šio tyrimo Lietuvoje organizatoriai rašo: „Lietuva yra tarp šalių, kuriose didžiausias nepasitikėjimas institucijomis, joje nė viena valstybės institucija pasitikinčių asmenų skaičius neviršija nepasitikinčiųjų skaičiaus“. Toliau tyrimo autoriai teigia: „Lietuvoje labiausiai iš visų tyrime dalyvavusių Europos šalių nepasitikima parlamentu, teisėsaugos sistema, policija, o valstybės tarnautojais labiau nei Lietuvoje nepasitikima tik Graikijoje“.
Paradoksalu, tačiau tenka pripažinti faktą, jog didžiavimasis Lietuvos pilietybe per nepriklausomybės dešimtmetį sumažėjo… dvigubai.
Iš eilinių piliečių pusės valstybinio patriotizmo stygius pasireiškia ne tik valstybės institucijų ir jas atstovaujančių pareigūnų ar valstybinės simbolikos negerbimu. Jis pasireiškia ir bendruomeninio sutarimo ignoravimu. Antai tas pats tyrimas Europos šalyse parodė, jog nepriklausomybės metais palankus Lietuvos gyventojų požiūris į bendro gyvenimo taisyklių laikymąsi sumažėjo ir dar labiau nutolo nuo Vakarų Europos šalių. Statistiniam lietuviui būdingas vengimas (ar negebėjimas) bent kiek aktyviau dalyvauti visuomeninėje bei politinėje veikloje, be kurios tiesiog neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės demokratinės valstybės tapsmo ir jos lygiavertiškesnio integravimosi Europos Sąjungoje. Verslininko lygmeniu patriotizmo stygius pasireiškia kad ir maniera savo firminį ženklelį ar iškabą viešumai rodyti ne savo, o svetima kalba. Lygiai taip pat elgiasi ir didelė dalis muzikuojančio jaunimo, vos ne demonstratyviai ignoruojančio savo etnokultūrinį paveldą ir gimtąją kalbą. Pagaliau ir mokesčių nemokėjimas, kurį pateisina daugiausia Lietuvos gyventojų, palyginti su Europos Sąjungos šalimis ir kandidatėmis, – akivaizdus valstybinio bei nacionalinio patriotizmo ženklas.
Lietuvoje tiesiog neįsivaizduojama, kad savo sodyboje–poilsiavietėje lietuvis įsirengtų flagštoką ir ant jo plevėsuotų nacionalinė vėliava. Arba kad sutiktume moksleivių ekskursiją, kuri vaikščiotų po lankomas vietas pagarbiai nešiodama tokią pat vėliavėlę. Bet būtent taip elgiasi norvegai!
Visi šie ir panašūs elgsenos atvejai gali būti paaiškinami pačios valstybės ir jos pareigūnų abejingumu savo piliečių patriotizmui. Nesunku pastebėti administratorių bei politikų rodomą tradicinį savo valstybės interesų, piliečių nuomonės nepaisymą, netgi paprasčiausios pagarbos eiliniam piliečiui stoką. Gan dažnai regime sprendimus, kurie net ir mažai išmanančiam yra pakankamai akivaizdūs kaip nepaisantys valstybinių, nacionalinių interesų, savo esme netgi artimi negrabiai pridengtai jų išdavystei…
Valstybinio, nacionalinio patriotizmo stygius akivaizdus švietimo bei ugdymo institucijose, taip pat ir daugelyje šeimų. Į pasaulį išeina karta, kuriai Tėvynės ir savos valstybės sąvoka tampa savotiška bedvase abstrakcija, iš išorės primetama būtinybe, o ne įvidintu ir asmenybės savivokoje integruotu elementu. Atrodo taip, tarsi mes, lietuviai, greičiau už kitus savo „kolegas“ – estus, čekus, vengrus ir ypač lenkus – skubėtume atsikratyti ir dar užsilikusių valstybinio patriotizmo likučių, tebemaitinamų tautinės, nacionalinės savimonės. Tokia pozicija būdinga ne tik jaunesniajai, bet ir viduriniajai – į aktyvaus veiksmo ir konkurencijos areną išėjusiai – kartai. Perfrazavus garsiąją formulę „Gente lituanus, natione polonus“, regis vis labiau elgiamasi pagal formulę: „Gimtimi, kilme lietuvis, o pilietybe – europietis“. Kad ir kaip aukštai vertintume europinį žmogaus pilietiškumą, šis bruožas pirmiausia išreiškia jo priklausymą konkrečiai valstybei (pagal vaizdingą R.Brubakerio posakį – valstybės aptvarui) su iš to išplaukiančiomis priedermėmis ir dorovine atsakomybe. Ir kol egzistuoja valstybingumas, privalo egzistuoti ir būti puoselėjamas valstybinis, nacionalinis patriotizmas, nes nuo tų bruožų priklauso ir pačios valstybės tęstinumas.
Mūsų čia apžvelgtas valstybinio bei nacionalinio patriotizmo stygius prieštaringai besiplėtojančios globalizacijos, taip pat eurointegracijos, atviros bei žinių visuomenės sklaidos sąlygomis lietuvių tautai nežada nieko gero…
Emocionalumo perteklius
Dažnas „vakarietis“, apsilankęs Lietuvoje ir susipažinęs su jos gyventojais, be kitų įspūdžių, mėgsta pabrėžti lietuvio emocionalumą (lygina jį ne su kokiais nors estais, o su slavais). „Vaišingi šeimininkai gali užlaikyti svečią iki paryčių“, – taip apie lietuvius įrašo Richard O.Lewis knygoje „Kultūrų sandūra“. Ir štai tokiais žodžiais pataria savo skaitytojams: „Parodykite, kad nesate bejausmiai. Įsijunkite į jų dvasingus pokalbius – tai mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas“. Tuo tarpu kalbėdamas apie latvius, artimiausius mūsų giminaičius ir kaimynus, tas pats autorius pastebi: „Net išoriškas jausmų reiškimas ar lengvabūdiškumas gali būti kliuvinys pasitikėjimui“.
Lietuviško emocionalumo šaknys yra gilios ir, ko gero, labiausiai susijusios su gamtameldiškosios kultūros, žmogaus pasaulėjautos tradicija. Žinoma, neatmestini ir ilgaamžiai betarpiški santykiai su slavais: lenkais, rusais, ukrainiečiais, baltarusiais. Visi mes gerai žinome savo paveldą – tiesiog sakralizuotą ne tik savo senelių, bet ir mus auklėjusių tėvų (kurių vos ne absoliuti dauguma buvo valstiečiai) ryšį su gamta. Jos kaita ir grožis, jos vitališkumas ir įvairovė atsispindėjo ne tik lietuvių tautosakoje, mitologijoje, bet ir iki vėliausių laikų statistinio lietuvio elgsenoje.
Perdėtu emocionalumu, negebėjimu jo sutramdyti mes šiandien iš dalies galime paaiškinti ir grupinių interesų agresyvėjimą, ir politinių grupuočių susipriešinimą, ir nuolatines, nesibaigiančias įstatymų pataisas, ir paprasčiausią trypčiojimą vietoje ten, kur reikalingas ryžtingas veiksmas. Ko gero, perdėto emocionalumo tradicija mes galime paaiškinti perdėtą lietuvio polinkį politikuoti, gyventi suirzusiam, eikvojant ir mums skirtą laiką, ir sveikatos išteklius.
Užtenka pažvelgti, kaip ne tik pradedantys, bet ir seni politikos „vilkai“ kalba ir pešasi tribūnose; kaip jiems (ir ne tik jiems!) norisi būti žiniasklaidos dėmesyje: kiek čia pasakoma gražių žodžių, idėjų, projektų! Bet visi jie tarsi muilo burbulai subliūkšta susidūrę su realybe. Emocijos, juolab egzaltuotos, čia visai nereikalingos. Realybė reikalauja konkretaus, sutelkto ir visų esamų pajėgų subordinuoto veiksmo, o ne energijos eikvojimo tribūnoms, pozavimui.
Panašiai elgiasi ir lietuviškoji žiniasklaida. Ji irgi linkusi provokuoti emocionalumą ir kur kas mažiau dėmesio kreipti į racionalumą.
Savikritiškai tenka pripažinti faktą, jog lietuvio emocionalumas europietiškos kultūros kontekste rodo jo nepakankamą civilizuotumą. Tokį teiginį drįstame suformuluoti pasiremdami dar ir įžymiuoju vokiečių filosofu G.Hėgeliu. Šis mąstytojas, apibūdindamas žydų nacionalinį charakterį, yra atkreipęs dėmesį į tai, kad jie pirmieji išsivadavo iš gamtos poveikio, iš jusliškumo ir kad toks išsilaisvinimas šiai tautai atvėrė kelią sparčiau plėtoti savo civilizacinį gyvybingumą. Žydo sąmonei „atsiveria grynas mąstymo produktas, – teigia filosofas, – savimąsta ir dvasinis produktas išvysto savo kraštutinį apibrėžimą kaip gamtos ir vienybės su ja priešingybę“. Žydo gyvenime „dvasinis pradas tiesiogiai išsižada juslinio, o gamta nužeminama iki tam tikro išoriško ir nedieviško prado“. Anot G.Hėgelio, žydai gamtai priskiria tik antrinį, išvestinį pavidalą, o dvasiai, t.y. Dievui – pirminį ir absoliutų. Jeigu šis filosofas būtų bandęs aprašyti lietuvio nacionalinį būdą, greičiausiai jis būtų pasakęs, kad lietuvis yra tikras gamtos vaikas…
Jeigu jau lietuvius palyginome su žydais, pasakysime ir tokią mintį… Pasaulio supratimas ir gyvenimo būdas, kurį lėmė (ir tebelemia) esminiai dvasinės kultūros skirtumai, bene ir bus ta pagrindinė priežastis, neleidusi per daugelį šalia nugyventų šimtmečių įveikti psichologinio barjero, t.y. suartėti lietuviams ir žydams.
Žinoma, tai, kuo lietuvis išsiskiria iš kitų tautų, žvelgiant iš žmogiškosios kultūros pozicijų, gali būti vertinga kaip ir racionalusis pragmatizmas, kuriuo gali didžiuotis, tarkim, žydų tauta. Bet, kita vertus, mūsų vitališkumas, juslingumas, mūsų polinkis į lyrizmą, bus ta pagrindinė priežastis, kodėl mes hegeliškai suprantamą dvasią, išgrynintą žmogaus išmintį (kuri orientuotų į racionalumą) tebelinkę nustumti į nuošalę, tebelinkę puikuotis emocionalumu net ir tada, kai jis tikrai nereikalingas. Emocionalumas gal ir puoštų mūsų nacionalinį charakterį, jeigu jį atsvertų racionalūs ir gerai integruoti bei kryptingai organizuojami veiksmai. Jeigu lietuvio emocionalumas nepasireikštų nuo kolektyvinio veiksmo atsiribojančio individualisto džiugesio pliūpsniais arba kitu kraštutinumu – pesimisto aimana…

Prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS

© 2002 "XXI amžius"