"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 13 d., Nr. 40 (40)

PRIEDAI







Algirdas Patackas: naujasis terorizmas
yra Dievo rūstybės ženklas

Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas įsitikinęs, kad XXI amžiaus pradžioje pasaulį krečiančių teroro aktų giliausia priežastis yra eschatologinio pobūdžio.

Esate šalininkas prielaidos, kad tiek dabartinį įkaitų grobimą Maskvos teatre, tiek gyvenamųjų namų sprogdinimą Rusijos miestuose organizavo Rusijos slaptosios tarnybos. Kas verčia jus taip manyti?
A.P. Nesu nei šalininkas, nei ne šalininkas. Maždaug 80 proc. ekspertų Maskvos namų sprogdinimus prirašytų FSB (Rusijos federalinė saugumo tarnyba), o ne čečėnams, kuriems tie sprogdinimai visiškai nebuvo naudingi. Tokia versija šiuo metu laikoma realiausia. Panašūs dalykai vyko ir Maskvoje. Juk nebūtina įkaitų grobimo organizuoti, galima tiesiog leisti jam įvykti. O kad į Maskvą slapta atvažiavo 50 ginkluotų ir uniformuotų čečėnų, yra pasakos tiems, kas tų dalykų neišmano. Bet manęs, tiesą sakant, tai visiškai nedomina, nes tai sritis, apie kurią pagrįstai gali šnekėti labai nedaug žmonių. O kai žurnalistai ar namų šeimininkės pradeda samprotauti, reikėjo dujas naudoti ar ne, nuobodu klausytis. Daug svarbesni yra kiti dalykai.
Kas jums svarbu šioje įkaitų dramoje?
Įkaitų dramoje svarbu tai, kad ji iš esmės skiriasi nuo Budionovsko įvykių. Susidaro įspūdis, kad motyvacija užbaigti karą čečėnams buvo antraeilė. Praktiškai tai buvo savižudybė. Netgi ritualinė savižudybė. Todėl aiškėja, kodėl čečėnai nesusprogdino pastato, nors turėjo laiko gerą valandą. Turime įnikti į jų vidų – ne tiek psichologinį, kiek mentalinį. Pagrindinis jų veiksmų motyvas, man regis, buvo religinis. Jie norėjo žūti iš religinių–moralinių paskatų. Todėl jiems nebuvo reikalo sprogdinti įkaitų. Jie atėjo mirti.
Su Maskvos įvykiais man siejasi ir Vašingtono snaiperio istorija. Šis žmogus irgi siekė mirties. Vyrukas iš Sietlo miestelio, iš tolimo uškampio, nusiperka už 250 dolerių automobilį (galite įsivaizduoti, koks tai automobilis, praktiškai – bilietas į vieną pusę, „one way ticket“*, nes su juo jau nebegrįši), pasiima įsūnį, kuris seka jį kaip koks ginklanešys paskui Don Kichotą, ir išvažiuoja medžioti žmonių. Koks tai žmogus? Nevykėlis darbe ir šeimoje, bet ne seksualinis maniakas, ne pamišėlis, jo musulmonybė – paviršutiniška.
Vašingtono snaiperiui, kaip ir čečėnams ar „Al Qaeda“ teroristams žudymo motyvas nėra svarbiausias. Svarbu mirtis – savižudybė, o tai vis dėlto yra egzistencinis dalykas. Žudomasi ne iš nevilties ar depresijos, žudomasi vardan kažko, ką jie laiko sacrum, šventu. Žinoma, šventumas – religinė vertybė, bet yra dar kažkas, ką galima vadinti apokaliptiniu motyvu. Man regis, visus tuos žmones vienija nepakantumas, netgi neapykanta juos supančiai „nešvariai“ aplinkai. Ne socialine prasme, kai vargšai nekenčia turtingųjų, bet religiniam–moraliniam aplinkos nešvarumui. Jie yra švaruoliai, teisuoliai, o aplinka, jų manymu, yra labai užteršta. Ir štai jie prieš ją sukyla. Teroristai yra tam tikri rigoristai. Rugsėjo 11–osios teroro aktų organizatorius Mohamedas Atta gyveno pabrėžtinai asketišką gyvenimą, tą patį galima pasakyti apie čečėnus kovotojus – jie nerūko, negeria, daug meldžiasi. Jie – kitokie. Net ir Osama bin Ladenas, bent išoriškai, turi šventojo bruožų.
Taip pat ir čečėnų antrasis karas iš esmės skiriasi nuo pirmojo – man juos abu teko iš arti matyti. Jei pirmajame vyravo tautinio išsivadavimo motyvas, tai antrajame kare čečėnams jau svarbesnė yra religinė–universalistinė motyvacija, jame galima įžvelgti apokaliptį atspalvį. Tam tikra prasme, patys to nesuvokdami, jie tampa Dievo rūstybės ženklu. Čia atsiranda ir piktojo motyvas, nes visuose pastaruosiuose terorizmo aktuose ryški gėrio ir blogio priešprieša.
Atrodo, kad naująjį terorizmą reikėtų rakinti „Dievo rūstybės“ raktu. Šie teroro aktai turi Dievo rūstybės išraišką, bet ją vykdo ne Dievas, o patys žmonės. Piktasis į juos įlenda tada, kai jie priskiria sau teisėjo ir teisingumo vykdytojo, t.y. Dievo, vaidmenį. („I am God“ – rašo Vašingtono snaiperis). Juose keistai susipynę šventojo ir šėtono bruožai. Aukodami save jie žudo kitus. Terorizmo istorijoje yra buvę tokių dalykų. XIX a. pabaigoje Rusijoje teroristai vieną po kito sprogdino carus. Alberas Kamiu, itin domėjęsis savižudybės tematika, yra parašęs pjesę apie vieną tokių grupuočių, kurios nariai po terorizmo akto būtinai nusižudydavo, tuo lyg pateisindami prievartą kitų atžvilgiu.
Turbūt yra dar vienas naujųjų teroristų bruožas – jie pasiutusiai uolūs?
Iš tikrųjų, energija didžiulė, bet klausimas, iš kur jie semiasi tą pasiutusią energiją? Turbūt iš islamo, kuris atsigauna po didžiulės XX a. pradžios krizės, kai po Pirmojo pasaulinio karo žlugo Osmanų imperija, buvo sunaikinta centralizavusi ideologiją kalifato institucija (įsivaizduokime, jei būtų sugriautas Vatikanas, Šv. Sostas ir popiežiaus institucija.) Dabar islamas atsigauna iš apačios. Vienas iš pirmųjų atsigavimo ženklų buvo ajatolos Chomeinio fundamentalizmas Irane, vėliau neoislamiškojo, bet ir konservatyvaus Talibano iškilimas Afganistane. Energiją suteikia ir musulmonų šeimų gausumas, nelygstama pagarba žmogaus prigimčiai. Islamas plečiasi, o krikščionybė atvėsusi ir nuolat pralaimi, ypač Afrikoje. Kur pakryps ta islamo potencija, labai daug priklauso nuo Vakarų, nuo Europos. Jeigu ją bus bandoma subombarduoti, rezultatas bus tragiškas.
Bet Vakarų politikai aiškiai skiria naująjį terorizmą ir legalųjį islamą, kuriam viešai reiškiama derama pagarba.
Islamo revoliucija plačiąja prasme yra neturtingo, bet išlaikiusio tarpusavio santykių švarą ir šilumą, pasaulio sukilimas prieš turtingą, gerokai į nuodėmę įgrimzdusį Vakarų pasaulį. Musulmonai jaučia, kad jie gina ne tik islamą, bet ir visos žmonijos vertybes. Iš čia kyla tas energijos šaltinis ir kartu iš piktojo einanti pagunda vykdyti teisingumą. Žūdami patys, jie kartu nusineša tūkstančių nekaltų žmonių gyvybes. O juk dar Dostojevskis sakė, kad joks geras darbas nevertas vienos vaiko ašaros. Taigi jie daro nuodėmę.
Tarsi pritariate Džordžo Bušo religinei retorikai, kad JAV ir visas civilizuotas pasaulis turi pakilti į kovą prieš šį „blogį“. Ši retorika, beje, kritikuojama ir Vakarų intelektualų, ir musulmonų religinių veikėjų.
Jokiu būdu nepritariu, nes Bušo retorika yra demagogiška.
Bet jis irgi kalba apie „gėrio ir blogio“ kovą?
Jis kalba apie kovą su blogiu, o pats vykdo valstybinį terorizmą. Yra dvi terorizmo formos: individualus (arba grupinis) ir valstybinis. Yra valstybių, kurios leidžia sau naudoti teroristinius metodus, pavyzdžiui, raketa sunaikina automobilį, kuriame, tam tikrais duomenimis, važiuoja „Al Qaeda“ nariai. Kur nekaltumo prezumpcija, teismas? Kuo šiuo atveju valstybė skiriasi nuo Vašingtono snaiperio, kuris kelias savaites terorizavo šešis milijonus žmonių?
Jeigu teisingai jus suprantu, norite pasakyti, kad kovoje su naujuoju terorizmu, kurioje, kaip sakote, ryškūs religiniai, net apokaliptiniai motyvai, turi būti naudojamos kitos priemonės – ne medžiaginės?
Pirmiausia mes turime suvokti, kas vyksta, o paskui galvoti apie kovos priemones. Vakarams reikia daug ką permąstyti. Kai V.Landsbergio paklausė, su kuo rusai turi derėtis, jis atsakė: su savimi. Taip ir Vakarai, juk jie patys šį terorizmą ir sukūrė. Juk Mohamedas Atta yra grynas Vakarų produktas, Vašingtono snaiperis irgi visą gyvenimą pragyveno Amerikoje. Dievo rūstybės teologija gana sudėtinga. Teologai iki šiol dėl jos nesutaria. Dievas turi rūstybės, jis – milžiniška jėga, bet Dievas yra ir meilė. Tad daugelio religijų teologai sutinka, kad pats žmogus save baudžia. Žmogus iki tiek nusigyvena, kad jį ištinka Dievo rūstybė. Jis neklauso Dievo ir pats save nubaudžia. O kokia gali būti kova? Reikia tvarkytis. Terorizmas yra tos pat rūšies reiškinys kaip AIDS.
Ką reiškia „tvarkytis“?
Vakarams reikia peržiūrėti save, savo pačių požiūrį į save. Galų gale permąstyti ir savo santykius su islamo pasauliu. Negalima jo taip melžti, niokoti gamtą, ryti naftą, kai vaikai miršta iš bado. Kartoju, kad nauja terorizmo forma yra nauja Dievo rūstybės forma. Įžengėme į šį etapą ir lengvai iš jo neišlipsime. Irako bombardavimas problemų neišspręs. O jeigu bombarduosime, gausime atgal. Nuo Dievo rūstybės niekas neišsigelbės.
Kalbėdamas apie Vakarus tarsi solidarizuojatės su „Al Qaeda“ teroristais, kurie irgi mano, kad visas blogis kyla iš Vakarų.
Jau įvardijau, kas daro nuodėmę. Amerikos sprogdinti nereikia, bet manau, kad Amerika turi save gydyti. Draugiškai sakau, kad Dievo rūstybės pasireiškimuose reikia skaityti ženklus. Amerika tų ženklų neiššifruoja. Joje dabar viską užgožia pigus ir net komiškas patriotizmas su šūkiais „Mes atsilaikėme“ ir plastmasinėmis vėliavėlėmis pievelėse. Ar esu Amerikos priešas, jeigu tai sakau?

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija