"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 27 d., Nr. 42 (42)

PRIEDAI







Tautybė ir krikščionybė stiprina tautą
Rašytojas Vytautas Alantas kalba mums šiandien

Šiemet sukanka 100 metų nuo rašytojo, dramaturgo, publicisto Vytauto Jakševičiaus-Alanto gimimo. Gimė jis Sidabrave, Naujamiesčio valsč. Sukaktis paminėta keliose Lietuvos vietovėse ir rašytojo gimtinėje.
Vytautas Alantas neretai biografų vadinamas patriotiškiausiu išeivių lietuvių rašytoju. Savo raštuose, ypač romanuose, jis nuolat aprašė Lietuvą, kai kada jos praeitį (dvitomiame istoriniame romane „Šventaragis“), kai kada – artimesnius laikus („Pragaro prošvaistės“, „Tarp dviejų gyvenimų“, „Amžinasis lietuvis“).
Lietuva Vytautui Alantui buvo didžiausia vertybė, aukščiausias idealas. Jai jis skyrė dėmesį, mintis, rūpesčius ir raštus. Lietuvių tautos jis neidealizavo, tiesa, troško gero, bet kaip tik dėl to žvelgė į ją realiai, tad matė ir kėlė aikštėn jos neigiamybes, ypač nesugyvenimą, skaldymąsi, nutautėjimą ir nubyrėjimą nuo tautos kamieno.
Svarbiausios mintys apie lietuvių tautą, jos praeitį bei rūpestis jos ateitimi sutelktos paskutinėje V.Alanto knygoje „Tauta istorijos vingiais. Ideologiniai mąstymai“, išspausdintoje Čikagoje po jo mirties 1990 metais. 1992 metais knyga perspausdinta Vilniuje.
Įvade autorius pažymi: jam atrodo, kad tuos mąstymus jis rašęs visą gyvenimą. Ir tikrai, kaip vingiuota Lietuvos istorija, taip vingiuotas ir jo gyvenimas. Ieškodamas tautos vienybės V.Alantas daug dėmesio skyrė tautos santykiui su krikščionybe. Praeityje svetimųjų, lenkų, atnešta krikščionybė iš dalies buvo nutautėjimo ir skaldymosi priežastis. Tačiau krikščionyse jis pastebėjo galybę ir jėgą, pripažino jos vertę tautai, tad ryškino tautybės ir krikščionybės svarbą tautos vienybei.
Ne visada buvo taip. Jaunystėje rašytojas buvo kitoks. Jo dienoraščiai neliudija, kad jis būtų tauta besisielojąs patriotas, nerasta nė vieno tauta besirūpinančio sakinio. Tiesa, su kitais vyresniųjų klasių moksleiviais jis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, bet labai trumpai pabuvęs raštininku Kaune padavė prašymą atleisti. Daug daugiau dienoraštyje jis svarstė apie savo pasaulėžiūrą: krikščionybę jis atmetė detaliau su ja nesusipažinęs.
Psichologiniu požiūriu jaunasis V.Jakševičius tobulai atitiko individualisto, linkstančio į meną, tipą, nepripažįstančio kitų siūlomos tradicinės katalikybės (žr. mano straipsnį „Jaunasis Vytautas Jakševičius Alantas“ „Draugo“ kultūriniame priede, 2002 06 22). Išsamiau su ja nesusipažinęs, atmetė kaip dogmų ir apeigų varžomą ir teigė susikursiąs savo paties religiją. Jis ėmė idealizuoti grožį, gamtą, vėliau – senovės lietuvių religiją.
Jaunystės dienoraštyje Vytautas rašė ypač nesuprantąs krikščionių propaguojamos artimo meilės, t.y. atsižadėjimo savęs dėl kitų. Tik daug vėliau, kai buvo pats išgyvenęs, patyręs ir įsitikinęs tautos verte, labai brangino tautiečių pasiaukojimą už Lietuvos laisvę. Tarp tokių daug buvo katalikų. Taigi kaip tiktai tikinčiųjų pasiaukojimas vėliau jį priartino prie katalikybės.
Ištraukas iš Vytauto Alanto knygos „Tauta istorijos vingiais“ parinkau šiomis aktualiomis temomis: 1) krikščionybės ir lietuvybės ryšys kovojant už laisvę, 2) tautybė ir krikščionybė tautos kultūroje, 3) valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas, 4) įspėjantieji kelrodžiai pakeliui ir 5) baigsis tautinės sąmonės išsiskleidimas. Pabaigoje – mano pastaba apie rašytojo idėjų aktualumą šiandien.

Krikščionybės ir lietuvybės ryšys kovojant už laisvę

Kaip giliai lietuvybė įleido šaknis į lietuvio sąmonę, rodo ir atskiri faktai. Pogrindžio laikraštis „Ateitis“ pasakojo apie jaunuolį Robertą Grigą, kuris buvo pašauktas tarnauti rusų kariuomenėje ir nugabentas kažkur į Jung-Kurganą Kazachijoje. Karininkų ir kareivių akivaizdoje jis atsisakė duoti valdžiai priesaiką, nes tai, jo žodžiais, „nesuderinama su kataliko ir lietuvio patrioto įsitikinimais“.
Rusai jam to dovanoti negalėjo. Jie blaškė Grigą iš vienų kareivinių į kitas, tardydami, kalindami, visaip koneveikdami ir mušdami. Pagaliau jo sveikata taip pablogėjo, kad vyras buvo paguldytas į ligoninę.
Čia kova už lietuvybę glaudžiai siejasi su katalikybe. Lietuvybė, sujungta su tokėjimu, Grigui buvo tvirtas pagrindas priešintis smurtui. Tai parodo didelę jaunuolio narsą, drąsą, o kartu ir patriotizmą bei prisirišimą prie savo tikėjimo.
Labai pagarsėjo laisvės kovotojas Romas Kalanta, susideginęs Kaune 1972 m. Jo šauksmą „Laisvės Lietuvai!“ išgirdo ir kiti jauni lietuviai. 1975 m. Antanas Kalinauskas buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir tarnavo Gulbino mieste, Latvijoje. Po kiek laiko jis iš kariuomenės pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Antanas visada buvo patriotiškai nusiteikęs ir sakydavo, kad okupantams netarnausiąs. Motinos įkalbėtas ir jos lydimas, Antanas grįžo į savo dalinį. Kareivinėse, nusimetęs kario uniformą, jis apsipylė benzinu ir degdamas ėmė šaukti: „Žiūrėkit, kaip dega lietuvis patriotas! Už Lietuvą! Už laisvę ir Dievą! Aš jums netarnausiu!“
Užgesinus drabužius, Antanas buvo paguldytas į ligoninę, kur kitą dieną mirė.(...) Gaila, kad jaunystė žūva pačiame žydėjime, tačiau neįmanu pastoti kelią pasiryžėliui, kuris mirtį už tėvynės laisvę pasirenka kaip savo buvimo aukščiausią ir prasmingiausią pašaukimą.
Romo Kalantos, Roberto Grigo, Antano Kalinausko pavyzdžiai rodo, kaip toli yra pažengęs patriotizmo įsisąmoninimas mūsų tautoje.
Į laisvės kovotojų eiles įsirikiuoja Nijolė Sadūnaitė, Viktoras Petkus, Jadvyga Bieliauskienė, kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, Vladas Lapienis ir daugybė kitų. Čia tik tiek pabrėžtina, jog lietuvių tautoje patriotizmas išsikristalizavo į herojiškiausią tėvynės meilės idealą.
Dėl šių ir panašių faktų sovietams dar tebesant Lietuvoje Alantas priėjo išvadą: „Anot pogrindžio spaudos, griežčiausiai priešinasi okupacijai tautinės ir religinės srovės. Viena giliai įleidusi šaknis krikščioniškoje pasaulėžiūroje, kita tvirtai atsirėmus į istorinį ir tautinį pagrindą. Kitais žodžiais, religija ir tautybė yra du didieji pasipriešinimo šulai. Reikia manyti, kad jie ištvers ir nepalūš iki okupacijos pabaigos“.

Tautybė ir krikščionybė tautos kultūroje

Religija ir tautybė reikalinga ne tik pasipriešinti priespaudai, bet – dar labiau – nepriklausomai valstybei kurti ir puoselėti. Tai nepamainomi kultūros šulai. Popiežius Jonas Paulius II daug kalba apie Evangelijos inkultūraciją, t.y. krikščionybės įkūnijimą tautos kultūroje. Panašiai teigė dr. Antanas Maceina, kuriuo rėmėsi ir Vytautas Alantas. Tai įsidėmėtina ypač dabar, kai į Lietuvą veržiasi tautos dvasią silpninantis sekuliarizuotas kosmopolitizmas.
Toliau – Vytauto Alanto mintys.
Kiekvienos tautos krikščionybė turi tautinį atspalvį. Tai nėra koks tikėjimo „pažeminimas“, o natūralus reiškinys. „Grynos krikščionybės niekur nėra. Visur Kristaus religija yra sutautinta“, - sako Antanas Maceina. Ir jis dar paaiškina, kad krikščionybė neturinti kito kelio eiti į tautą, kaip per tautą… Einant į bažnyčią visai tautai, jo žodžiais, imanti žygiuoti ir senoji religija savo siela. Tautos, priėmusios krikščionybę, į naujas apeigas ne tik įjungia kai kuriuos savo senuosius papročius, bet ir dvasiškai staiga „nenusiginkluoja“ ir neužmiršta savo ryšių su praeitimi. Vienos tautos krikščionybę sutautina labiau, kitos mažiau. Sakysime, lenkai krikščionybę sutapatino su lenkybe. Beskelbdami tą krikščionybę Lietuvoje, jie buvo pasiryžę ir visą Lietuvą sulenkinti. Mūsų tautinio atgimimo aršūs priešai buvo ne tik caras, bet ir lenkai. Čia reikia skirti keletą laikotarpių. Lietuvos katalikybė ilgus amžius buvo lenkų įtakoje ir apie jos tautinį charakterį nebuvo ir kalbos. Rusų okupacijos metu dvasininkija stovėjo, kaip sakoma, tikėjimo sargyboje, nelabai ką tebesirūpindama jos tautiniu charakteriu. Buvo pasižymėjusių katalikų veikėjų, pvz., Lietuvos blaivintojas vysk. M.Valančius, bet jiems daugiau rūpėjo tikybiniai ir doriniai dalykai, o apie tikėjimo formų „aplietuvinimą“ dar kalbos nebuvo.
Nepriklausomoje Lietuvoje dvasininkija mokė žmones dorai gyventi, būti gerais katalikais, bet katalikybės gilesnių ryšių su lietuvybe neieškojo.
Lietuviškai nuotaikai maldyklose sklisti daug pasitarnautų sienose įmūrytos paminklinės lentos su parapijiečių, žuvusių už Lietuvos laisvę, iškaltomis pavardėmis. Žuvusieji didvyriai „dalyvautų“ pamaldose kartu su gyvaisiais. Prie tokių paminklų niekad netrūktų gėlių, o itin per tautines šventes. Šis klausimas pasidarys aktualus atgavus laisvę, kada reikės įamžinti dvasininkus ir pasauliečius herojus, žuvusius kovoje už Lietuvos laisvę ir tikėjimą. Ar jie nebus užsitarnavę būti pagerbti mūsų šventovėse?
Naujos bažnyčios turėtų būti statomos lietuvišku stiliumi… Žodžiu, bažnyčia turėtų pasidaryti ne tik religinių, bet ir tautinių nuotaikų puoselėtoja ir skleidėja. Lietuvis savo šventykloje turėtų pasijusti „namie“ ne tik kaip katalikas, bet ir kaip lietuvis. Nuo bažnyčių sienų turėtų kalbėti ne tik tarptautinė, bet ir sutautinta katalikybė, anot A.Maceinos. Ateityje religijos ir lietuvybės bendravimas turėtų būti toks pat glaudus, kaip okupacijos metu.
Sekant mūsų bažnyčios istorijos raidą, susidaro įspūdis ją einant susitautinimo linkme nuo „Aušros“ laikų, kai buvo paskelbta kova dėl lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose. Ta kova buvo galutinai laimėta nepriklausomybės laikais, tada dar nebuvo kilusi ir pribrendusi mintis puošti šventoves lietuviškais motyvais. Pastebėtina, kad okupacijos metais įvyko tautybės ir religijos suartėjimas, kovojant dėl tų pačių idealų. Tai daug žadantis reikšmuo ir reikia manyti, kad ta santarvė tvers ir laisvoje Lietuvoje.

Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas

Valstybės bei bažnyčios savitarpio santykių pagrindan dėtina pakantos ir tolerancijos dvasia. Vienu ar kitu atveju bažnyčios bei valstybės polinkiai gali nesutikti, betgi juos visada turėtų būti įmanu suderinti, turint galvoje tautos ir valstybės gerovę. Nėra abejonės, kad visi visuomenės užsimojimai visada duos geresnių padarinių, jei bus siekiami sutartinai.
Bažnyčia ir valstybė sudaro tautinį vienetą. Kiekvienos tautos krikščionybė turi savo tautinį charakterį. Lietuva per šias valstybės bei bažnyčios institucijas ir savo tautine kultūra prabyla į pasaulį „sava kalba“. Bažnyčios sutautinimas suteikia jai tam tikrą tautinį individualinį atspalvį. Tai nėra joks bažnyčios pažeminimas ar dogmų pažeidimas, o tik Kristaus mokslo glaudesnis suartėjimas su tautybe, tai daro krikščionybę artimesnę, savesnę ir tuo pačiu lietuviškesnę.
Manding, daug lems valstybės ir bažnyčios santykių dorojimąsi psichologinis visuomenės nusiteikimas. Mūsų, lietuvių, charakterio klausimas yra painesnis ir gilesnis, kaip iš pirmo požiūrio atrodo. Mums trūksta savitarpio draugiškumo, nuoširdumo ir tolerancijos. Tai matome iš asmeninio bei visuomeninio gyvenimo pavyzdžių. Neatrodo, kad didžioji tautos tragedija būtų mūsų charakterį apgludinus. Mes galų gale turėtume išmokti gyventi kaip dera kultūringai, savitarpio tautinį solidarumą išpažįstančiai tautai.
Tautą reikia visą laiką kurti ir auklėti jos charakterį. Tai yra valstybės ir bažnyčios uždavinys. Istorijos slinktyje ir nepriklausomoje Lietuvoje bažnyčia stengėsi auklėti gerą kataliką. Pabrėžtina, kad, esant tarp bažnyčios ir valstybės geriems santykiams, abi yra atsakingos ne tik už dorovinį, bet ir tautinį visuomenės auklėjimą. Bendrom jėgom būtų galima greičiau pasiekti teigiamų padarinių, dorojant per ilgus amžius priešų žalotą tautos charakterį. Geras tikintysis turi būti ir geras sąmoningas lietuvis. Tai yra mūsų visų atsakomybė. Tad glaudus valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimas būtų sveikintinas ne tik politiškai bei morališkai, bet ir tautiškai: valstybės ir bažnyčios sklandus ir glaudus bendradarbiavimas daug prisidėtų prie vidaus padėties konsolidavimo ir sudarytų palankią atmosferą okupacijos žaizdoms gydyti bei kultūrinei pažangai sėkmingai vystytis.
Žvelgiant ateitin, reikia pabrėžti, jog Lietuvai yra gyvybinis reikalas taip organizuoti savo dvasines pajėgas ir medžiaginius išteklius, kad mes pagaliau išsikastume iš to geopolitinio slėnio ir pastatytume tvirtą tranzitinį tiltą, kuriuo galėtų be žalos mūsų tautai riedėti Vakarai ir Rytai.

Įspėjantieji kelrodžiai pakeliui

Nuolat ir nuolat grįžta praeities prūsų ir jotvingių vardai, tarytum pasigirsta Giltinės dalgio pustymas mūsų palangėse...
Tragiškai nutrupėjusios nuo aisčių kamieno gentys yra mums amžinas priminimas, kur slypi mūsų tautos pražūtingi akivarai ir kaip jų išvengti. Mes lankom ir lankysim mūsų iškeliavusių Amžinybėn prosenolių antkapius, bet tai nebus vien tik gedulo minėjimas, o greičiau kartojamas prisiminimas vengti jų klaidų ir visaip ieškoti būdų tautos saugumui užtikrinti.
Rašydamas XX amžiaus pabaigoje ir dar nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, Vytautas Alantas išreiškė viltį, paremtą pastangomis „išsaugoti tautinį ir religinį palikimą“.

Baigsis tautinės sąmonės išsiskleidimas

Ateinančiame amžiuje baigsis lietuvių tautos klystkelių vingiai, ir Lietuva įstos į savo pašaukimo tikrąjį kelią.
XXI amžius bus lietuvių tautinės sąmonės vystymosi pabaigos amžius. Subrendusi tautinė sąmonė bus lietuvio tikroji kelrodė pakeliui į ateitį. Nebekils abejonių, kur smaigstyti gaires, siekiant tautos laimės ir gerovės. Tada tauta atsirems į tvirtus ir pastovius tautinės kultūros pagrindus. XXI amžius bus paskutinis raidos etapas į lietuvybės galutinį išsiskleidimą.
Kaip ne kartą atsitiko mūsų istorijos vingiuose, taip ir šįkart tenka telkti visas tautos pajėgas nuo priešo gintis. Tauta kovoja visokiom priemonėm su ta rusinimo ir nulietuvinimo užmačia, gelbėdama savo tautinį ir religinį palikimą. Mes turime didelį istorinį patyrimą ir ypač nepriklausomybės laikotarpį, kuris mus skatina laikytis lietuvybės dvasios principų, nepaklystant pragaištinguose klystkeliuose.
Nuosekliai galvojant, išsilaisvinusios Lietuvos gyvenimas turėtų tekėti tom dviem – tautine ir krikščioniškąja – linkmėm. Toje dvasioje turėtų būti organizuojamas ir krašto vidaus gyvenimas.

Pastaba

Kodėl Vytauto Alanto idėjos svarbios šiandien.
Tenka pripažinti, kad Vytautas Alantas katalikybės ir lietuvybės santykius vertina grynai žiūrėdamas tautos ir valstybės naudos. Tačiau jis pagrįstai sprendžia, kad stipri jų simbiozė stiprintų mūsų tautą ir valstybę. Tokia išvada, pagrįsta laimėjimais priespaudos metu, yra verta visų mūsų dėmesio. Ypač dabar, kai yra pavojus mūsų tautai, kai esame daug pralaimėję, kai mūsų tautoje tiek patriotiškumas, tiek katalikybė yra nepagrįstai nuvertinami ar net atmetami. Šios rašytojo Vytauto Alanto idėjos tebūna mums akstinas šias tautą stiprinančias vertybes dar labiau branginti ir dėti į asmeninio gyvenimo ir tautos kultūros bei valstybės pamatus.

Kęstutis A.TRIMAKAS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija