"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. gruodžio 4 d., Nr. 43 (43)

PRIEDAI







Priėmimą į NATO švęsti per anksti

Vytautas Radžvilas

Pakviestoje į NATO Lietuvoje buvo per daug džiaugsmo. Tiksliau – jis gal kiek per ankstyvas. Politologas Vytautas Radžvilas įsitikinęs, kad tie pusantrų metų, per kuriuos Lietuva turės būti priimta į Šiaurės Atlanto aljansą, bus labai nelengvi, o gal net taps rimtu išbandymu. „Tai, kas vyksta Lietuvoje, vargu ar leidžia abejoti, kad faktiškai ant kojų sukelta tai, ką labai apibendrintai galima pavadinti įtakinga ir stipria prorusiška partija mūsų šalyje. Todėl Rusijos veiksmai siekiant Lietuvai sutrukdyti įstoti į NATO, bus ne tik pakankamai ryžtingi, bet, tam tikromis sąlygomis, gali būti ir pakankamai efektyvūs. Mūsų laukia nelengvos dienos, ir manau, kad ypač sunku bus mūsų kaimynams latviams“, – prognozuoja politologas.
Pirmiausia, kodėl mus vis dėlto pakvietė? 1999 metų Vašingtono viršūnių susitikimas, sveikindamas kandidačių pažangą pareiškė, kad NATO atvers duris valstybėms, jeigu jos (be kitų reikalavimų) bus naudingos visuotiniams NATO strateginiams ir politiniams interesams, o jų priėmimas į aljansą sustiprins visuotinį saugumą ir stabilumą Europoje. Visos septynios kandidatės yra mažos ir silpnos šalys, jų priėmimas organizacijos nesustiprins. Be to, George’as Robertsonas Prahoje prisipažino, kad „lemiamas sprendimas“ priimtas tik per kelis pastaruosius mėnesius. Tuo tarpu žinome, kad Vokietijos, Prancūzijos pozicija dėl NATO plėtros į Rytus visai neseniai dar buvo gana skeptiška. Taigi kodėl pakviestas šis septynetas?
Priežasčių, kodėl buvo pakviesta tiek šalių, ne viena. Matyt, negreitai bus įvertintos tos pastangos, taip pat ir intelektualinės, kurios įtikino, pirmiausia amerikiečius, jog mus būtina priimti. Antras lemiamas aspektas yra toks: negalime turėti jokių iliuzijų, jog būtume priimti, jeigu tai būtų priklausę nuo Vakarų Europos šalių valios. Manau, lemiamas veiksnys vis dėlto buvo Jungtinių Valstijų apsisprendimas, nes, atrodo, šiuo metu Vakarų pasaulyje tai yra vienintelė šalis, kurioje dar esama žmonių, sugebančių mąstyti strategiškai ir toli į priekį. Taigi JAV neabejojamai suprato, kad šiuo metu yra beveik vienintelė ir galbūt nepakartojama proga stabilizuoti visą Vidurio ir Rytų Europos regioną. Manau, kad širdies gilumoje amerikiečiai patys puikiai supranta, kad tereikėtų Rusijai nors kiek atsistoti ant kojų ir tokios šalys kaip Lietuva iš tos pilkosios zonos jau niekada neišeitų. Manau, kad Rusija tokiu atveju imtųsi nevien žodinių grasinimų, bet ir realių veiksmų.
Kitas motyvas, veikiausiai skatinęs amerikiečius mus priimti, buvo supratimas, kad ateityje jų santykiai su Europos Sąjunga bus sudėtingi, o gal net ir blogės. Šiaip ar taip tokia tendencija labai tikėtina, nes ES pamažu formuojasi kaip atskiras ir daugmaž savarankiškas pasaulinės galios centras, ir jos interesai gali smarkiai skirtis nuo JAV interesų. Amerikiečiai laiku suvokė, kad priėmę į NATO tokias šalis kaip Lietuva, jie įgyja patikimus ir ilgalaikius sąjungininkus, nes kad ir kaip šitame regione būtų vertinamas vienas ar kitas JAV politikos žingsnis, akivaizdu, kad dauguma to regiono šalių ilgai neužmirš šitos amerikiečių paslaugos.
Pagaliau paskutinis ganėtinai svarbus momentas, paskatinęs amerikiečius priimti tą sprendimą, būtų toks: nors jie ir realistiškai vertina mūsų regiono šalių karinius pajėgumus, vis dėlto supranta, kad specializuotos tų šalių armijos, jeigu ateityje bus modernizuojamos, gali prisidėti prie daugelio JAV operacijų.
Kitas aspektėlis, kurio taip pat nederėtų nurašyti, yra tas, kad šiaip ar taip tos šalys skiria tam tikras sumas ginklavimuisi, ir amerikiečiai ne be pagrindo viliasi, kad ginklai bus perkami ir iš jų.
Vadinasi, pritariate nuomonei, kad visos pakviestos šalys sustiprins JAV pozicijas NATO viduje?
Manau, kad jos sustiprins JAV pozicijas tiek NATO viduje, tiek ilgalaikę Jungtinių Valstijų poziciją santykiuose su ES. Tai yra vienas iš būdų amerikiečiams išlaikyti beslystančią įtaką Europoje. O tai, kad tokios šalys kaip Vokietija ar Prancūzija iki paskutinės minutės faktiškai priešinosi mūsų priėmimui į NATO, tiesiog patvirtina nuomonę, kad jas šiuo metu valdo itin trumparegiai politikai.
Įtakingi JAV politikai jau dabar kalba, kad NATO plėtra yra nesustosiantis procesas. Jau dabar kaip būsimos NATO narės minimos Albanija, Kroatija, Makedonija, Kaukazo valstybės, Suomija ir Švedija. Kiek toli gali plėstis NATO? Ar būsimos ribos dar nėra nubrėžtos?
Man būsimosios norimos NATO ribos yra daugmaž aiškios. Nekalbant apie tris Balkanų šalis, kurios neabejotinai anksčiau ar vėliau bus priimtos, manau, kad amerikiečiai tikisi, jog anksčiau ar vėliau į NATO pateks Ukraina ir Kaukazo valstybės. Galbūt išskyrus Armėniją. Taigi, jų požiūriu, priėmus ypač Kaukazo valstybes į NATO, būtų galima daug patikimiau kontroliuoti, o prireikus ir stabilizuoti Artimųjų Rytų regioną. Likusioji jų strateginio plano dalis susijusi su tuo, kad jie veikiausiai norėtų galutinai baigti plėsti šitą jiems palankią stabilumo zoną, vienokiu ar kitokiu būdu palaikydami palankius ar net draugiškus režimus Vidurio Azijos šalyse. Taigi čia yra gana gerai apgalvotas strateginis planas.
Kaip keisis Lietuvos ir Rusijos santykiai nuo pakvietimo iki 2004 metų gegužės, kai, tikimės, būsime priimti į NATO? Juk iš esmės galime manyti, kad Rusija nenurims, jau dabar matome Rusijos propagandos pastangas įteigti, kad NATO iš gynybinės sąjungos transformuojasi į politinę etc. Antra vertus, Rusija atvirai finansuoja kai kurias Lietuvos partijas. Ar Rusijos interesai į NATO žengiančioje Lietuvoje sumažės?
Nors aš, be abejo, džiaugiausi, kai buvo gautas pakvietimas, man vis dėlto pasirodė, kad to džiaugsmo buvo kiek per daug, o tiksliau pasakius – jis gal kiek per ankstyvas. Esu įsitikinęs, kad tie pusantrų metų, per kuriuos Lietuva turės būti priimta į NATO, bus labai nelengvi, o gal net taps rimtu išbandymu. Nors ir negalėčiau savęs kaltinti pernelyg dideliu įtarumu, bet tai, kas vyksta Lietuvoje, vargu ar leidžia abejoti, kad faktiškai ant kojų sukelta tai, ką labai apibendrintai galima pavadinti įtakinga ir stipria prorusiška partija mūsų šalyje. Šita partija niekada neegzistuos oficialiai – kaip atskiras darinys. Žodį „partija“ vartoju plačiąja prasme, norėdamas pasakyti, kad tai įvairioms politinėms grupuotėms priklausantys žmonės, kurie savo orientacija neabejotinai yra promaskvietiški.
Kita labai sunki ir nemaloni aplinkybė yra ta, kad šiuo metu Lietuvos informacinė erdvė dėl daugelio istorinių ir kultūrinių priežasčių faktiškai yra Rusijos informacijos erdvės priedėlis. Todėl Rusijos veiksmai siekiant Lietuvai sutrukdyti įstoti į NATO bus ne tik pakankamai ryžtingi, bet tam tikromis sąlygomis ir pakankamai efektyvūs. Pavyzdžiui, ir dabar galime pastebėti kad ir nesąmoningai vykstantį žmonių klaidinimą. Štai net rimtais laikomi politologai ramiai teigia, kad Rusija susitaikė su NATO plėtra į Rytus ir konkrečiai – į Baltijos šalis. Tuo tarpu tiksli ir dalykiška klausimo analizė leidžia geriausiu atveju pasakyti tik tiek, jog ši šalis pro sukąstus dantis pripažįsta patį plėtimosi faktą, bet net ir paties V.Putino Peterburge pasakyti žodžiai akivaizdžiausiai rodytų, kad ji visiškai su tuo nesusitaikė. Žodžiu, mūsų laukia nelengvos dienos, ir manau, kad ypač sunku bus mūsų kaimynams latviams.
Ką turite omenyje, kalbėdamas apie prorusišką informacijos erdvę?
Turiu omeny tai, kad mūsų žiniasklaidoje akivaizdžiai stokojama, pabrėžiu, ne antirusiškos, bet tiesiog objektyvios ir sąžiningos informacijos, kas vyksta šalyje. Daugybė žmonių gyvena pasenusiais Rusijos vaizdiniais ir todėl natūraliai yra labai imlūs iš Kremliaus režisuojamai propagandai. Pagaliau turime skaitytis su tuo, kad didelė mūsų gyventojų dalis paprasčiausiai net nėra mačiusi Lietuvoje tikro vakarietiško laikraščio arba negali naudotis iš ten ateinančia informacija dėl tos priežasties, kad nemoka Vakarų kalbų. Taigi terpė prorusiškai ir antivakarietiškai propagandai Lietuvoje yra tiesiog ideali, o mūsų žiniasklaida, ir ypač įtakingiausi laikraščiai, švelniai tariant mėgina išlaikyti savotišką neutralumą, o kai kuriose vedamuosiuose faktiškai peršamos tokios politikos nuostatos, kurias skaitydamas koks nors aukštas Rusijos URM pareigūnas gali tik iš džiaugsmo trinti rankas.
Per NATO slenkstį Lietuvą veda partijos, kurios nebuvo didelės Lietuvos integracijos į aljansą entuziastės. Dar visai neseniai dabartinės valdančiosios daugumos patriarchai piršo neutralitetą kaip vieną iš Lietuvos saugumo galimybių ar į valdžios Olimpą iškopė akcijomis, netiesiogiai nukreiptomis prieš NATO. Ar nuoširdus visuotinis džiaugsmas ir deklaruojama partijų vienybė vertinant pastaruosius įvykius?
Sutinku, kad valdančiosios koalicijos partijose yra žmonių, kurie iš tiesų nuoširdžiai remia stojimo į NATO idėją. Jeigu kalbame apie bendrą šitų politinių partijų orientaciją ir jose vyraujančią nuomonę, tai asmeniškai neturiu nė menkiausios abejonės, kad šitos partijos iš esmės vykdo dvigubą žaidimą. Oficialiai deklaruojami stojimo į NATO tikslai – juk jų negalima paneigti ar atvirai atsisakyti jau vien todėl, kad Lietuvoje nekiltų milžiniškas daugybės žmonių pasipiktinimas. Tuo pat metu vykdoma politika, palanki ilgalaikiams Rusijos strateginiams interesams. Nereikia pamiršti, kad šiuo metu, kai Baltijos valstybės slysta Rusijai iš rankų, ji keičia ir savo taktiką. Labiau įsitikindama, kad stojimo į Vakarų struktūras sustabdyti nepavyks, Rusija mėgins užsitikrinti sau patogias ilgalaikes strategines pozicijas mūsų šalyse ir mėgins paversti Baltijos valstybes savotišku tiltu arba įrankiu, per kurį bandys daryti įtaką Vakarų šalių politikai. Tarkime, įvairiomis ekonominėmis ir socialinėmis priemonėmis galima kad ir toje pačioje Lietuvoje sukurti ir nuolatos išlaikyti Rusijai ir prorusiškoms politinėms jėgoms palankų platų rinkėjų sluoksnį. Lietuva, būdama Vakarų šalių narė, neabejotinai dažnai bus priversta veikti ne tik prieš savo, bet ir prieš Vakarų interesus: jeigu rinkėjų palaikomų politikų įtaka bus didelė (ar juo labiau jie bus valdžioje), jie naudosis Europos institucijomis tam, kad padėtų Rusijai vykdyti savo politiką. Manau, kad nepaisant oficialiai reiškiamo pritarimo ir džiaugsmo, šiuo metu vyksta dvilypis procesas. Formaliai išoriškai judame į Vakarus, bet tuo pat metu Lietuva verčiama jau minėtos Rusijos politikos vykdymo Vakaruose įrankiu.
Ar sutiktumėte su Vytautu Landsbergiu, kuris teigė: jeigu kairieji dabar būtų opozicijoje „susiraukę ir nelaimingi“, tai kur kas labiau trukdytų ir būtų sunkiau užbaigti stojimo į NATO procesą? Jis čia įžvelgia Apvaizdos ženklą.
Manau, kad šituose žodžiuose yra labai daug tiesos, nes būdami valdžioje kairieji norom nenorom yra priversti bent iš dalies vykdyti sutartą užsienio politiką. Paprasčiau tariant, jų padėtis nėra labai palanki todėl, kad būdami valdžioje jie savaime tam tikra prasme įsiviešina ir kiekvienas jų žingsnis tampa akivaizdžiai matomas. Opozicijoje jiems būtų nepalyginamai lengviau žodžiais pritarti Lietuvos integraciniams siekiams, tačiau jie be jokių kliūčių galėtų taikyti savotišką griovimo taktiką, t. y. oficialiai pritardami tiems tikslams tuo pat metu negailestingai kritikuotų kiekvieną konkretų žingsnį. Kadangi dabar norom nenorom tuos žingsnius priversti daryti jie patys, tų žingsnių yra tiek, kiek minimaliai reikia, o antra, savęs kritikuoti neišeina. Taigi čia Dievo Apvaizdos pirštą šiek tiek įžiūrėti galima.
Per JAV prezidento George’o W. Busho vizitą didžiausią įspūdį, be abejo, paliko jo kalba Rotušės aikštėje. Ar tikėjotės tokio gana netikėto jo pasisakymo? Antra, kokią toje kalboje įžvelgiate JAV žinią Rusijai ir mums?
Busho kalba iš tiesių šiek tiek netikėta. Maniau, kad jis pasakys daug tų žodžių, kuriuos turėtų pasakyti tokia proga – apie tai, kad Lietuva eina į laisvų ir demokratiškų šalių šeimą, kad ji bus saugi, bet nesitikėjau, kad amerikiečiai taip giliai ir teisingai yra perpratę mūsų tautiečių psichologiją ir lūkesčius. Kitaip tariant, maniau, kad jie žiūrės į šitą problemą labiau pragmatiškai ir be ypatingų sentimentų. Išėjo visai kitaip.
O Busho pasisakyme, be abejo, svarbiausia yra daugelio jau minėti jo žodžiai, kad nuo šiol Lietuvos priešai yra ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešai. Svarbiausia, kad tai ne vien Lietuvai užtikrinimas, kad ji bus apsaugota. Šitie žodžiai, man atrodo, yra ne kas kita kaip labai subtili diplomatinė užuomina Rusijai, kad per ateinančius pusantrų metų JAV vis dėlto tikisi, jog Baltijos šalyse neįvyks jokių siurprizų. Kitaip tariant, tai yra mandagus, bet nedviprasmiškas įspėjimas: jeigu liaudies masės staiga mėgintų kelti ką nors panašaus į antiNATO revoliuciją, Jungtinės Valstijos supras, ką tai reiškia, ir atitinkamai reaguos.
Po pakvietimo į aljansą į paviršių kilo įvairios diskusijos apie Lietuvos naująją užsienio politiką „po NATO sparnu“. Vieni kalba, kad apskritai jos nebebus – viską tvarkys NATO, kiti kuria skrajojančius posakius kaip „NATO vasalai“ ar „Amerikos priešai – mūsų priešai“ etc. Bandoma teigti, neva Lietuva praranda savarankiškumą, kad Lietuvoje nėra kam tos užsienio politikos formuoti. Kokie, Jūsų nuomone, uždaviniai aljanse laukia Lietuvos?
Manau, kad Lietuvos stojimas tiek į NATO, tiek į ES yra tikros Lietuvos užsienio politikos pradžia. Drįsčiau teigti, kad per praėjusius dešimt nepriklausomybės metų pakako gana paprastos ar net stačiai primityvios užsienio politikos – deklaruoti savo ryžtą integruotis į šias struktūras ir daugiau ar mažiau atlikti techninius su derybomis susijusius darbus. Dabar Lietuvos užsienio politika pirmą kartą susidurs su milžiniškais galvosūkiais ir pirmiausia su būtinybe laviruoti tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų. Antra, įstojus į NATO, labai smarkiai pasikeis ir neformalus Lietuvos statusas, t. y. bet kuri NATO narė įgyja daug didesnį svorį tarptautinėje arenoje ir, manau, Lietuva galės labai plačiai reikštis, ypač santykių su Rytų Europos šalimis erdvėje. Todėl kalbėti apie tai, kad Lietuva bus bejėgis satelitas, yra iš esmės tas pats, kas gyventi buvusios Sovietų Sąjungos vaizdiniais, kai turėjome kažkokią užsienio reikalų ministerijos karikatūrą, Lietuvos užsienio politikos parodiją. Manau, kad Lietuvos laukiantys uždaviniai bus tiek sunkūs, kad prireiks visą savo diplomatinę tarnybą kelti į kokybiškai naują lygį.
„Atgimimas“, ir ne tik jis, neseniai įtaigavo, kad Lietuva neturi savo NATO vizijos – mūsų vizijose vyrauja Rusija, o tai nesutampa su tuo, ką svarsto aljansas. Iš tiesų, ar mes žinome, kas mūsų laukia?
Manau, kad toks teiginys yra pernelyg kategoriškas ir svarstymų, kas iš tiesų mūsų gali laukti, iš tiesų yra gana daug. Tačiau tikrieji svarstymai ir rimti sprendimai prasidės tada, kai atlikus šitą būtiną žingsnį – išplėtus NATO Rytų Europoje – prasidės iš tiesų rimtas aiškinimasis, kur yra NATO, kur – ES ginkluotosios pajėgos. Štai tada turės ateiti vadinamųjų konceptualių modelių ir sampratų laikas, ir šioje srityje reikia dirbti. Bet teigti, kad nieko nedaroma ir nemąstoma apie ateitį, be abejo, būtų klaidinga.
Diskusijose paprastai išaiškėja, kad norėjome į vienokį NATO, o stojame į kitokį, nes aljansas pasikeitęs.
Man atrodo, šitie teiginiai apie NATO pasikeitimą dažnai yra nesąmoningas pylimas ant Rusijos propagandos malūno. Galima sutikti, kad daugeliu atžvilgiu pasikeitė konkretūs kariniai NATO uždaviniai. Vakarykščiai priešai tapo jei ne draugais, tai tam tikrais atvejais sąjungininkais. Bet pats faktas, kad NATO yra Vakarų pasaulio gynybinė organizacija ir kad šitas Vakarų pasaulis ir toliau gyvena gana priešiškoje aplinkoje, nė truputėlį nepasikeitė. Visi pasikeitimai, mano įsitikinimu, yra taktinio, bet ne strateginio pobūdžio.
Kaip pastarieji įvykiai, ypač Busho vizitas, gali paveikti Lietuvos Prezidento rinkimų kampaniją?
Manau, kad įtaka savaime būtų visiškai menka (nepaisant tam tikro Valdo Adamkaus indėlio į tai, kad Lietuva sulaukė pakvietimo), bet paradoksaliai pats Busho vizitas tą įtaką gali sustiprinti. Taip jau yra, kad pakvietimas į NATO daugeliui Lietuvos politinių jėgų ir kandidatų į Prezidentus yra toks įvykis, kuris nejučia išprovokavo jų reakciją ir privertė juos atsidengti. Todėl dėl šito įvykio, manau, sumažėjo ir toliau mažės kai kurių kandidatų, kurie, kaip teigiau, yra dviveidiškos užsienio politikos šalininkai ir vykdytojai, šansai. Dabartiniam Prezidentui savaime labai daug pliusų šitas įvykis nepridės, bet dėl jo gali save gerokai paskandinti jo potencialūs varžovai.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija