Naftos vaidmuo būsimo karo Irake akivaizdoje

Visiems mums kyla klausimas, ar tikrai jau šią žiemą, jeigu Irakas nevykdys įsipareigojimų, JAV užpuls šią šalį. Pasak „The Times“ politikos apžvalgininko Anatole Kaletsky, jei tikėtume įspūdingomis laikraščių antraštėmis, karinės politikos ekspertų prognozėmis ir tarptautinių organizacijų pranešimais apie Vašingtono santykius su Bagdadu, nesuabejotume, jog Irako puolimas yra neišvengiamas. Jei paklausytume Didžiosios Britanijos politikų, dalyvaujančių tiesioginėse transatlantinėse derybose, įtikėtume, kad karinės kampanijos Irake tikimybė siekia net 70 proc.
A.Kaletsky nuomone, taika Irake vyraus bent artimiausius dvylika mėnesių ir nebus sudrumsta netgi optimaliu operacijoms laikomu mėnesiu – kovą, kai nuo cheminio ginklo specialiais kostiumais besisaugantys kareiviai trokš nuo nepakenčiamo karščio.
Kas šiam žmogui suteikia teisę prieštarauti visuotinai pripažintiems politikos ekspertams? Jei tam yra rimtas pagrindas, tai kokia gi išskirtinė informacija leidžia A.Kaletskiui laikytis tokios nuomonės? „Visai paprasta. Kas rytą atsiverčiu „The Times“, – sako jis, – ir tai jokiu būdu nėra reklaminis triukas. Panašaus pobūdžio informacija pateikiama visuose rimtesniuose dienraščiuose ar amerikiečių spaudos tinklapiuose“. Be to, A.Kaletsky sako turįs vidinę Huseino ir Bušo psichologizmo nuojautą.
Derėtų atkreipti dėmesį į dabartinę JAV poziciją. Netiesa, kad dar prieš Kalėdas JAV užpuls Iraką, nes vienintelis šiuos veiksmus galintis sankcionuoti asmuo Dž.Bušas, dar prieš Irako sutikimą įsileisti tarptautinius kontrolierius tiesioginės TV transliacijos Amerikos piliečiams metu pasakė: „Karas nei neišvengiamas, nei neatidėliotinas“. Suprantama, JAV vadovas tikisi, kad JT privers Iraką nusiginkluoti.
„Kodėl nesiklausoma prezidento žodžių?, – klausia A.Kaletsky. – Kartodamas, jog kariniai veiksmai jam tik kraštutinė priemonė, JAV prezidentas Dž.Bušas nesiekia apgaudinėti savo tautos, juolab kad jam pačiam būtų naudingiau kalbėti priešingai, nes naujausiais statistiniais duomenimis net 39 proc. amerikiečių pasisako už Irako puolimą be JT ar Europos šalių paramos“.
A.Kaletsky paskaičiavimais, karo Irake tikimybė yra tik 34 proc. iš šimto.
Tačiau, antra vertus, tokia politikos apžvalgininko nuomonė tėra subjektyvi tiesa, kurią galima pripažinti arba atmesti. Kiti įtakingų pasaulio leidinių apžvalgininkai karą prieš Iraką vertina kaip realią tikimybę, remiasi ryžtingais JAV prezidento, jo administracijos ir Vakarų Europos vadų pareiškimais.
Anot „The Washington Post“, Dž.Bušas Jungtinėms Tautoms pažadėjo, kad pašalinus Sadamo Huseino režimą Irake bus įvesta „žmogaus teisių apsauga su ekonomine laisve ir tarptautiškai prižiūrimais rinkimais“ paremta valstybinė santvarka. Nors pateikti konkretesnio plano JAV galva nesiteikė, iš Baltųjų rūmų „nutekėjo informacija“, kad „pohuseininį“ Iraką turėtų valdyti JAV karinė administracija. Ji turėtų prisiimti atsakomybę už masinio naikinimo ginklų kontrolę, naftos eksportą, karinio ir politinio elito formavimą ir civilinės biurokratijos priežiūrą. Taigi kaip ir po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje bei Japonijoje, Irake laimėjusioji jėga transformuosis į naują vyriausybę. Tokia JAV iniciatyva rodo rūpinimąsi Irako tauta. Deja, užduotis nėra lengva net tokiai supervalstybei kaip JAV.
Ilgą laiką svarstę galimą „tautos atstatymo“ idėją, JAV saugumo departamento ir CŽV ekspertai priėjo išvadą, kad naująją Irako vadovybę turėtų sudaryti vietinis proamerikietiškas politikos elitas. Deja, tokių žmonių Irake nebeliko, o net ir palankiausiai nusiteikęs naujas režimas turėtų susidoroti su įsisenėjusiomis Huseino biurokratinio ir karinio aparato liekanomis.
„Būtent todėl JAV privalo apmąstyti pokarinės Irako vyriausybės komandos kūrimo procesą ir galimus kandidatus“, – teigia „The Washington Post“. Maža to, didelėje ir nesvetingoje šalyje įgyvendinti tvarką turėtų būti itin sunku, juolab kad ir po karinių veiksmų šalyje siautės Sadamo Huseino vyriausybės ir kariuomenės grupuotės.
Kai kurie JAV administracijos pareigūnai įsitikinę, kad dabartinę pokarinio Irako viziją galėtų įgyvendinti tik tiesioginis JAV valdymas.
Derėtų suvokti, kad naujam režimui Irake įvesti JAV neužteks minimalių pastangų kaip Afganistane. Amerika žino, kad to nepadarys viena ne tik todėl, kad jai teks pagrindinė finansinė, karinė ir politinė našta, bet ir todėl, kad sąjungininkų ir tarptautinių organizacijų parama turėtų užtikrinti totalią pokarinio plano sėkmę.
Minėtą Vašingtono pokarinio Irako vizijos punktą apie naftos eksportą „Christian Science Monitor“ vertina kaip pagrindinę Irako puolimo priežastį, apie kurią Dž.Bušo retorikoje – nė žodžio. Kongrese šiuo klausimu besiginčijantys JAV vyriausybės atstovai pagrindiniu diskusijų objektu iškelia branduolinę Huseino programą neužsimindami apie milžiniškus S.Huseino naftos rezervus.
„Ar į tylius JAV konspiracinius planus įeina siekis pasiglemžti milijonus barelių naftos?“ – klausia laikraščio bendradarbis Peteris Grieris. Šie kaltinimai, kaip žinia, neretai pasiekia JAV iš už Atlanto.
Niekas negali paneigti, kad priėjimas prie Persijos įlankos regiono naftos buvo ilgalaikis strateginis JAV interesas. Šiuo požiūriu darosi išties įdomu. Milijonai barelių naftos galėtų padengti visas Irako rekonstrukcijos išlaidas, galėtų pagelbėti keičiant šalies jėgos balansą ar stabilizuoti dujų kainas ištisoms kartoms.
„Jei ir žengsime karinį žingsnį, tai tikrai ne dėl naftos, bet po Sadamo nuvertimo nafta taps pagrindinis klausimas“, – sako Lorensas Goldšteinas, Naftos pramonės tyrimų fondo prezidentas.
Daugelis antiamerikietiškai nusiteikusių politikų, Baltųjų rūmų politikos kritikų ar karo prieš Iraką oponentų mano, jog Dž.Bušas nori pašalinti S.Huseiną vien tam, kad gautų nevaržomą priėjimą prie Irako naftos. „Christian Science Monitor“ duomenimis, tiek JAV prezidentas, tiek viceprezidentas Dikas Čeinis – buvę naftininkai. Kaip žinia, JAV nacionalinio saugumo patarėja Condoleezza Rice prieš keletą metų yra turėjusi savo vardu pavadintą naftovežį.
„Nafta masina visus“, – rašo P.Grieris. – Kaip tyčia visi šie „naftininkai“ puikiai supranta, kad kuo toliau, tuo labiau JAV naftos rinka tampa priklausoma nuo importuojamos naftos atsargų. Prognozuojama, kad iki 2010-ųjų importuojama nafta sudarys net du trečdalius bendrai sunaudotos naftos Amerikoje“. Užuot ieškoję alternatyvių energijos išgavimo būdų ar ėmęsi taupymo programos, amerikiečiai žvilgsnį nukreipė į Iraką. P.Grieris įsitikinęs, kad JAV vyriausybės planas yra būtent toks: paskelbti apie kritinę masinio naikinimo ginklų kontrolės padėtį Irake, ir tuo prisidengti, kad būtų galima pasiglemžti naftos išteklius.
„Christian Science Monitor“ bendradarbis prisiminė šios vasaros incidentą susitikime su gynybos sekretoriumi Donaldu Rumsfeldu. Protestuotoja prieš karą Irake D.Rumsfeldą paklausė: „Gerbiamas gynybos sekretoriau, ar iš tiesų viskas daroma tik dėl naftos?“ Po minutės moterį ištempė apsauga.
Antra vertus, teigti, jog karinę kampaniją Irake JAV planuoja tik savais sumetimais, būtų mažų mažiausia nekorektiška, nes būtų pamirštas įžūlus S.Huseino diktatas ir prekyba masinio naikinimo ginklais. Maža to, įsiverždama į Iraką JAV rizikuoja išprovokuoti lig šiol neregėtą naftos kainų šoktelėjimą.
Kai kurių rinkos analitikų manymu, ryšium su kariniais veiksmais Irake naftos kainos galėtų šoktelėti iki 5 dolerių už barelį. JAV invazija kuriam laikui suspenduotų kasdien iš Irako į pasaulinę naftos rinką patenkantį 1,7 milijonų barelių „juodąjį auksą“. Pačio blogiausio scenarijaus atveju S.Huseinas cheminiu ar biologiniu ginklu galėtų užteršti kaimyninių Kuveito ir Saudo Arabijos naftos baseinus ir šitaip naftos kainas pakelti iki kosminių.
„Suprantama, kalbant apie Irako puolimą galvoje turima ne tik nafta“, – sako JAV verslo ir pramonės tarybos fondo mokslinis bendradarbis, plačiai rašęs apie JAV ekonominius interesus Persijos įlankoje, Alanas Fonelsonas. Tačiau, pasak jo, nafta čia užima toli gražu ne paskutinę vietą. Milžiniški naftos ištekliai Irako klausimą daro dar painesnį ir labiau ginčytiną. „Jei Sadamas Huseinas užsiimtų masinio naikinimo ginklų gamyba kokioje nors tolimoje Ramiojo vandenyno salelėje, ilgų svarstymų ir debatų nekiltų“, – sako Fonelsonas.
Dera pripažinti, kad nafta yra JAV interesų Artimuosiuose Rytuose prioritetas. Nepaisant netikėto Rusijos naftos pramonės pakilimo ir Pietų Amerikos naftos eksporto svarbos, Artimieji Rytai išlieka didžiausiu pasaulio naftos tiekėju, galinčiu lengvai išgauti aukštos kokybės žaliavą.
Dar nuo Antrojo pasaulinio karo šį vaidmenį iš nusilpusios D.Britanijos perėmusi Amerika buvo Artimųjų Rytų stabilumo garantas. Saudo Arabija į smulkesnių valstybėlių gyvenimą pernelyg nesikišo, nes puikiai suvokė, kad Vašingtonas yra jų suverenumo sargas. Deja, ne visoms toks jų tarpusavio ir vidaus santykių reguliavimas buvo priimtinas. JAV karinius dalinius Saudo Arabijoje O.bin Ladenas suvokė kaip dingstį antiamerikietiško džihado pradžiai.
Iki brutalaus Huseino režimo, sumenkinusio šalies komercinę dvasią, Irakas Vakarų įmonėms buvo ypač patraukli verslo dirva. Ilgą laiką Irakas buvo tarsi „Artimųjų Rytų Vokietija“ – sąlyginai gerai išsilavinusi, efektyvi ir trokštanti krauti didelius pinigus.
JAV komercijos sekretorius Grantas Aldonas pripažino, kad karas prieš Iraką gali turėti neigiamų padarinių pasaulio rinkos ekonomikai. „Neramumai Irake sustabdys naftos eksportą iš šios šalies ir dėl to nukentės daugybė Vidurio Rytų naftos supirkėjų, perdirbėjų ir vartotojų“, – spaudos konferencijoje teigė G.Aldonas.
Naujausiais duomenimis, Irako naftos rezervą sudaro 112 milijardų barelių. Tai daugiau nei du kartus viršija 49 mlrd. barelių Rusijos atsargas. Iraką pralenkia tik Saudo Arabija, rezerve turinti ne mažiau nei 261 milijardą barelių.
Naftą S.Huseinas bandė paversti įtakos garantu. Susidūręs su JAV ar JT sankcijomis, Irako diktatorius ne kartą sulaužė abipuses naftos tiekimo sutartis, apribojo naftos eksportą. Kaip žinia, pasaulio rinkoms tai galėjo padaryti rimtos žalos, jei ne lanksti derybų politika, nes kasdien į įvairias pasaulio dalis patenka iki 2,4 milijono barelių naftos.
Galima tikėtis, jog po karo Irake Saudo Arabija turėtų patirti ekonominį šoką. Energetikos eksperto, Dž.E.Beikerio viešosios politikos instituto Riso universitete darbuotojo Amy Myers Džafe manymu, prireiks ne daugiau penkerių metų, kol Irako naftos pramonė bus pajėgi išgauti šešis milijardus barelių per dieną.
Tikėtina, kad Irakas itin susidraugaus su OPEC ir ims diktuoti sau palankias naftos kainas arba iš paskutiniųjų stengsis išgauti kuo daugiau naftos, kad patenkintų savo naujosios sąjungininkės – JAV poreikius ir padengtų dalį rekonstrukcijos projekto išlaidų.
Šiandien Saudo Arabija yra vienintelė pasaulio valstybė, krizės atveju galinti atstoti bet kurią šalį – naftos eksportuotoją. Būtent tai ir yra Saudo Arabijai akibrokštas, nes ilgainiui Irakas gali imtis to paties vaidmens sumažindamas strateginę Saudo Arabijos reikšmę Vakarams.
Anot energetikos specialistų, jei Irakas įeitų į pagrindinių prekybininkų nafta areną, naftos kainos gerokai kristų.
Ne paslaptis, jog JAV prezidento administracijos pareigūnai visas su pokario Irako rekonstrukcija susijusias viltis deda į naftos atsargas. Aišku, galimas „juodasis scenarijus“, kurio įgyvendinimo atveju Irako cheminis ar biologinis ginklas Persijos įlankos naftos terminalus priverstų sustabdyti žaliavos išgavimo procesą ištisiems metams. Kadangi smarkiai besivystančių šalių – Indijos ir Kinijos apetitas dujoms ir benzinui atitinkamai auga, iki šio dešimtmečio pabaigos pasaulis gali susidurti su naftos stygiumi.
Pasak „Christian Science Monitor“ bendradarbio P.Grierio, bene didžiausią baimę ir paniką eiliniams JAV piliečiams kelia jų protu nesuvokiama priklausomybė nuo vakarietiškos naftos importo.
Maža to, dienraščio „The Daily Telegraph“ duomenimis, amerikiečiai gana rezervuotai ir nepatikliai žvelgia į demokratijos ir tobulos valstybinės sistemos kūrimą po galimos atakos sugriautame Irake, nes jie tvirtai tiki, jog visi kilnūs tikslai bus įgyvendinami „iš jų kišenės“.
„Norėdami į Iraką patraukti kartu su Amerika, turime gerai apsvarstyti, – rašo „The Daily Telegraph“. – Sprendžiant iš JAV nacionalinio saugumo patarėjos Condoleezzos Rice pareiškimų „The Financial Times“, JAV Artimuosiuose Rytuose nori įvesti vakarietišką tvarką. Per daug užsibrėžta. Į tokį pareiškimą tuomet derėtų įtraukti ne tik Irako puolimą, bet ir revoliuciją visame Persijos įlankos regione“.

Justina ŽEIŽYTĖ

© 2002 "XXI amžius"