Horizontai

Aljansas, praradęs pradinę paskirtį

Vos prieš penkerius metus 50 žymių amerikiečių politikų parašė griežtą laišką prezidentui B.Klintonui, įspėdami jį apie rimtas pokomunistinių Centrinės Europos valstybių priėmimo į NATO pasekmes. Laiške buvo rašoma, jog tų šalių priėmimas taptų „istorinės reikšmės politine klaida“. Laišką pasirašė įspūdinga buvusių kabineto sekretorių, ambasadorių, karo pareigūnų ir mokslininkų grupė. Pasak jų, toks politinis žingsnis perdalins Europą, destabilizuos kontinentą, „pakirs norinčių bendradarbiauti su Vakarais [Rusijos] iniciatyvą“. Klydo šie mokslo bei valstybės veikėjai…
Lapkričio 21–22 dienomis septynios buvusios Sovietų Sąjungos respublikos buvo pakviestos į NATO. Kadaise ši karinė organizacija buvo sukurta oponuoti Sovietų Sąjungai, kurios šiandien nebėra, todėl NATO prarado savo pradinę paskirtį. Nepaisant to, organizacija tapo klubu, kuriame narystę gali rinktis visa Europa. Netgi Rusija dabar turi specialiosios narės statusą, o Albanija su Makedonija beldžiasi į aljanso duris. Šiaurės Atlanto sąjunga Vakarų pasauliui tapo vieta, kur valstybės nori patekti dėl ekonominės, politinės naudos ir psichologinės ramybės. Pasak „The Washington Post“ korespondento Roberto G. Kaiserio, NATO evoliucija – tai netikėtos staigmenos dalis: buvusios sovietų imperijos respublikos puikiai pergyveno pirmąją pokomunistinės egzistencijos fazę. Tai ne komplimentas jų demokratiniams procesams ar sėkmingai įvykdytoms ekonominėms reformoms – darbai abiejose srityse dar nebaigti. Tačiau visos šios šalys, besistengdamos atsikratyti dešimtmečius trukusios tironijos šešėlio, dažnai tegaudamos mažai paramos ir beveik neturėdamos pinigų, išvengė katastrofos, kurią joms pranašavo daugelis.
Pabandykime įsivaizduoti, kiek blogybių Europai pavyko išvengti (išskyrus buvusios Jugoslavijos atvejį): jokių karų, karinių perversmų ar kitų konfliktinių situacijų. Tokį blogybių sąrašą pietų Varšuvoje metu spalio mėnesį pasiūlė Adamas Michnikas, Lenkijos Solidarumo judėjimo lyderis bei pirmo, geriausio ir labiausiai klestinčio nepriklausomo laikraščio Centrinėje Europoje „Gazeta Wyborcza“ įkūrėjas.
Michnikas – optimistas. Šis būdo bruožas jam padėjo komunistų kalėjimuose išgyventi šešerius metus. Tačiau netgi jis pabrėžė, jog niekada nebūtų prognozavęs, kad po dešimties nepriklausomybės metų įvykiai klostysis taip sėkmingai.
Viena palankiausių pastarojo laikotarpio žinių – pokyčiai Rusijos politikoje, kuriuos po rugsėjo 11–osios įvykių pradėjo įgyvendinti prezidentas V.Putinas. Jis žengė keletą politinių žingsnių, kurie šiek tiek anksčiau būtų buvę laikomi neįmanomais: prisijungė prie JAV kovos prieš terorizmą, pasveikino JAV bazių kūrimą kadaise sovietų Vidurinėje Azijoje, sutiko su JAV pasitraukimu iš Antibalistinių raketų sutarties bei priėmė JAV sąlygas dėl naujos sutarties strateginės ginkluotės apimčiai sumažinti. Visa tai pastūmėjo Rusiją naujų santykių su NATO link. Kita vertus, pastaroji organizacija sukūrė aplinką vienam iš labiausiai neįtikėtinų pokyčių – NATO ir Rusijos tarybai, įkurtai gegužės mėnesį, kuri dabar vadinama „NATO dvidešimtuku“ – 19 NATO valstybių ir Rusija. Šis susitarimas jau parodė konkrečius rezultatus, įskaitant bendrus karinius manevrus, treniruotes bei mokymus. Netgi Rusijos pasiuntinys NATO Sergejus Kisliakas, kuris, beje, yra laikomas griežtu sovietinės mokyklos diplomatu, išreiškė pagyrimą: „Proceso pradžia teikia vilčių“.
Po prisijungimo prie klubo Rusija atsisakė griežtos politikos prieš pastarojo plėtrą į Rytus. V.Putinas atšaukė trukdymą Lietuvai, Latvijai ir Estijai prisijungti prie aljanso, ir pastarosios valstybės buvo oficialiai pakviestos prisijungti prie visų laikų galingiausios karinės organizacijos.
Tačiau yra žmonių grupė, kuri nepritaria nuomonei, jog reikalai pokomunistinėse valstybės klostosi gerai – tai tų valstybių gyventojai. Šis komplikuojantis faktas tapo viena iš priežasčių, dėl kurių A.Michnikas ir kiti Centrinėje Europoje linkę veikiau išreikšti palengvėjimą negu džiaugsmą. Bėda ta, jog po komunizmo žlugimo žmonės tikėjosi greito perėjimo prie kapitalizmo. Tačiau tai niekada nebuvo realu. Viltis pralenkė galimybes, kurias smarkiai ribojo komunizmo palikti randai. Žmonės, kurie gyvena tikėdamiesi, jog įvairios vyriausybės bei valdžios priiminės svarbius sprendimus ir taip gerins jų gyvenimą, nesugeba greitai prisitaikyti patys kurti gyvenimą. Komunistams prireikė dešimtmečių, kad Rusiją, Lenkiją, Bulgariją ir kitas valstybes paverstų sutrikusiomis visuomenėmis su degraduojančia ekonomika ir demotyvuotais žmonėmis. Randų naikinimas, deja, užtruks tiek pat arba dar ilgiau.
Būti laisvam nereiškia būti turtingam. Jokia vyriausybė Centrinėje bei Rytų Europoje po komunizmo žlugimo nesugebėjo žmonių priversti jaustis pasiturinčiais. Daugumoje šių šalių pragyvenimo lygis (palyginti su laisvės lygiu) nepakilo – netgi nukrito. Tačiau turtingųjų grietinėlė šiose valstybėse suklestėjo. Kiekvienoje šalyje rasime naujai praturtėjusiųjų klasę, kur didžiąją turto dalį sudaro chaotiškos privatizacijos metu įgyti pastatai ar įrengimai. Į politiką nuėję piliečiai, rodos, irgi ėmė klestėti. Centrinės ir Rytų Europos gyventojai sako, kad korupcija ir ryšiai – tai esminės sėkmės priežastys, dėl kurių radosi ryškus pasipiktinimo turtingais bei įtakingais žmonėmis reiškinys.
Bulgarų politologas Ivanas Krastevas apibūdina „didėjančią spragą tarp visuomeninio ir politinio elito“. Įvairių Tarptautinio valiutos fondo bei kitų tarptautinių institucijų reikalaujamas reformų vykdymas galbūt ir pagerino ateities perspektyvas, tačiau trumpalaikiai rezultatai dažniausiai tik blogina eilinio piliečio gyvenimą. Šių procesų rezultatas, pasak I.Krastevo, – nepasitikėjimo demokratinėmis bei politinėmis institucijomis ir pačia demokratija augimas Bulgarijoje bei kitose kaimyninėse valstybėse.
Pirmasis liberalus Bulgarijos premjeras 1991–1992 metais ir vėliau – ambasadorius JAV Filipas Dimitrovas pastebi, jog JAV bei jų Vakarų sąjungininkės mažai tenuveikė ruošdamos jo šalį integracijai į Vakarų pasaulį. Japonija ir Vokietija gavo milžinišką paramą po Antrojo pasaulinio karo, tačiau vietoje to Rytų europiečiams buvo „pasiūlytas laisvas apsisprendimas“. Tai, pasak F.Dimitrovo, reiškė, jog reikėjo patiems gintis, vedamiems žmonių, ruoštų ligotoje visuomenėje (įskaitant ir jį patį): „Aš buvau labai silpnai paruoštas ir turėjau labai mažai patirties būti premjeru“. Jo vyriausybė žlugo prisidėdama prie šešerius metus Bulgarijoje trukusios suirutės. Tačiau – įvyko stebuklas: Bulgarija išgyveno ir atsitiesė. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje reformistinė vyriausybė, vadovaujama F.Dimitrovo, nuvedė šalį garbingos ekonomikos bei politikos keliu. Panašiai ir kitos pokomunistinės valstybės dabar gali pasigirti makroekonominiu stabilumu, kai kurios jų – netgi sparčiu ekonomikos augimu.
Pagerėjus ekonominei situacijai, pasikeitė NATO ir Europos Sąjungos požiūris. 1997–aisiais NATO pakvietė prisijungti Čekijos Respubliką, Vengriją ir Lenkiją. 1998–aisiais ES pradėjo derybas su minėtomis valstybėmis bei kitomis Centrinės bei Rytų Europos atstovėmis. Abi organizacijos nustatė reikalavimus: NATO parengė Narystės veiklos planus, skatindama kandidates reformuoti kariuomenes, sustiprinti civilių kontrolę, pagerinti saugumą ir biudžetinę paramą bei atlikti daug kitų pakeitimų ir patobulinimų šalyse veikiančiose sistemose. ES savo ruožtu reikalavo atlikti teisines bei administracines reformas.
Reikalavimai buvo sutikti teigiamai – kandidatės tikėjosi pasinaudoti NATO bei ES ir pagerinti gyvenimą šalių viduje. Rumunijos užsienio reikalų ministras Mircea Geoana tai išdėstė ganėtinai stačiokiškai: „Mes leidžiamės suvaržomi, tačiau tikimės, jog tai mums padės tinkamai elgtis“.
Dabar ES ir NATO veikia kartu. Neseniai ES paskelbė pasiruošusi priimti dešimt naujų valstybių į Sąjungą, įskaitant aštuonias buvusias sovietines valstybes – Čekiją, Estiją, Vengriją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Slovakiją ir Slovėniją – bei pakviesti dar dvi – Bulgariją ir Rumuniją – prisijungti 2007–aisiais. NATO savo ruožtu jau pakvietė Bulgariją, Rumuniją, Slovakiją, Slovėniją bei tris Baltijos valstybes. Abiejų organizacijų pareigūnai sutinka, jog išsiplėtimas sustiprins demokratinius procesus bei laisvąsias rinkas Europoje.
Tokia politika atspindi ir JAV pažiūras. Prezidento Dž.Bušo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Stephenas J.Hadley spalio mėnesį konferencijoje Briuselyje teigė, jog NATO, kartu su ES, „yra pagrindinės priemonės, su kurių pagalba Europa taps vientisa, laisva ir taiki, o Rusija pirmą kartą kartų istorijoje suras joje patogią vietą“. Haris Trumenas, beje, nebūtų sutikęs su tokiu apibrėžimu 1949–aisiais, kai sukūrė NATO kaip priešpriešą sovietų ekspansijos planams.
Pradinės paskirties praradimas dabar tapo NATO iššūkiu. Jeigu senasis šaltojo karo mąstymo modelis dabar jau nebetinka, kokia prasmė išlaikyti šaltojo karo aljansą, kurio priešas ne tik išnyko, bet dar ir prisijungė prie pačios organizacijos?
Centrinė ir Rytų Europa nesunkiai atsakytų į šį klausimą: narystė NATO tenkina jų reikmes instituciniams ryšiams su Vakarais stiprinti. Be to, jos į sąjungininkus gauna tokią supervalstybę kaip JAV, kuri sutinka užtikrinti NATO narių saugumą. Eilinis amerikietis, keliaudamas po pokomunistinį pasaulį, būtų nustebintas tokio proamerikietiško požiūrio. Pasak A.Michniko, „Lenkija yra pati proamerikietiškiausia valstybė pasaulyje – netgi labiau už pačią Ameriką“.
Tačiau ar JAV išliks ryžtinga įsipareigojimams aljansui, kuris egzistuoja tik simboliniais tikslais? Šis klausimas iš tikrųjų kelia rūpestį Europai. „Galima teigti, jog NATO amerikiečių strategams prarado didžiąją dalį savojo žavesio, ypač po rugsėjo 11–osios įvykių“, – sako buvęs Rumunijos finansų ministras Danielis Daianu. Ši išvada piršosi po to, kai pirmą kartą istorijoje NATO pritaikė penktąjį chartijos straipsnį, įpareigojantį kiekvieną šalį narę ginti užpultosios interesus. JAV savo ruožtu ignoravo šį sprendimą, viena suorganizavusi karą prieš Afganistaną.
Prahoje, reaguojant į naujus geopolitinius pokyčius, buvo planuojama formuoti daugiašales greitojo reagavimo pajėgas (apie 21 tūkst. karių), kurios galėtų būti išsiunčiamos operacijoms iki mėnesio trukmės prieš neįprastus priešus pačiuose atokiausiuose pasaulio kampeliuose. Šalys narės galėtų prisidėti prie pajėgų prijungdamos specializuotus dalinius, vadinamuosius „tikslinius įnašus“. Greitojo reagavimo pajėgos – tai NATO entuziastų Europoje idėja surasti būdus, kad organizacija atitiktų pasikeitusią situaciją.
Štai dar viena staigmena: Centrinės ir Rytų Europos valstybės siekia dalyvauti greitojo reagavimo pajėgų kūrime.

Parengta pagal „The Washington Post“