Ar gali būti pasaulis „globalizuotas“, arba ginčykimės argumentuotai

Problema ne globalizmas, bet jo rūšis

„Horizontuose“ pasišauta nagrinėti globalizmo, o gal antiglobalizmo problemą. Tokia problema mūsų sąlygomis ir dar ją pateikus taip, kaip čia padaryta, yra dirbtinė. Galima net pasakyti, kad jos visai nėra.
Parašyta – (…) kai kas norėtų, kad jos nebūtų (…). Yra ne visai taip. Mūsų sąlygomis ir taip pateikta ji mums nesvarbi. Ta prasme sakoma, kad jos nėra.
Galima imti ir parašyti, jog kai kas nori, kad problema būtų. Tai irgi būtų netiesa. Jie, tie kai kas, nori kad problema ne būtų, bet kad nesanti problema būtų tąsoma be galo. Gal tai neįrodyta? Tai – įtarimas. Norima smegenų plovimo.
Minėtos problemos nėra, bet tai nereiškia, kad nėra jokios kitos problemos, net su globalizavimo tema susijusios. Tikrai yra sparčiai besikeičiantis ir trokštantis valdyti pasaulis. Yra gal daug, o gal tik keletas jau globalizuojančių arba to siekiančių jėgų. Valdžios paklodė į kelias puses tempiama. Išsiskiria trys kryptys. Yra Vytauto Landsbergio, neseniai kalbėjusio TV laidoje „Faktų anatomija“, pavadintasis technologinis ir demokratinis kapitalistinis globalizmas. Yra įvairiaspalvis komunistinis globalizmas. Yra dabar išryškėjęs irgi besiglobalizuojantis fizinis terorizmas. Du paskiau paminėtieji – vienas į kitą panašūs – abu destruktyvūs. Vieno iš jų kovos priemonė yra melas, kito – fizinis smurtas.
O kokia technologino kapitalizmo priemonė? Iš viso jokios. Tai yra savaime gyvybinga sistema. Ji natūraliai užtikrina ir savo pačios galingumą, ir galimybę vyrauti pasaulyje.
Toksai turi būti mūsų pasirinkimas. Tuščia sakyti, kad …taip neturi būti…, …tai neatitinka krikščionio paskirties…, …juo neturi būti manipuliuojama…
Taip yra, kad kažkas kažką valdo, tokia yra realybė. Ko gero, kitaip ir neturi būti. Negyvename dangiškoje Jeruzalėje ar kaip kitaip perkeistame pasaulyje su nauju dangumi ir nauja žeme. Tie dalykai yra siekis ir, tikriausiai, antgamtinis. Mums paslaptis, kaip jis įgyvendinamas arba kaip bus įgyvendintas, ir tai, be abejo, įvyks. O dabar gyvename savo prieštaringame pasaulyje su jo kovomis, kurias turime kovoti. Aišku, kad esame savarankiški ir rinktis privalome. Žinome, iš ko ir iš kiek galimybių renkamės. Visada atsimename, kad renkamės iš blogybių mažiausią, o ne kažką tobulo, nes to pasaulyje nėra. Globalizuotame ir neglobalizuotame.
Pripratome, ir vartojame terminą globalizuotas. Galima pabandyti jį išsiversti į lietuvių kalbą. Būtų pasaulizuotas pasaulis. Tikrai neaišku, ką tai reiškia. Kai pasakome globalizuotas, tai įsivaizduojame, kad kažką reiškia.
Žinoma, galima suteikti prasmę ir bereikšmiam žodžiui. Ko gero, dažnai naudojamas jis pradeda prasmę įgyti. Ir mes naudojame, ir benaudodami imame vaizduotis, ką jis galėtų reikšti.

Renkamės mažiausią blogį

Pasakėme: iš blogybių renkamės mažiausią. Ir tą turėtume įsidėmėti. Didelė pagunda yra tą užmiršti, o užmiršus elgtis labai neteisingai. Pirmas žingsnis – renkamės tai, kas mums atrodo esąs gėris arba didesnis gėris iš kelių galimų. Renkamės ir pasirenkame, tačiau gaila, kad tuojau užmirštame, ką rinkomės. Didesnį gėrį, bet ne tobulybę. O imame reikalauti iš pasirinktojo absoliutaus tobulumo. Žinoma, jo nebūna. Tada imame peikti. Kas buvo ir yra gera, viską užmirštame. Kad šalia yra daug didesnis blogis, taip pat užmirštame. Peikiame išsijuosę savo gerąjį pasirinktąjį tol, kol sunaikiname, jeigu tik pakankamai turime jėgų. Blogis tuo metu klesti šalimais ir plinta, kol mes mažiau geri naikiname labiau gerus tik už tai, kad visi esame netobuli. Tokia procedūra vyksta nuolatos ir politikoje ir daug kur, kur tik žmonės pasineša ką nors veikti, o veikdami nenori vadovautis protu. Ten, kur proto neatsisakoma, panašūs dalykai negali vykti – ten sveriama ir skaičiuojama. Žmonių mulkinimo sistemose protas maišo, ir stengiamasi žmones paveikti, kad protą užmirštų. Stengiamasi – pavyksta. Bet ir užmiršę jie galėtų neapsimulkinti, prisimindami nors šią vieną formulę – iš kelių blogybių rinktis mažiausią.
Taip ir globalizacijos rūšį renkamės – ne tobulą, bet tobulumui artimiausią.
Taigi, globalizuotojai. Nėra vientiso globalizmo. Kai kam atrodo, kad mažiausia blogybė yra tasai technologinis demokratinis kapitalistinis globalizmas. Kurie taip mano, tą ir pasako. Kuo jis geriausias, probėgšmais šį tą pasakome girdami Ameriką, kai randame, už ką pagirti. Labiausiai už tai, kad ji tik yra, ir gana. Daro įtaką pasauliui savo buvimu. Ne taip, kaip melagiai arba teroristai – bando daryti įtaką savo nebūtimi, vis ką nors naikindami, kas – protus, kas – pastatus ir žmones.
Galėtume įsivaizduoti globalizaciją, kuri būtų ne mažesnė blogybė, bet gėris. Tai būtų globalizacija meilės pagrindu. Jos nešėja būtų krikščionybė. Ji yra pasaulyje, bet be labai apčiuopiamos žemiškosios galios. Taip, ji galėtų veikti per protus ir širdis. Taip, ji tą ir daro. Daro, darys, bet žemė nebus iki galo perkeista, galutinio jos triumfo šioje žemėje nebus. Ji triumfuoja žmonėse, kuriuos vadiname šventaisiais. Iš dalies triumfuoja tautose, kurios turi daug šventųjų. O iš globalizuojančių jėgų renkamės jai artimiausias. Tas, kurios prieš krikščionybę nekovoja. Ir vėl toji Amerika? Ji patyrė daug blogybių ir daug jų nugalėjo. Dabar ją galime vadinti mažiausia blogybe, o kai kuriais atžvilgiais galime sakyti, kad ji yra gera.
Jau sakėme, kad pagal krikščionišką sampratą žmogus yra toks vertingas, kad juo negali būti manipuliuojama. Gal ir negali, bet žmogus pats už tai atsakingas. Jeigu jis supranta, jeigu įvertina tikrovę, jeigu renkasi, tai ir elgiasi kaip reikia krikščioniui ir savimi nemanipuliuoja. O bent kokia priklausomybė nuo įvairių išorinių jėgų yra neišvengiama. Krikščionis pažįsta, renkasi ir kovoja. O jeigu jis tingi žinoti, nesistengia rinktis ir kovoti, tada juo bus manipuliuojama neišvengiamai. Jis pats už tai atsakingas.

Pasitaikantis nužmogėjimas – ne šių dienų padarinys

Viename iš straipsnių „Horizontuose“ graudžiai rašoma apie vieną iš globalizacijos rūšių. Apie tą, kurią norėtume pavadinti geriausia, todėl ir graudus rašymas nebepatiks. Štai jis:
Sandorių visuomenės institucijos – korporacijos, koncernai, firmos – šalina nuo savo kelio visuomenes, besiremiančias universaliomis Švietimo epochos deklaruotomis vertybėmis ir moraliniu kodeksu, kurį suformavo šimtmečiais vykusio žmonių bendravimo patyrimas. Sandorių visuomenės esminė substancija – nevaržomai judantys kapitalo srautai. Jie tapo nematoma, bet galinga elektroniniais komunikacijos tinklais cirkuliuojančia jėga, kuriai neegzistuoja jokios teritorinės ribos, joks valstybių saugomas suverenumas. Ji suniveliuoja ir, jeigu jai reikia, griauna nusistovėjusiais struktūras, sukurdama laikinus virtualios realybės darinius. Taip gimsta ir tvirtėja globali naujos formos imperija, kurios laikino stabilumo veiksnys – aukštosios informacinės technologijos. (mano pabraukta – G. T.). Jau čia paminėtas finansų meistras George Soros teigia, kad ši imperija – nepasotinamas grobuonis, ryjantis finansų rinkas bei išteklius. O visa tai sukuria nestabilią sistemą, kuri manevruoja ties susinaikinimo riba.
Samdomas laikinų kolektyvų narys yra įsuktas į išlikimo tokioje nepatvarioje struktūroje kovą. Šiuo laikino egzistavimo metu pelno ir turto įgijimo pastanga tampa vyraujančiu tikslu. Finansinės sėkmės varžybose pranyksta žmogaus gyvenimo kaip aukštesnės vertybės prasmė (…) Akivaizdu: išplėtotų informacinių technologijų civilizacijoje pelnas išstumia moralinius principus.
Įspūdinga ir baisu yra tai, kas čia parašyta. Gali pagalvoti, kad kažkas lemtingai pasaulyje pasikeitė štai dabar, dėl technologinės globalizacijos. Taip pamanytum, jeigu tos dejonės nebūtų mūsų visų, kurie bent 50 metų jau gyvenome pasaulyje, jau daug kartų girdėtos. Sovietijoje visiems taip buvo sakoma apie beširdį imperializmą, taip pat ribų nepaisantį, viską pakeliui naikinantį, pinigui pavergiantį ir tuo būdu nužmoginantį. Taip jis siautėjo pusšimtį ir daugiau metų, o mes sėdėjome uždaryti narve. Paleisti išėjome, apsidairėme ir matome, kad nužmogėjo tik sovietija, – tai mes patys. Laisvajame pasaulyje yra visko, o nužmogėjimo – mažiausiai. Ten vyksta kova. Nesibaigiantis ir nesibaigsiantis prieštaravimas tarp žmogaus dvasinės prigimties ir medžiaginės būtinybės.
Kiekviename amžiuje – kitais pavidalais, ir visada tas pats.
Lygiai nužmogėdavo ir koks nors godus pirklys ar kitoks verslautojas visai neglobalizuotame pasaulyje. Visada buvo labai daug visokių būdų pasivergti pinigams. Net ir labai lokalizuoti tie procesai visada nužmogindavo. Ir visada likdavo nenužmogėjusių – nugalėjusių tuos procesus. Nieko naujo – taip vyksta ir dabar. Kurie norės, tie pinigų rijimo procesus nugalės. Net ir tie, kurie patys į tokį procesą įtraukti. Tai iššūkis žmogaus širdžiai, kurį tvirčiausieji priima ir nugali. Protu ir širdimi. Procesus pažįsta, prie jų, neišvengiamų, prisitaiko, ir išsaugoja širdis.

Moralumo nemažėja

Labiau paieškojus, toje citatoje galima rasti ir kitų neįrodytų teiginių. Nerimta teigti, kad šalina visuomenes, kurios rėmėsi ten išvardintomis vertybėmis. Reikėtų pirma įrodyti, kad tokių visuomenių buvo. Buvo deklaruojamos tokios vertybės ir moralinis kodeksas, bet vieni jomis rėmėsi, kiti nesirėmė. Rėmėsi mažuma, kaip ir dabar, ir ta mažuma dabar netgi didėja.
Tą galima pamatyti. Reikėtų liautis veidmainingai dejuoti ir imti blaiviai dairytis. Tada pamatytume, kad tecnologinės kapitalistinės globalizacijos židinyje – Amerikoje – moralumo nuolat daugėja. Galima palyginti, kaip Amerika kariavo Vietname, o kaip – Irake ir Afganistane. Jokio gailesčio nei kalbų ar priekaištų nebuvo dėl sudegintų Vietname kaimų ir išžudytų žmonių. Dabar – taškiniai taikiniai, tik kariniai objektai, vienetai ar tik dešimtys atsitiktinai žuvusių nekariaujančių gyventojų. Ir dar maitinami tie, kurie nekariauja. Ir vis dideli triukšmai dėl kiekvieno atsitiktinai žuvusiojo. Tikrai negirdėtas praeityje šitoks karas. Tiesa, nejauku dėl keliagubų standartų, kai Rusijai žudyti galima, amerikiečiams – negalima. Matyt, suprantama, kad sovietijoje nužmogėta, ir negalima iš jų reikalauti kaip iš žmonių – jie dar neišėję iš sovietijos, ir neglobalizuoti.
Yra ir kita galimybė daugėti moralei technologinės globalizacijos laikais. Tų nelemtų pinigų srautų stumdymu, kuris dar nėra su morale suderintas (gal kada bus?), užsiima palyginti labai nedaug žmonių. Tie yra bene nelaimingiausi žmonės: jiems tenka daryti nešvarų darbą, ir jų moralei tikriausiai yra tikras pavojus. Ne pačių stipriausiųjų moralė tikrai gali pašlyti. O labai daug žmonių gyvena apie srautus ir nežinodami, iš trupinių, kurių labai dažnai pragyvenimui užtenka. Jie turi tarsi padorų pragyvenimo šaltinį ir su morale priverstinai nesipyksta. Užtenka pragyvenimui, ir neblogam, dažniausiai tik technologinio globalizmo paliestose šalyse. Nedalyvaujančiose, neįsileidžiančiose yra žymiai blogiau. Pinigų srautų judėjimas ir jas veikia, bet, būdamos pasyvios, jos tampa aukomis. Ir Lietuva dabar yra auka. Ir ja pasiliks, jeigu nesijungs aktyviai į pasaulio procesus ir struktūras. Jeigu bandys arba bus priversta pasilikti izoliuota. Ji ir toliau bus tų globalinių procesų auka, ir pati bus dėl to kalta – save pasmerkusi ir skurdui, ir nutautėjimui.
Taip, ir nutautėjimui. Užsivėrimas ir užsidarymas yra susinaikinimas. Nedalyvaujančiuosius pasaulio procesuose jie užgriūva kaip stichinė nelaimė. Tokia nelaimė užgriuvo ir sunaikino praeityje daug tada buvusių palyginti su Europa necivilizuotų tautų įvairiose pasaulio dalyse. O dabartinis technologinis demokratinis kapitalistinis globalizmas (vėl jo moralumas) pats nenori užgriūti nei sunaikinti. Esame priiminėjami į ES ir kartu ruošiami, kad būtume lygiaverčiai – teikiamos paskolos, pagalbos ir kitos įvairybės. Dabarties globalizuojančiam pasauliui nereikia ateinančiųjų vien sunaikinimui. Reikia partnerių. Negi tokia pažiūra rodo mažėjantį tecnologiškai globalizuojamo pasaulio moralumą ?

Nutautinimo programa ir savaiminis nutautėjimas

Mums teikia pagalbą, o mes kažkodėl nepriimame. Pati aukščiausia korupcija pas mus – tai kur yra nužmogėjimas? Kartu ir nutautėjimas. Ne savaiminis, o nutautinimas. Beveik neabejotinai tebeeinantis iš komunistinių Rytų, kartais ir per atitinkamas savas Vakaruose sukurtas struktūras. Sovietmečio palikimas. Bet ir dabar arši propaganda. Jau net pabosta sakyti – visos radijo ir TV stotys, visa spauda. Nei lietuviškos muzikos, nei lietuviškų kalbų. „Tremtinyje“ Nr.3 (481) vienas skaitytojas, rašydamas straipsnį „Nutautinimo…programa“ skundžiasi: (…) laidose patriotizmo reikia su žiburiu ieškoti. Atsitiktinai įsijungus Lietuvos radiją, nelabai galima susigaudyti, ar tai Lietuvos, ar…Anglijos radijas. Dažniausiai girdime tik angliškas dainas ir nesuprantamą jų atlikėjų „vogravimą“. Toliau: Kodėl nepasakojama apie žuvusių už Lietuvos laisvę ir į KGB nagus patekusių žmonių kančias? Kodėl panaikinote tokias prasmingas laidas kaip „Lietuvių godos“ ir „Atmintis“?
Trūksta laidų, kalbų lietuviškų, dvasios prasme, kad būtų kalbama Lietuvos naudai. Visos tos stotys be lietuviškumo iš nieko neatsirado, visas jas kažkas finansavo ir kažkas įpareigojo, kaip jos turi elgtis. Vargu ar tą daro globalizuojanti Amerika. Yra šalia kiti globalizuotojai, ir jų tokie veikimo būdai. Ir veikia. Žmonės pasiduoda. Tiesą sakant, jau jiems nereikia nė pasiduoti. Jie jau sovietmečiu atitinkamai sukurpti, o dabar tik įtvirtinami pasiekimai ir rūpinamasi žlugdyti jaunimą.
Technologinis kapitalistinis demokratinis globalizmas, kiek jį begirtume už neturėjimą blogų kėslų tautų atžvilgiu, ir be blogų kėslų tikriausiai turi tokį tautas vienodinantį poveikį. Tačiau jeigu norėtume tą poveikį objektyviai panagrinėti, turėtume žvelgti ne į Lietuvą, o į kitas valstybes ir tautas, kur speciali nutautinimo programa nevykdoma. Ji niekur nevykdoma, kur neturi interesų kitos rūšies globalizuotoja Rusija. Į tas valstybes reikia pažiūrėti, kaip joms einasi, ar jos nenutautėja. Kol kas – ne, bet problemų turi. Turi ir ginasi. Prancūzija priiminėja įstatymus savai kalbai nuo anglų kalbos ginti, nes abejingi piliečiai savosios nesaugo. Ir ne viena Prancūzija. Turi problemų ir italų kalba, nors ir mėgiama pasaulyje, o pačių italų per mažai saugoma. Tikriausiai ir kitos kalbos turi, tik apie jas neteko skaityti. Panašu, kad vyksta nutautėjimas, tautiškumą tik valstybės įstatymai gina, o piliečiai, patys kalbų vartotojai, yra abejingi. Galima manyti esant nutautėjimo požymį ir tai, kad nacionalinių valiutų Europoje nepaprastai lengvai atsisakyta. O gal – kaip tik geresnį tautiškumo supratimą – pinigai nesanti jo esmė? Ir taip, ir kitaip galima įtarinėti, bet jeigu ir vyksta nutautėjimas, tai be prievartos ir labai nežymiai. Jeigu jis ir įvyks be prievartos, tai vargu ar dėl to raudosime ir globalizaciją kaltinsime. Kaip neraudama ir nacionalinių valiutų. Žmonės patingėjo saugoti savo skirtingumus, jie ir išnyko, jų nėra, ir be jų gyvenama. Blogai ten, kur ne procesai vyksta, o programa vykdoma. Naikinamas tautiškumas nyksta greitai ir yra lydimas žmonių išsigimimo. Šitą prievartą stabdytume, jeigu būtų mūsų jėgoms. Kai nėra jėgų, tada nors apverkiame.

Ne vien dejuosime

Tikriausiai tuščias būtų darbas, jeigu laikraščio puslapiuose tik dejuotume. Tuščias dejavimas dėl technologinio globalizmo, ypač su melo priemaiša. O toks jau ne vienas straipsnis „Horizontuose“ parašytas. Tuščia būtų vien dejuoti ir dėl komunistinio naikinimo. Reikia, aišku, dėl jo ne tik dejuoti, bet ir verkti, jeigu kas pajėgia, nes sustabdyti jo tikrai negalime. Vienintelis pozityvus veiksmas ir gynyba nuo jo yra tiesos sakymas. Reikia dėti pastangas supažindinti žmones, kad jie pastebėtų ir žinotų, kaip nutautinimas ir nužmoginimas vyksta. Pastebėję ginsis, kaip gindavosi nuo sovietinės propagandos sovietmečio laikais. Gynėsi vieni sėkmingiau, kiti mažiau sėkmingai, bet gynėsi. Dabar pasiekta nesigynimo, tačiau nors vienetai gali praregėti. Reikia siekti praregėjimų. Tai uždavinys. Menkutės priemonės, bet ir jų nepaniekiname. Praregime ir patys. Ir būtinai mylime. Ir globaliai, ir lokalizuotai. Jeigu nelabai aišku – ir pasaulį, ir Lietuvą. Neabejotinai ir Dievą, kuris taip pat ir pasaulį, ir Lietuvą myli.

© 2002 "XXI amžius"