Apie naujas politologines
sumaištis
Pareiškimas
Kuo skiriasi Europos centro-dešinieji
nuo Eurazijos centro netikrų dešiniųjų? Mažiausiai dviem esminiais
dalykais, o Lietuvoje ir dar kai kuo. Esminiai dalykai - požiūris
į žmogaus teises ir valstybės valdymo sąrangą.
Europoje centro dešinei, tai yra krikščionims demokratams ir konservatoriams,
žmogaus teisės yra vertybė, kurios neginti - tiesiog neatleistina.
(Todėl kai kurie ten dabar turi moralinių kančių, kai pragmatiniais
sumetimais reikia užmerkti akis dėl Čečėnijos civilių gyventojų
kankinimų ir žudymų, kad neva nebematydamas nepasmerktum Rusijos
vadovų veiksmų bei požiūrio.)
Eurazijos centrui, kurio valdžia norėtų vaizduoti dešinesnę, patogiai
oponuodama savo komunistams, žmogaus teisės yra ne vertybė, o
kliūtis po kojų, į kurią, tarptautinei aplinkai leidžiant, per
daug nė nekreipiama dėmesio. (Čia visai maža reikšmės, ar dar
kas pasapnuoja Leniną ir komunistų manifestą, ar jau kitokias
uzurpacijos bei prievartos formas.)
Kai Europos centro dešinieji tobulina valstybės valdymą bei sąrangą,
jie elgiasi atsargiai ir nesikėsina į visuomenės valdymą. Šis
tikslas ryškus būtent Eurazijoje, kur valstybės valdymo idealas
- autokratija ir ją įkūnijanti vadinamoji stipri (dažnai pavojingai
kompleksuota) asmenybė su atsiskleidžiančiais žiaurumo bruožais.
Tada skleidžiasi ir beribystė - bespredielas, Europos demokratijai
nepriimtinas reiškinys. Europą turi saugoti teisinės valstybės
principai, kurių nepasiilgstama Eurazijoje; ten imponuoja tvarka
bet kuria kaina; o kairė ir netikra dešinė susipyksta nebent
dėl pinigų.
Be kita ko, Eurazija mėgsta valstybės valdymą vienasmeniais dekretais.
Lietuvoje - abejų polinkių mišrainė, debatų stoka ir pereinamojo
laikotarpio vargai, kai vieni kuria teisinę valstybę, o kiti ją
pūdo. Nesam toli nuo Eurazijos nei geografiškai, nei dvasiškai.
Vidinė skiriamoji linija išlieka ne tarp kairės ir dešinės
komandų pagal marškinėlius, kuriais dalis žaidėjų labai lengvai
mainosi, o tarp geopolitinės traukos krypčių. Kas į Vakarus, kas
į Rytus, ką į Vakarus, ką į Rytus - čia ne žodžiai, bet byloja
patys veiksmai, skaidrūs ir nepaneigiami. Ypač jie skaidrėja ir
skaidrės, artėjant referendumui dėl Europos Sąjungos. Miegantys
arba siūlantys dar pasėdėti ant kelmelio neišvengiamai lieka Rytų
balsais, bemaž atstovais posovietinėje Lietuvoje.
Vytautas LANDSBERGIS
Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) pirmininkas
© 2003"XXI amžius"
