Žingsniai į ateitį

Taip atrodo, kad ateities jau nėra, tad nebūtų ir prasmės apie ją kalbėti. Valstybės žingsniai, atrodo, jau pasidarę žingsniais į Rusiją. Po paskiausių Seimo rinkimų įsitvirtinę komunistai Rusijai atidavė energetiką, dabar rinkimų propaganda sukūrė dar vieną Rusijos statytinį, o iš Lietuvos telieka tik likučiai. Nei ateities, nei žingsnių... O vis dėlto reikia žingsniuoti. Per pačių tobulėjimą reikia žingsniuoti. Aplinkybės gali pasikeisti. Ir ši nepriklausomybė buvo atnešta palankių aplinkybių, apie kurias menkai svajojome. Pasinaudojome nesvajotomis tiek, kiek buvome pasirengę. Mažai ar pakankamai – gali kas kaip nori sakyti. Galėjo būti ir dar mažiau. Dar buvo didvyrių, tik be reikalo juos sunaikinome. O save ateičiai reikia rengti. Nepalankiomis aplinkybėmis – ištverti, palankiomis – pasinaudoti.
Apie bjaurastį ir kas ji yra. Dabartis yra nekokia, nes labai daug bjaurasties aplinkui. Nedažnai pasitaiko, kad kas pajėgtų ją nugalėti – nei patiems, nei kitiems nepasiseka. Bjaurastis yra, ji triumfuoja, o nevilties, į ją, triumfuojančią, žiūrint, vis tiek nėra. Tai todėl, kad visko ji nenugalės. Visai paprastai – ji pati savęs ima neapkęsti. Tada visų nuostabai ji ima save naikinti, o susinaikintos vietoje atsiranda kas kita. Ko gero, kaip ir gamtoje – iš mėšlo gėrybės dygsta.
Bet ir nusiraminus, kad kas gera išdygs, nereikia būti mėšlu tąja blogumo prasme nei blogumo savyje pakęsti. Užtenka žinoti, kad jis mumyse yra, ypač kai negalime jo atsikratyti. Žinojimas, kaip savotiška atgaila, yra patręštos dirvos palaistymas, kad gėrybių augimas būtų greitesnis. Bet ir tarp sąmoningai nelaistančių jos vis tiek dygs, tik gerokai lėčiau. O gal kas kitas palaistys?
Nekoks džiaugsmas yra ta nuosava bjaurastis. Yra dažnas pavojus, kad ji gali kiekvieną sužlugdyti neviltimi ar kaip kitaip. Galima imti baugintis ir neiti ne tik į jos, bet ir į kitą sferą. Niekada nevadintiną aukštesne, o tiesiog kitą. Į tokią, kurioje negalioja neapykantos dėsniai. Pagal Alberą Kamiu (“XXI amžius”, 2002 m., Nr. 95), negalioja ir melo dėsniai, nes neapykanta visada yra melas. O kartu – ir nemokšiškumo, kurio dažna išraiška taip pat būna neapykanta. Labai protingi, labai išsilavinę, mes niekada nerandame vietos neapykantai. Tiesiog neturime laiko, nes visos galios užimtos kitkuo, ir tos rūšies melo – nereikia.
Nelabai protingiems, mažiau išsilavinusiems maišosi nuosavoji bjaurastis po kojų, ir reikia mokėti su ja apsieiti, kad ėjimui kitur kelio neužkirstų. Labai gabieji kitose sferose būna beveik visada, negabieji – braunamės kartais ir džiaugiamės, kad esame įsileidžiami. Apsieiti – tai bjaurastį pažinti, pasiekti ir pačiupinėti nuosavą “dugną”.
Apie dugnus šnekėjome visuomenės ekonominiame gyvenime ir sakėme, kad, kai pasieksime, – pradėsime kilti. Šnekėjome apie visuomenės dvasinio gyvenimo dugną – kad nuo jo atsispyrę turėtume lipti aukštyn. Visuomenė susideda iš daug žmonių, ir daug yra dugnų, kiekvienam – vis kitas. Kiekvienas, kai savąjį dugną pažįsta, tuoj puolasi kilti, ir todėl visuomenės kilimas nelygus. Kiti nesusipranta, kad turi dugną, ir nesigelbsti, bet supratimas visiems ateis.
Bėda yra mums , kai mūsų vidus tuščias – nei meilės, nei išmanymo. Tada būtinai veržiasi propaganda į tą tuščią vietą, ir būname jos suėdami. Netuštiems – nėra pavojaus. Beveik jokio pavojaus, o ne visai jokio, nes propaganda agresyvi – gali išstumti ir esantį turinį, tad reikia jį ginti ir branginti.
Jau esame kalbėję, kad turime priemonę nuo propagandos tuštumos, dar turime – mažytė pasilikusi padorioji spauda. Mūsų gynėja, ir mums ją reikia ginti. Patys mes ją kuriame ir skaitydami, ir parašydami. Baimės nereikia ir melo nereikia. Ne vienas mano: kažką reikia išgalvoti, kad galėtum parašyti. Netiesa: kaip tik reikia neišgalvoti, nes išgalvojami dalykai būna labai nuobodūs ir vienodi. Išgalvojimams galimybės ribotos, o gyvenimas yra be galo įvairus ir nenusibostantis. Gyvenimo ir mūsų minčių lydinys būtų puikus rašinys.
Žmonės pastebi, žmonės pasakoja, o nesumoja parašyti. Pavyzdys – kad ir iš šiuometės rinkimų kampanijos. Sako, kad buvo kokia moterukė pasipiktinusi, į “Kauno tiesą” (gal ji dabar kitaip pavadinta?) ilgą straipsnį parašiusi, kad Garliavoje kunigas pataręs, už ką šiuose rinkimuose reikia balsuoti – aišku, ne už komunistus. Piktinosi, kad esą kunigui negalima užsiimti politika. O niekas nesipiktino, kai vos ne kas dieną tėvas Stanislovas agitavo už socialdemokratų kandidatą – tai gal rodosi žmonėms, kad jis jau ne kunigas, jeigu jie taip mano, kad vieniems kunigams negalima , o štai šitam – galima? Arba galima tik viena kryptimi.
Tokia pastaba, jeigu būtų susiprasta ne tik papasakoti, bet ir parašyti, tai ir būtų gyvenimo ir minties lydinys, iš jokios propagandos nepaimtas, todėl vertingas. Visi nebijokime rašyti, kurkime ir turtinkime save ir savo spaudą. O jeigu kartais parašome ir matome, kad nespausdina, tai žinokime, kad per toli buvome nuo gyvenimo, kad kažką išgalvojome arba propagandos primestą parašėme.
Atsiribojame nuo savo bjaurasties, ją apgailėję, ir nuklystame nors trumpam į gyvenimo sferą – be neapykantos, be melo ir nemokšiškumo. Džiaugiamės – ji įsileidžia, o, grįžę į kasdienybę, parsinešame jos spindulėlį ir knaibom tuo spindulėliu savo bjaurasties kampus. Tikimės, kad bjaurasties mažėja.
Nebijokime gyventi ir rašyti. Būtina skaityti. Vertiname savo gelbėjimosi ratą – padoriąją spaudą.
Tai yra vienas būdas mums ieškoti ateities.
Negydyta žaizda. Einame, bet ateitis nemėgsta užmaršiųjų. Neikime į ją, ką nors praeityje pamiršę. Ypač žaizdų negalima pamiršti, nes pamirštos jos neužgyja. Pamirštos ir neužgydytos jos net netampa praeitimi – jos kraujuoja ir visada pasilieka dabartyje. Viena tų žaizdų ar gal vienintelė, – to nespręsime, nes nepajėgtume, bet tokia žaizda yra, – neįvertinti didvyriai, o dar didesnė – nepanaudotos galimybės, aišku, einanti kartu su neįvertinimu.
Neįvertinti didvyriai – čia dažnai prisimename partizaninę kovą. Daug kas sako, kad ji Lietuvoje per mažai yra vertinama. Gal tai tiesa, gal netiesa, nes pagal galimybes – beveik pakankamai. Ypač palyginti su didesne skriauda – dar tebesančių gyvų didvyrių sunaikinimu, nes tada kartu būna ir nepanaudotos galimybės.
Žinome buvus laiką, kada ir negalėjome partizanų didvyrių kaip nors įvertinti. Tai buvo sovietmetis. Net žinoti tada apie juos negalėjome. Dabar, kurie norime, jau žinome. Ir stebimės, ko gero, ne mažiau už nieko apie mūsų pokario kovas nežinojusius vakariečius. Apie A. Ramanauską–Vanagą, Juozą Žemaitį, J. Lukšą–Daumantą dabar jau norintieji sužinojome, dalis ir nenorinčiųjų buvo priversti tą padaryti. Yra gatvės, yra mokyklos jų vardais pavadintos, Karo akademija pavadinta ir paminklas stovi – tai nėra tiek mažai jau mirusiesiems, nes jie nebetekę galimybių dirbti, jų jau vis tiek nei padidinsime, nei sumažinsime. O kai suniekinami tie, kurie dabar gyvena, kai suniekinami, kai prieš juos visuomenė nuteikiama – geresnėmis sąlygomis jų darbų dar daug galėtų būti. Todėl ir dviguba šita žaizda – ir neteisingas niekinimas, ir prarasti darbai, ir šita žaizda ilgai kraujuos – jeigu negydysime.
Komunistai, tiesa, bijo visų – mirusiųjų ir gyvųjų. Apie mirusiųjų baimę kalbėjo V.Landsbergis šį rudenį vykusiame A.Ramanausko–Vanago žūties metinių minėjime ir sakė, kad vietinių bijota paviešinti masinių žudynių vietas. Iš baimės prašyta Maskvos, kad neleistų to padaryti. Neleido, ir dabar daug jų nežinoma, taip pat ir A.Ramanausko–Vanago.
Bijo visų, bet gyvųjų labiau, ir naikinimą nuo jų pradėjo – jie pavojingi, nes dar gali dirbti. Dėl mirusiųjų – kažkiek leido juos pagerbti, kai kas ir iškovota. Atkakliai, kai vis laimėdavo šiokias tokias pergales patriotinė visuomenės dalis, kai turėdavo įtakos Seime ar Vyriausybėje – tada ir padaryti žingsniai ir ženklai, kad Lietuvos partizanai yra didvyriai. Komunistai tai leido kaip kompromisą, kad Lietuva duos jiems sunaikinti gyvuosius, o mirusiuosius – šekit, pasigarbinkite kurį laiką. Mat jiems reikėjo kuo nors įsiteikti patriotinei visuomenės daliai, kad ir tuos balsus per kokius nors rinkimus sau laimėtų.
Kompromisas laikinas, ir jis čia pat jau griaunamas. Tikimasi ir stengiamasi, kad visai neliktų tos patriotinės visuomenės dalies, kuriai kokiais nors pavidalais vis reikia pataikauti. Todėl lygiagrečiai su pataikavimu vyksta ir žuvusiųjų niekinimas. Pseudoistorija, pseudopedagogai, iškreiptai įvykius beaiškinantys, ir vis jaunimui, vis būsimiems mokytojams. Platesnės visuomenės jausmams paveikti skirtas ir tas jau daug kieno aprašytas partizanus niekinantis tarsi romanas. Sako, kad žaismingas ir lengvai skaitomas. Panorsta kai kas jį net teisinti, sakydami – tai laisvė, kai nėra jokių tabu, ir tai yra vakarietiška. Būtų panašu į vakarietiškumą, jeigu tokie ribiniai reiškiniai, kaip didvyrių niekinimas, atsirastų ten, kur normali pažiūra ir pagarba jiems yra visuotinai priimta, kur garbinami didvyriai ir gerbiami. Lietuvoje tokia pagarba dar neužgimusi, dar tik pirmi ženkleliai yra, kad ji gali atsirasti, ir jau skubama ją sunaikinti aršiausia panieka. Ir ji atsiranda ne savaime, ne kaip ribinis reiškinys, bet garsinama, populiarinama ir net giriama. Aišku, kad bijoma gyvos tautos, tad skubama dar negimusią nužudyti – taip, kaip kūdikį dar motinos įsčiose.
Tai veltui darytos sutartys su nelabuoju: jam atiduoti gyvieji, o palikti (kol kas) dar pagerbti mirusieji. Kol kas neilgai tęsiasi, ir iš atiduodančiųjų bus visi atimti.
Nebuvo klaidų. Istorija vyksta dabar. Čia pat, mūsų akivaizdoje, ji ir klastojama, o ar bus atitaisyta po daugelio metų? Gali būti sunku, jeigu nepaliksime dabar ir teisingų vertinimų bei įžvalgų. Daugiau tebūna teisingų vertinimų ir kuo mažiau kraujuojančių žaizdų. Kuo daugiau dar galimų išgelbėti darbų, kad būtų jie padaryti. Todėl patys būkime laisvi nuo propagandos įtakos ir jokia forma nebūkime jos skleidėjai.
Populiari jos skleidimo forma yra sakinėjimai, kad mes padarėme daug klaidų. Kai kas sako, kad mes, o dar dažniau sakoma, kad V.Landsbergis. Taip sakoma visai nepagalvojus, kiek čia esama tiesos ar gal visai jos nėra.
Turėtų būti aišku, kodėl taip sakoma – taip diktuoja propaganda. Ji diktuoja daug šiurkščiau ir sako, kad viskas buvo tik klaidos arba net nusikaltimai. Mes, sušvelninę ir pasakę, kad „tik“ klaidos, o ne „vien“ klaidos, jaučiamės esą labai kilnūs ir teisingi. O iš tikrųjų velkamės propagandai iš paskos. Būtume teisingesni pasakę, kad nebuvo klaidų, arba iš viso, jeigu ko nors nežinome, apie tai nekalbėtume. Paprastų paprasčiausiai – jokių klaidų niekas negali įrodyti. Tiesiog niekas nežino, kaip būtų buvę, jeigu būtų elgtasi kitaip: o gal dar blogiau? Taip pat niekas arba beveik niekas nežino, ar buvo galimybė kaip nors kitaip elgtis. Klaidos neįrodytos, taigi – jokių klaidų, o kalbėkime apie tai, apie ką reikia kalbėti. Apie supratimą ir apie veiksmus.
Visai protinga yra ir reikia svarstyti, ar buvo galimybė kaip nors kitaip elgtis, o pasvarsčius – ateitį planuoti. Ateitis, žinoma, bus visai kitokia negu planuota, bet vis tiek naudingas yra planavimas, bent kaip smegenų mankšta. Jeigu ne vien mankštos reikšmė jam teikiama – planavimas pavojingas. Suplanuota vienaip, o aplinkybės kitos, ir ką tada su planais daryti?
Kai kalbame tuščiai apie klaidas – esame įtaigai pasidavę. Esame raginami apie klaidas kuo daugiau kalbėti – tada liks nepastebėti geri darbai, o dažnai – ir nepadaryti.
Kas nebuvo padaryta geriau, to ir nebuvo galima kitaip padaryti. Dažnai – to ir nereikėjo daryti. Kad ir kokie paprasti šie visa ko pateisinimai, kurių pavadinimas yra pasitikėjimas, bet jiems paneigimo irgi nėra. Pasitaiko piktinimosi – girdi, per lengva, ir taip viską galima pateisinti. Bet ir kitas pasipiktinimas galėtų būti – o kodėl norima būtinai visko nepateisinti? O gal kas nors iš šalies paragino taip norėti?
Kas nedirba, tas neklysta, o kas dirba, suklysta būtinai – tai aksioma, ir todėl, jeigu būtų toks reikalas, galima, vien tik ja remiantis, ilgai kalbėti apie tarsi buvusias klaidas. To daryti ir nereikia, ir žalinga. Ne vien todėl, kad, taip įsikalbėję, nepastebėtume rimtesnių reikalų, – o taip ir vyksta, – bet dar ir todėl, kad kalbėti apie klaidas mums yra per didelė prabanga. Mes dar turime skirti, kur yra bloga valia, ir gal kas nors nenusimanantis ir gerą darbą tik per klaidą padaro, o valia yra tik kenkimas. Šitas klausimas Lietuvoje dar tikrai neatsakytas, ir taip mums veikėjus tenka rikiuoti: kas nori kenkti ir tik netyčia ką gero padaro, o kas atvirkščiai.
Tariamų klaidų pavyzdžiai. Galima panagrinėti vieną kitą populiaresnę klaidą. Pavyzdžiui, mėgstama sakyti, kad V.Landsbergis blogus bendražygius pasirinko. Ar tikrai pasirinko, ar buvo parinkti? Ar buvo galimybė rinktis – ir dėl spaudimo iš išorės, ir dėl paprastesnių negalimybių – kur toks rentgenas ar tobulas melo detektorius, kuris patikimai nurodytų, kad artinasi išdavikas, išduosiantis čia pat arba ateityje? Atrodo, kad jų per daug? Kagėbistų galimybės neribotos.
Ir net tarus, kad visa tai buvo laisvas pasirinkimas, daug tinkamų besisiūlančiųjų buvo – vis tiek nežinosime, kas būtų atsitikę pasirinkus tuos tariamai galėjusius būti tobuliausiais. Galėjo ir taip būti – net neprasidėjęs procesas. “Tobulieji” paprasčiausiai būtų buvę sunaikinti. Kartu su visa Lietuvos nepriklausomybe. Panašiai buvo padaryta Gruzijoje, kur antikomunizmas kai kam atrodė esąs per daug ryškus. Panašiai yra vis tebenaikinamoje Čečėnijoje. Kad ir kiek ja žavėtumės, mes nenorime tokio naikinimo. Vyksta Lietuvoje, tiesa, kitoks – dvasios naikinimas, bet mūsų valia jam pasipriešinti – kuo slapčiau ir kuo intensyviau. Kraujuojančių žaizdų gydymas yra vienas priešinimosi būdų – tai šviesiosios Lietuvos paskirtis.
O štai prastumti Lietuvą įnepriklausomybę geriausiu iš įmanomų kelių, turint prastus bendražygius ir net pačią Lietuvą, didžia dalimi išgverusią, nemylinčią savęs, – tai ne klaida, tai žygdarbis.
Klaidų norintieji lengvai nepasiduoda. Jie net ne visada remiasi tuo, kad blogas ar per blogas buvo rezultatas – tai veiksmas buvęs klaida. Jie tiesiai ir sako: klaida dėl to, kad padaryta kitaip, negu jie būtų norėję.
Ir vėl – sakantieji beveik nieko nežino. Nežino, ar buvo galima elgtis taip, kaip jie norėjo. Nežino, ar tikrai reikėjo taip, kaip norėjo. Nežino, nė kas būtų išėję kitaip padarius. Tai todėl ir be reikalo kartoja, kad kažkur buvusi klaida.
Pavyzdžiui, priminsime neretą sakymą: reikėjo užsienin nevažinėti, o kažką tvarkytis namuose. Be pagrindo taip sako. Tarptautinio įtvirtinimo reikėjo, ir jis įvyko – tai ne veltui važinėta. O viduje – ko neįmanoma padaryti, vis tiek nebūtų pavykę, buvus namuose ar važinėjus. Kas viduje nedirbo, kaip reikia, būtų tą patį darę – namie V.Landsbergis ar užsienyje, o neišvykimai būtų dar anam įtvirtinimui pakenkę.
Galima užsispirti ir be galo kartoti, kad koks nors veiksmas buvo klaida. Vis tiek – kartojimas nėra įrodymas, o greičiau smegenų dilinimas. Niekas nepasakys, kaip būtų buvę, kuriuos nors veiksmus darius kitaip. Galima tik spėlioti, jeigu kam nors to reikia ar tai naudinga. Supratusiesiems, kad nereikia ir nenaudinga, o dar ir norintiesiems būti sąžiningiems, tektų pasakyti: mes negalime įrodyti buvus kokių nors klaidų.
Žengiama į ateitį su visais didvyriais: ir žuvusiaisiais, tiesa, nesunaikinamai, ir su gyvaisiais. Štai taip, kaip viename S.Lozoraičio rankraštyje pasakyta: „(…) Bent mintimis eikime padėti gėlę prie kapų visų tų, kurie kovojo, dirbo, kentėjo dėl nepriklausomybės idėjos. (…) Paspauskime tvirtai ranką tiems, kurie tebėra mūsų tarpe“ (“Pusbrolis Motiejus”, p. 82). Taigi – pagarba visiems, o gyviesiems dar ir galimybė dirbti – savųjų parama tą galimybę suteikia. Kai didvyriai gerbiami, jų atsiranda daugiau – tai apsimoka. Tada nereikia klausti kaip R. Bacho eilutėse:

Juo aukščiau skrenda žuvėdra,
Juo toliau ji mato.
Kodėl tiek mažai žuvėdrų?
Dangus turi būti pilnas jų!

Vaizduokimės ateitį su gausybe skraidančių žuvėdrų, kurių be laiko nežudysime.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2003"XXI amžius"