"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. vasario 5 d., Nr. 3 (48)

PRIEDAI







Prancūzų požiūris į Baltijos valstybes devintajame dešimtmetyje

Galima sakyti, kad istorijos žvilgsnis į Baltijos valstybes visuomet buvo labai ribotas. Iki tol, kol jas užkariavo carai, ji šias valstybes matydavo tarsi pastatytą dalį, iš kurios lošdavo tarpusavyje besivaržančios valstybės; Baltijos valstybėms tapus Rusijos imperijos dalimi, istorija paskandino jas kitų imperijos tautų masėje. Istorija ne itin gilinosi į Baltijos valstybes po nepriklausomybės atkūrimo, o jų aneksiją aprašė viso labo keliomis eilutėmis skyrelyje „SSRS teritorijos plėtimas“.
Šios citatos autorius yra Jean Cathala1. Ji, atrodo, puikiai atspindi prancūzų skaitytojų požiūrį į šias šalis, vyravusį daugelį metų. Ji patvirtina markizo de Custino žodžius, kuris, dar 1830 metais lankydamasis Rusijoje, be jokių iliuzijų, rašė: neteisybė užsimiršta, gėda praeina, lieka tai, kas įgyta.
Nuo 1940-ųjų, ištisus penkis dešimtmečius, Baltijos valstybės, tapusios sovietinėmis respublikomis, prancūzams iš tikrųjų buvo beveik terra incognita. Kai devintojo dešimtmečio pabaigoje Baltijos valstybės vėl atsirado, niekas, išskyrus nebent keletą specialistų, nežinojo, kur bent apytiksliai jas reikėtų žymėti žemėlapyje, nes jų sienos buvo išnykusios, o pavadinimai pasikeitę. Pusės amžiaus prireikė tam, kad Baltijos valstybės priverstų vėl kalbėti apie save. Nuo 1940 metų rugpjūčio, kai šias tris šalis de facto aneksavo SSRS, jos visiškai išnyko iš prancūzų viešosios nuomonės regėjimo ir, reikia pripažinti, interesų lauko, nes ši ilgą laiką buvo užimta atstatymo darbų keliamų sunkumų. Jei prancūzas norėdavo gauti informacijos apie Baltijos valstybes, tai, neskaitant puikių darbų, kuriuos ketvirtajame dešimtmetyje publikavo prancūzų istorikai arba diplomatai, jis rasdavo vos keletą straipsnelių laikraščiuose ir retai pasitaikančiose knygose. Taigi, neskaitant pirmosios nepriklausomybės laikotarpio, trukusio nuo 1918 iki 1940 metų, šios šalys buvo mažai studijuotos.
Atrodė, kad 1975 metais pasirašytas Helsinkio aktas padės paskutinį tašką baltų siekiams, nes juo buvo pripažintos po karo atsiradusios valstybių sienos. Tais metais Josephas Ehretas (Juozas Eretas) išleidžia „Užmirštuosius baltus“ („Baltes oubliés“), įdėdamas į šią Helsinkio konferenciją daug vilties. Baltai iš tikrųjų buvo labai lengvai užmiršti, nes Prancūzijoje jau beveik niekas apie juos ir nebežinojo.
Nedaug atgarsių Prancūzijoje susilaukė netgi Romo Kalantos susideginimas 1972 metais: laikraščiai Le Monde ir L’Humanité, remdamiesi agentūros TASS pateiktais duomenimis, rašė apie jį kaip apie teisingumo persekiojamą kriminalinį nusikaltėlį ir lėbautoją.
Šias šalis kartais paminėdavo keli geografai ar politologai, na, dar katalikų leidiniai – ypač nuo 1970 metų, – susirūpinę Romos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų likimu Lietuvoje.
Sužinoti apie kasdienį šių šalių žmonių gyvenimą būdavo nelengva. Prancūzų skaitytojas galėdavo naudotis tik labai rimtomis studijomis anglų kalba, išleistomis ten gimusių ir Amerikoje gyvenančių akademinių sluoksnių atstovų. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, verčiama į anglų kalbą, taip pat buvo skirta siauram skaitytojų ratui ir sunkiai surandama mūsų bibliotekose.
Buvo ir šiandien tebėra labai nedaug lietuvių, estų ir latvių, emigravusių į Prancūziją. Kadangi VFR, Švedijoje, anglosaksiškose šalyse jų buvo daugiau, tai ir apie savo valstybes galėdavo papasakoti daugiau.
Prancūzijoje padėtis buvo kitokia. Ir tik nuo 1975 metų, kai po Valeri Giscardo d’Estaingo išrinkimo prezidentu prasidėjo santykių tarp SSRS ir Prancūzijos atšilimas, į šią šalį galėjo atvykti po keletą latvių, lietuvių ar estų, dažniausiai universitetų dėstytojų ar menininkų, kuriuos gerai vertino valdžia, bet tik trumpam, ir tų kelionių atgarsiai likdavo konfidencialūs.
Prancūzų turistai, norėję susipažinti su Baltijos sovietų socialistinėmis respublikomis, maždaug nuo 1960 metų galėdavo daugiausiai apsilankyti Rygoje. Keliones rengdavo sovietinė agentūra „Inturist“. Talino ir Vilniaus paminklais pasigrožėti jie galėjo tik po kurio laiko, o kiti miestai – tokie, kaip Tartu ar Kaunas – taip ir liko uždrausti. Jean-Paul Sartre’ui ir Simone’ai de Beauvoir buvo suteikta privilegija aplankyti Tartu 1964 metais ir atvykti į Lietuvą 1965–aisiais, tačiau nepamirškime, kad jiems, kaip ir daugeliui kitų Prancūzijos intelektualų, tuomet buvo gana artima ar netgi labai artima sovietinė ideologija. S. de Beauvoir, niekuo nesistebėdama, savo dienoraštyje rašo: mes neturėjome teisės įvažiuoti į Estiją per Tartu; tačiau nebuvo laikoma neteisėta, kad iš Talino ten mus nuvežtų estų rašytojai. Ji pajuto ano meto politinę ir socialinę padėtį, tačiau apie šią viešnagę Estijoje rašė labai atsargiai2.Kiek nustebino abiejų rašytojų, tuo metu buvusių labai žinomų, kelionė į Lietuvą. Kodėl Sartre’as atsisakė vykti į Niujorką ir sutiko apsilankyti Lietuvoje? Galima pagalvoti, kad po ilgos pertraukos, po 1956 metų Vengrijos įvykių, Rytų ir Vakarų intelektualai vėl ėmė užmezginėti ryšius; lankymasis Estijoje, Lietuvoje ir Maskvoje buvo tarsi dvasinės nepriklausomybės nuo oficialiosios Prancūzijos pozicijos išraiška.
Prancūzų diplomatams, dirbusiems Maskvoje ar netgi Leningrade, vyriausybė neleido oficialiai lankytis aneksuotose Baltijos respublikose. Jų buvimas ten būtų reiškęs aneksijos pripažinimą, kai tuo tarpu Prancūzija niekada jos nepripažino.
Informacijos galėdavome gauti iš nedidelių leidinukų prancūzų kalba apie kiekvieną iš trijų sovietinių Baltijos respublikų. Šiuos tobulus dezinformacijos pavyzdžius leido „Novosti“ – labai oficiali spaudos agentūra Maskvoje. Savaime suprantama, kad, paskaičius šiuos leidinukus, kildavo didžiulis noras ten apsilankyti. Štai ką rašė vienas turistas iš Anglijos, Laurenc’as Wallis, kurio žodžius buvo pasirūpinta išversti į prancūzų kalbą: Rygos gyventojai ir apskritai visi sovietiniai žmonės man kelia entuziastingą susižavėjimą. Čia žmonės yra linksmesni, patenkinti gyvenimu ir mažiau užsidarę savyje, negu Anglijoje. Visi jūsų žmonės – tarsi viena didelė šeima.
O štai ką po kelionės į Rygą rašė kažkoks Gabrielis Siterntas, toje pačioje brošiūroje pristatomas kaip „iškili asmenybė iš Prancūzijos“, nors, tiesą sakant, ta asmenybė nėra žinoma: Kai kurių Vakarų propagandininkų teiginiai, kad socializmas varžo asmens laisvę ir uždeda žmogui priespaudos žymę, yra visiškai absurdiški. Mes matėme tūkstančius šių „socializmo vergų“ ir pavydėjome jiems gyvenimo džiaugsmo, energijos ir sveikos jėgos. Toje pat brošiūroje sužinome, kad Ulmanio režimo laikais Latvijoje buvo per 200 tūkstančių neraštingų žmonių. Po liaudies valdžios pergalės neraštingumas buvo praktiškai likviduotas. Būtų buvę aišku, jog tai akivaizdi netiesa, jei nors truputį geriau būtų susipažinta su šalies istorija. Tačiau istorija žinota prastai.
Rimčiau kalbant, prancūzai, norėję gauti informacijos apie Baltijos valstybes aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, galėjo remtis trimis gerais Danielio Verneto straipsniais, išspausdintais laikraštyje Le Monde 1978 m. balandžio 12–14 d. Juose žurnalistas pateikia labai objektyvų politinės, socialinės, ekonominės ir religinės padėties vaizdą. Jis primena, kokiomis sąlygomis šalys buvo aneksuotos, tylą, gaubiančią Ribbentropo-Molotovo paktą, ginkluotą pasipriešinimą, vykusį Lietuvoje iki šeštojo dešimtmečio, o taip pat ekonominį vystymąsi, gerus rezultatus, pasiektus kai kuriuose kolūkiuose, ir svarbų šių šalių indėlį į SSRS BVP kūrimą. Žurnalistas gerai apibūdina šių šalių ekonomiką, pamini tiksliųjų prietaisų pramonę, mechanines, elektrines ir elektronines konstrukcijas, turinčias didelę pridedamąją vertę, – dalykus, užtikrinančius pavydėtiną ir pavydimą šių respublikų padėtį, palyginti su kita SSRS dalimi. Jis pažymi labai prastą padėtį būsto srityje, susiklosčiusią dėl didelio skaičiaus imigravusių darbininkų ir parodo, kad Bažnyčia yra jungties taškas daugeliui priešininkų. Danielis Vernetas pažymi, kad nuo 1972 metų pogrindyje buvo išleisti 35 numeriai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“.
1978 metais Héléne Carrére d’Encausse išleidžia knygą, kurios pavadinimas – tarsi provokacija: „Žlugusi imperija“ („L’empire éclaté“). Knygos pasisekimas buvo labai didelis. Autorės nuomone, jei imperija turi subyrėti, tai prasidės Centrinėje Azijoje. Ji netiki, kad Baltijos respublikos galėtų čia suvaidinti kokį nors vaidmenį. Savo knygoje ji rašo: Nors baltų nacionaliniai jausmai ir labai tvirti, visų pirma estų ir latvių, nors nuo kitų SSRS tautų juos daug kas skiria istoriniu ir kultūriniu požiūriu, šios tautos yra ne asimiliacijos, o fizinio išnykimo kelyje. Galimas išnykimas tautų, turinčių tokį stiprų asmenybės pojūtį, – tai istorinė tragedija, kurią supranta ir junta kiekvienas baltas, bet kurios, atrodo, niekas negali sustabdyti. Atrodo, kad baltų tautos akistatoje su joms grasinančiu likimu net nesugeba reaguoti, plėtodamos baltiškąjį solidarumą. Kiekviena tų tautų dar labiau silpsta, nes užsidaro nuo kitų savo išskirtinybėje ir visur, kas ją skiria istoriškai nuo kitų regiono tautų. Šis užsidarymas savyje dar labiau paaštrina ir šiaip jau nepaprastai didelį šios SSRS dalies pažeidžiamumą – dalies, kuri visais požiūriais yra pati šiuolaikiškiausia, labiausiai persismelkusi užsienio šalių įtakos, mažiausiai sovietizuota. Deja, nė viena šių savybių, atrodo, negali sustabdyti baltų ėjimo visiško jų tautų sunaikinimo link. Ačiū Dievui, istorija nepateisino šio pesimizmo, bet knyga atliko labai svarbų vaidmenį, keičiant prancūzų intelektualų vertinimus SSRS atžvilgiu. Knygoje pateikta išsami Baltijos valstybių, ypač Lietuvos, religinės padėties analizė ir su šia padėtimi susijusios represijos.
Viename 1980 metų gruodžio mėnesio Monde Diplomatique numerio straipsnyje, pavadintame „Nacionalistinės rezistencijos paaštrėjimas Estijoje“, Stokholme dirbęs žurnalistas Andres Kungas užsimena apie laiškus, kuriuos nuo 1968 metų rašė estų intelektualai įvairioms tarptautinėms ir Vakarų organizacijoms, Jungtinėms Tautoms, Amerikos Kongresui bei Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijai. Jis primena, kad 1979 metais 45 Baltijos demokratinio judėjimo vadovai nusiuntė Kreipimąsi Jungtinėms Tautoms, kuris yra tolima mūsų šiandieninio susitikimo (t.y. 2003 m. sausio 12 d. – „XXI amžiaus“ pastaba) priežastis.
1981 metais Prancūzijoje pasirodo Bronio Kaslo knyga pavadinimu „Lietuva ir Antrasis pasaulinis karas“, kurioje skaitytojas ir istorikas gali susipažinti su įvairiausiais dokumentais, rašytais prancūzų kalba ir iki tol niekur nepublikuotais. Šie dokumentai apima laikotarpį nuo 1939 iki 1979 metų, jie atspindi sandėrius, susijusius su Vokietijos–SSRS paktu, o taip pat pastangas, kurias dėjo lietuvių diplomatai, gyvenantys tremtyje Amerikoje ir Anglijoje, kad minėtas paktas būtų pasmerktas. Knygoje taip pat paskelbti slapti dokumentai, susiję su Baltijos valstybių gyventojų deportavimu 1941 metais, ir baltų raginimai stebėti, kaip taikomos Helsinkio sutartys.
Diplomatinių santykių tarp Prancūzijos ir šių respublikų nutraukimas sudavė skaudų smūgį prancūzų žinioms apie jas. Kadangi Prancūzijos vyriausybė nesutiko pripažinti jų aneksijos, šalies užsienio reikalų ministerija nepatardavo ten vykti menininkams ar konferencijų lektoriams. Tokiu būdu Baltijos valstybėms beveik neliko kultūrinių santykių su Prancūzija, nors šie santykiai tarp Prancūzijos ir SSRS buvo gana turtingi.
Man malonu pažymėti, kad Paryžiaus Rytų civilizacijos ir kalbų institutas (aukštojo mokslo įstaiga, kurioje nuo 1985 metų dėstau Baltijos valstybių civilizaciją ir istoriją) mėgino išlaikyti baltų ir estų kalbų dėstymą per visą sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetį. Nors Prancūzijos universitetinėje sistemoje tai ne visada buvo lengva.
1983 m. sausio 15 d. La Croix (Prancūzijos katalikiškas dienraštis – „XXI amžiaus“ pastaba) – vienintelis man žinomas laikraštis, paminėjęs 1983 metų Europos Parlamento rezoliuciją straipsnyje Užmiršta Lietuva. Iš straipsnio sužinome, kad Europos Parlamentas priminė apie šių trijų respublikų, kurias SSRS aneksavo 1940 metais, egzistavimą. Tačiau šiose mažiau žinomose ir mažiau atvirose, negu kaimyninė Lenkija, šalyse žmonės taip pat kovoja pogrindyje už savo laisves ir nacionalinį identitetą. Laikraštis pamini Balį Gajauską, kuris, kaip ir kiti jo tėvynainiai Lietuvos disidentai, yra pūdomas kalėjime. Patikslinama, kad 1981 metų gegužę jo žmona prašė prezidento F.Mitterando, kad šis Kremliuje užtartų jos vyrą . Nesėkmingai: 1983 metais B.Gajauskas vis dar buvo kalinamas Permėje, kur jis ėmė prarasti regėjimą… ir gyvenimą.
Kitą dieną, sausio 16-ąją, tas pats laikraštis vėl kelia klausimą: Ar Baltijos valstybės yra dekolonizuotinos?, konstatuodamas, kad tarptautinėse instancijose labai retai pasigirsta debatai dėl tokios problemos kaip trys mažos respublikos, kurios iki 1940 metų buvo nepriklausomos ir neutralios ir kurias tuo metu aneksavo Sovietų Sąjunga…... Laikraštis primena, jog tam, kad tokie debatai įvyktų, prireikė drąsaus laiško, kurį 1979 metų balandį parašė 45 Baltijos šalių piliečiai Jungtinėms Tautoms, prašydami, kad šios pripažintų jų šalių teisę į savarankišką apsisprendimą ir nepriklausomybę bei reikalaudami referendumo šiuo klausimu. Tas pats laikraštis dar rašo: 1980 metais jie prašė, kad EB dešimtuko ministrai priimtų bendrą poziciją, palaikančią šį pareiškimą. Po trejų metų, 1983-iaisiais, Strasbūre tvirtindamas Otto de Habsburgo (Vokietijos krikščionių demokratų partijos atstovo) pranešimą, Europos Parlamentas nuėjo dar toliau. Didžiajai narių daugumai balsavus už, jis siūlo, kad Baltijos valstybių klausimas būtų pateiktas svarstyti specialiajai JTO dekolonizacijos komisijai (Prancūzijos komunistų partijos atstovai balsavo prieš!). Žurnalistas taip pat konstatuoja: Dar niekada nebuvo suformuluota panašių pasiūlymų. Jei EB šalių ministrai laikysis Parlamento požiūrio, SSRS, be abejo, stengsis daryti spaudimą kitoms valstybėms, kad ši mintis būtų atmesta. Bet, aiškina Otto de Habsburgas, Jungtinėms Tautoms, kurios nuolatos remiasi aukštais principais, bent jau bus išmušusi teisybės valanda. Ir dar žurnalistas iškelia aikštėn tokį faktą: Skirtingai negu Prancūzija ir kitos Europos valstybės, – JAV, Kanada, Didžioji Britanija ir Vatikanas – Baltijos šalis ir toliau laiko turinčiomis nacionalinį suverenitetą. Šios šalys išsaugo diplomatines Baltijos valstybių atstovybes, nors ir nėra tremtyje dirbančių vyriausybių. Tai yra unikali juridinė situacija, – patikslina jis. O toliau keliamas klausimas: Ar po šio Europos Parlamento žingsnio Jungtinėms Tautoms pakaks politinės drąsos įtraukti Baltijos valstybių klausimą į savo komisijos darbotvarkę? Aš būtinai norėjau paminėti šį straipsnį, nes jis nušviečia šiandieninį (t.y. 2003 m. sausio 12 d. – „XXI amžiaus“ pastaba) mūsų minėjimą, o ypač todėl, kad tų dienų Figaro arba Le Monde visiškai neužsiminė apie tai. 1983 m. sausio 28 d. Le Monde rašė tik apie vieno lietuvių kunigo persekiojimus.
Na, o 1983 m. sausio 27 d. l’Humanité (komunistų partijos laikraštis) praneša, kad Julijonas Voivodsas, paskirtas apaštaliniu administratoriumi Rygoje, buvo priimtas popiežiaus Jono Pauliaus II Romoje, kuris jam įteikė naujųjų pareigų regalijas. Yra žinoma, kad pirmuoju sovietinių respublikų kardinolu monsinjoras J.Voivodsas tapo Maskvai tyliai sutinkant. Visa tai leido tikėtis, kad Vatikano ir SSRS santykiai taps ne tokie įtempti. Tačiau nieko iš to neišėjo.
1984 m. rugpjūčio 28 d. Le Monde pažymi, kad sovietų valdžia sutrukdė Popiežiui jo vizito Lenkijoje metu atvykti į Vilnių, kur vyko vietinių vyskupų konferencija, skirta šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui paminėti, ir kad Popiežius nusiuntė vilties žinią Lietuvos katalikams. Šios žinios pabaigoje Šventasis Tėvas skatino jaunimą būti tvirtiems negandose, tokiu būdu užsimindamas apie religinius persekiojimus. Iš 1985 m. liepos 30 d. Le Monde sužinome, kad dešimtųjų Helsinkio sutarčių metinių proga tremtiniai iš Baltijos valstybių Suomijos sostinėje surengė antisovietinę demonstraciją. Laikotarpio požymis: protestus sovietai pareiškė demonstracijos organizatoriams, o ne Suomijos valdžiai, leidusiai rengti demonstraciją. Tuo metu, 1986 metais, Paryžiuje buvo ginama daktaro disertacija tema Kultūros plitimas SSRS respublikose. Slaviškasis pavyzdys: Lietuva. Tai aiškiai parodo prancūzų nežinojimą ir, deja, kai kurių universitetinių sluoksnių atstovų sąmoningą nežinojimą.
Geopolitinis žurnalas Herodote 1987 metais ir aiškiai, ir apgalvotai pristato padėtį Baltijos respublikose: Tai yra kariniai regionai, į kuriuos draudžiama įvažiuoti, išskyrus keletą miestų. Pasirodo, sovietų strategai ilgą laiką baltus laikė patikimesniais už lenkus. Na, o Baltijos valstybės, būdamos turtingesnės už Rusiją, toliau priešinasi kalbos ir gyventojų rusinimui ir mano, kad senesnėje ar naujesnėje istorijoje suras būdų užginčyti Maskvos valdžią. Estijoje ir Latvijoje vietinė demografinė padėtis silpna, o rusų imigracija didžiulė, todėl latvius ir estus vedanti į mažumų padėtį. Todėl ir mobilizuojama jų kultūra, ir kyla nacionalinės demonstracijos. Lietuvoje demonstrantų būdavo daug mažiau, be abejo, todėl, kad katalikybę išpažįstantys ir galbūt gausesni, kaip ir jų kaimynai lenkai, lietuviai vis dar sudaro tris ketvirtadalius gyventojų ir dėl to jaučia mažesnę grėsmę.
Michailo Gorbačiovo atėjimas į valdžią, jo oficialus vizitas į Prancūziją 1986 metais ir naujos idėjos, kurias jis skleidžia antroje devintojo dešimtmečio pusėje, įkvepia Prancūzijos žiniasklaidą, o ši ima atrasti Baltijos valstybių klausimą; laikraštyje Le Monde pasipila straipsniai, rašomi B. Guetta. Gausūs straipsniai apie Baltijos valstybes Prancūzijos spaudoje 1988 metais, o ypač nuo 1989 metų rugpjūčio, kompensuoja, nors ir vėlokai, pusę amžiaus trukusią tylą ir sąmoningą ar nesąmoningą Baltijos valstybių problemų nežinojimą. Šias mažas valstybes iš naujo atrasti paskatino didžiulė gyva žmonių grandinė, nusidriekusi per jas 1989 metais ir gerai nušviesta tarptautinės žiniasklaidos.
Nedaug tegalima pasimokyti moralės iš to, kaip Prancūzijos spauda elgėsi Baltijos valstybių atžvilgiu po Antrojo pasaulinio karo. Kol SSRS atrodė grėsminga, tol beveik nė vienas laikraštis nedrįso kelti Baltijos valstybių klausimo, o Europos Parlamento balsavimas liko konfidencialus; tačiau vos tik Rusija ėmė rodyti silpnumo ženklus, visi tie laikraščiai manė esant reikalinga priminti, kaip Prancūzija niekada nepripažino šių valstybių aneksijos. Jei esame garbingi, tai pirmiausia turime sveikinti šių trijų nedidelių valstybių drąsą ir tvirtybę, padėjusias joms išsilaisvinti savo jėgomis.

Dr. Suzanne CHAMPONNOIS
Prancūzijos nacionalinis Rytų civilizacijos ir kalbų institutas

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija