"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. vasario 19 d., Nr. 4 (49)

PRIEDAI







Prošvaisčių nedaug

Pasaulis vėl atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Vakarų valstybių susiskaldymas dėl Irako krizės įgauna vis didesnį pagreitį. Vokietijos ir Prancūzijos akibrokštas Vašingtonui, be abejo, atsilieps ir Europos Sąjungos bei NATO ateičiai. Aišku ir tai, kad šis procesas palies ir šalis kandidates į ES ir Šiaurės Atlanto organizaciją. Tokioje situacijoje ypač reikšminga, jog dėl Irako krizės sprendimo būdų prie Vokietijos ir Prancūzijos bemat prisijungė ir Rusija. Neatsitiktinai Vakarų žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimai apie Maskvos, Paryžiaus ir Berlyno ašį. Akivaizdu, jog Rusijai pavyko įvaryti pleištą į NATO, bandant suskaldyti Aljansą iš vidaus. Tiesą sakant, Prancūzija niekada nebuvo labai aktyvi NATO narė ir dar nuo generolo Šarlio de Golio laikų vienaip ar kitaip demonstruodavo savo antiamerikietišką politiką. Nėra abejonės, jog pastarieji įvykiai palies ir Lietuvą. Ypač likus suskaičiuotoms savaitėms iki referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje. Europoje kilusios antiamerikietiškos nuotaikos jau kurstomos ir Lietuvoje. O jos labai greitai gali peraugti ir į priešiškumą ES. Todėl labai sunku prognozuoti, kaip tas referendumas baigsis, nes prorusiškos politikos šalininkai ir vadinamieji euroskeptikai po Prezidento rinkimų įgavo naują pagreitį. Kaip praėjusią savaitę Vilniuje įvykusioje konferencijoje „Porinkiminė Lietuva: politikos naujovės ir tęstinumas“ pažymėjo Vytauto Didžiojo universiteto Sociopolitinės analizės centro politologas Tadas Leončikas, rengiantis referendumui dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, privalu analizuoti praėjusių rinkimų rezultatus. T.Leončikas atkreipė dėmesį, kad „vienintelė akivaizdžiai Rolandą Paksą rėmusi politinė stovykla yra eurospektikai, kurie, laimėjus jų kandidatui, įgavo naują paspirtį“. Beje, minėtoje konferencijoje dalyvavę politologai ir akademinių sluoksnių atstovai pažymėjo, kad Lietuvoje susiformavo savotiškų „politinių benamių“ sluoksnis, kuris labai lengvai pasiduoda populistiniams pažadams. O tokių pažadų ir gąsdinimų prieš referendumą dar daugiau pasipils. Labai svarbu, ką pasakys po inauguracijos iškilmių naujasis Prezidentas, kuris, anot žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės, šiuo metu „davė tylėjimo įžadus“. Kitas dalykas, ką pastebėjo minėta žurnalistė ir ne tik ji, jog paskui „Avia Baltikos“ bosą „poną J.Borisovą ir R.Pakso komandą driekiasi rusiškų interesų gijos“. Ir ne tik J.Borisovas atstovauja Rusijos interesams. Taip pat ir referendumo dėl Seimo rinkimų sistemos pakeitimo Seimo narys V.Uspaskich. Juk aišku, kad jis siekia padaryti Lietuvoje kaip Rusijoje, kur tikrąją valdžią turi net ne prezidentas ar vyriausybė, o oligarchai. O lietuviškųjų oligarchų kapitalai daugiausia susiję su Rusija. Tačiau iš Rusijos kapitalo Lietuvai naudos tikrai maža. Pakanka tik pažvelgti į kaip ant mielių augančias benzino kainas. O kainas juk diktuoja monopolininkas - Rusijos kompanija „Jukos“.
Taigi tie „politiniai benamiai“, dažnai visą informaciją gaunantys iš komercinių televizijos kanalų, gali ir nulemti neigiamus referendumo rezultatus. Kas tada? Ogi geriausiu atveju - pilkoji zona, nežinomybė, o greičiausiai Rusijos meškos letena. Kad ta letena tiesiama - daugiau nei akivaizdu. Kažkodėl žiniasklaida, nuo ryto iki vakaro pūtusi vieno žurnalisto „verbavimo“ balioną, nesusidomėjo pranešimais, kurių, beje, niekas nepaneigė, jog iškart po rinkimų R.Pakso sveikinti ketino atvykti vienas didžiausių Rusijos imperininkų Maskvos meras Jurijus Lužkovas. Tačiau esą Rusijos ambasadoriui Lietuvoje J.Zubakovui pavyko atkalbėti J.Lužkovą nuo tokio žingsnio. Aišku, patyręs žvalgybininkas Rusijos ambasadorius puikiai suprato, jog toks Maskvos mero netikėtas vizitas pasveikinti naujai išrinktojo Prezidento būtų labai nesavalaikis. Aišku, ir Vakarų sostinėse, o ypač Briuselyje baiminamasi dėl galimo Lietuvos užsienio politikos posūkio. Vargu ar atsitiktinai jau kitą dieną po inauguracijos į Vilnių atvyksta NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas, kuris sausio pradžioje laiške naujai išrinktajam Prezidentui rašė, jog „tikisi artimo bendradarbiavimo tęsiant Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto organizacijos procesą“.
Na, o tiems, kurie neslepia savo būgštavimų dėl naujojo Prezidento „paslaptingo tylėjimo“, vertėtų blaiviau vertinti padėtį. Juk faktišku valstybės vadovu yra Ministras Pirmininkas, kad ir ką bekalbėtume. O Premjeras pabrėžtinai demonstruoja savo pritarimą Lietuvos stojimui į ES ir NATO. Aišku, patyrusio A.Brazausko žodžiais tikėti reikia labai atsargiai. Akivaizdu viena - bent jau artimiausioje ateityje Lietuvai bus aktuali Kaliningrado tranzito problema. Visos įmanomos nuolaidos tuo klausimu jau padarytos, ir faktiškai tranzito kontrolė liko bei liks ateityje tik paprastu formalumu ir bus visiškai neefektyvi. Todėl tik juoką kelia Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Gedimino Kirkilo džiaugsmas, kad, įvedus „naująją“ tranzito tvarką, Lietuvoje atsiras apie 70 naujų darbo vietų, kurias finansuos Europos Sąjunga. Štai, atrodo, ir visa nauda, kokią gavo Lietuva, nusileisdama Maskvos reikalavimams. Be to, Lietuva pati pasiūlė išduoti kelionės iš Kaliningrado ir į jį dokumentus tiesiog traukinyje - tai dar viena didžiulė nuolaida Rusijai. Vadinamieji supaprastinti Rusijos piliečių kelionių dokumentai, kuriais taip patenkinti G.Kirkilas ir užsienio reikalų ministras A.Valionis, tėra tik, jei ne savęs, tai visuomenės raminimas.
Neseniai teko kalbėtis su vienu rusų inžinieriumi iš Sankt Peterburgo, turinčiu nemažai draugų ir pažįstamų Rusijos valdžios sluoksniuose. Jis nė kiek nedvejodamas prognozavo, kad Rusija per savo kompanijas, net ir nenaudodama atviro politinio spaudimo, pasieks savo tikslus - kontroliuoti Baltijos valstybes. Kaip pasiekė juos Armėnijoje, kuri tapo Maskvos placdarmu Kaukaze. Toks vaidmuo Baltijos regione, anot svečio iš Rusijos, dabar skirtas Lietuvai.
O valstybės dabartinės politikos klibinimo procesai jau prasidėjo. Ir ne iš kokių nors M.Stakvilevičiaus „socialistų“ ar A.Sniečkaus biografijos glostytojų stovyklos, o iš valdančiosios daugumos Socialliberalų frakcijos parlamentarų R.Pavilionio ir V.Uspaskich. Pirmasis prieš pat Vasario 16-osios šventę netgi populiarių popmuzikos „žvaigždžių ir žvaigždelių“ koncertą surengė Irako diktatoriaus garbei ir šlovei. Įdomu būtų sužinoti, už kieno pinigus šis „pacifistas“ rengia tokius ištaigingus renginius tiktai kelioms dešimtims „žiūrovų“. O apie V.Uspaskich sumanymą referendumu paimti valdžią, sugriauti demokratines institucijas ir, anot vienos žurnalistės, Kėdainiais paversti visą Lietuvą, nėra ko ir kalbėti. Nereikia net klausti, kaip į tai pažiūrės Europa. Jau dabar Vokietijoje ir Prancūzijoje pasigirdo kalbų apie „Vašingtono marionetes“. Prie tokių visų pirma priskiriamos Baltijos valstybės ir kitos „Vilniaus dešimtuko“ šalys. Jeigu Vašingtono ir Paryžiaus bei Berlyno konfrontacija nesibaigs, tai visai galimas dalykas, kad Vokietijos ir Prancūzijos parlamentarai paprasčiausiai neratifikuos stojimo į NATO sutarties. Tas pats gali atsitikti ir dėl Europos Sąjungos. Aukšti Graikijos, dabar pirmininkaujančios ES, pareigūnai jau pareiškė, jog, nesusitarus dėl bendros pozicijos Irako klausimu, ES plėtrai iškils rimtas pavojus.
Taigi „euroskeptikų“ ir NATO priešininkų sujudimas – neatsitiktinis reiškinys.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija